Vakaras. Važiuoju namo kartu su šešiamečiu sūnumi. Tarsi pamiršęs, kad žiemos šventės baigėsi, miesto gatvėmis kantriai ratus suka kalėdinis traukinukas. Truputį mažiau šventinėmis švieselėmis mirgėdamas, tačiau vis dar primindamas Kalėdų kvapą. „Mama, o Kalėdų Senelis tikrai yra?” - pasigirsta nuo užpakalinės automobilio sėdynės.
Akimirkai susimąstau. Galbūt be reikalo mes su vyru vaikams stropiai, dalelė po dalelės kūrėme šį tokį gražų, tačiau vis dėlto. melą? Juk praeis dar metai, na dveji ar treji, ir mano sūnus skaudžiai nusivils sužinojęs, kad ir Kalėdų Senelis, ir Snieguolė, ir pilną dovanų maišą gabenančios rogės su dangumi skriejančiais elniais tėra pasaka. Labai geri prisimenu, kaip manęs gailėjo tėtis. Man buvo jau beveik dvylika, kai širdyje apsigyveno abejonė, ar tikrai po egle dovanas neša Kalėdų Senelis (tuomet dažniau dar vadintas Seniu Šalčiu). Ir aš įkyriai klausinėjau tėčio, ar tai tiesa – nes viskas, ką sakė tėtis man buvo tiesa. Dar dabar pamenu, kaip nenoriai jis kalbėjo, ir kaip sakė, kad kol žmogus tiki Kalėdų Seneliu, tol jis ir yra tikras, girdi vaikų norus ir atneša jiems labiausiai trokštamas dovanas.
O neseniai išgirdau mane sukrėtusią istoriją – viename mieste gyveno maža mergaitė, kurios vieniša mama labai daug dirbo ir visuomet turėjo per mažai laiko. Ir ta mergaitė parašė Kalėdų Seneliui laišką. Savo darbais užsiėmusi mama nespėjo paslėpti dovanos ir nusprendė tiesiog ją įteikti dukrai. Tačiau mažylė ne tik neapsidžiaugė gavusi brangų, išsvajotą konstruktorių, bet ir apsiverkė nuo minties, kad Kalėdų Senelio nėra. Praktiškoji mama apibarė vaiką, neva kas gi nežino, kad dovanas po egle palieka tėvai?! Deja, mergaitės būta jautrios. Po tokios “šventės” ji tarsi susirgo, nustojo viskuo domėtis, liūdėjo, prastai miegojo. Mama nuvedė ją pas psichologę, o ta, be kitų patarimų, liepė griežtajai mamai „ir dar, - būtinai grąžinkite vaikui Kalėdų Senelį!”
Kodėl gi taip svarbu (ypač vaikui) tikėti šiuo personažu ir tuo, kad būtent jis išpildo slapčiausius norus? Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutas Liudvikas Lazauskas yra įsitikinęs, kad pasakos vaikams tiesiog būtinos, ir kuo ilgiau mažieji jomis tiki, tuo geriau. Juk pasaka – tai pasaulis, kuriame viskas baigiasi gerai, kuriame gėris visuomet nugali blogį, nuolat įvyksta stebuklai ir viskas yra taip, kaip norisi pasakotojui arba klausytojui. Vaikai, ko gero, labiausiai “tikintys” žmonės visame pasaulyje. Juk jie lengvai patiki viskuo, ką jiems pasakome. Jiems nereikia įrodymų, tad tegul bent jau vaikystėje jie tiki gėriu ir stebuklais. Vaikas, iš kurio per anksti „atimamas” Kalėdų Senelis, o paprasčiau kalbant – tikėjimą stebuklu – gali mažiau pasitikėti savimi ir savo jėgomis. Tokį tikėjimą ugdo pasakos, - juk jose pupos dydžio drąsuolis nugali milžiną, o stebuklinga lazdelė išpildo nepelnytai nuskriaustos Pelenės svajones. Tikėdamas pasakomis, mažylis išmoksta tikėti, kad ir jo svajonės gali išsipildyti. Taip, iš pradžių tai – išsvajotas žaislas po eglute, tačiau patikėjęs, kad gali pasiekti tai, ko nori, vaikas išaugęs lengviau patikės, kad jo svajonės išsipildys! Psichoterapeutas L. Lazauskas tikina, kad pasakojimas apie Šv. Mikalojų, Vakaruose ir Amerikoje tradiciškai sietu su dovanų dalijimu, tai tarsi gija, jungianti mūsų protėvius su mumis. Žmogiškoji dvasios “ekologija”, leidžianti pasijusti pasaulio ir istorijos dalimi, tradicija, nešanti savyje ne tik išsipildžiusios svajonės pojūtį, bet ir iš kartos į kartą perteikiamą šviesų tikėjimą gėriu.
Neatimkime iš savo mažųjų tikėjimo Kalėdų Senelio tikrumu, - psichologai neabejoja, per anksti įvykusi akistata su realybe ir pojūtis, kad tikrovės pakeisti neįmanoma gali sukelti vaikui abejones savo jėgomis, savotišką bejėgiškumo jausmą, kuris gali jį lydėti visą gyvenimą.
„Mamaaa! Ar tu negirdėjai, ko klausiau? - grįžtu į savąją realybę automobilio salone. - klausiu, ar tikrai tas Kalėdų Senelis kažkur yra ir neša visiems vaikams dovanas? - atkakliai pakartoja nekantrumu spirgantis sūnaus balselis. Trimetė sesė tyli, bet jos įdėmios akys, kurių žilgsnį pagaunu atgalinio vaizdo vedrodėlyje, iškalbingai reikalauja atsakymo į brolio iškeltą klausimą.” Taip. Tikrai taip! Abejonės, ar verta leisti „gyventi” Kalėdų Seneliui ištirpo kartu su ant automobilio stiklo nutūpusiomis snaigėmis. “Jis gyvena Šiaurėje, tačiau pas vaikus ateina tik tol, kol šie juo tiki! (tėti, aš visada prisiminsiu, kaip gera ir ramu buvo žinoti, kad jis yra) – sakau drąsiu užtikrinti balsu.”
O pati sau pagalvoju. Kas gali būti puikesnio, labiau džiuginančio ir stebinančio, nei tikėjimas stebuklu ir jo laukimas? Ta nepakartojama šventinė nuotaika, kai svajoji, lauki, tikiesi, o vėliau pamatai, kaip tavo didžiausias noras ima ir savaime išsipildo? Juk tikėdami geruoju Kalėdų Seneliu vaikai tampa atviresni, nuoširdesni, jų širdelėse gimsta tiek gerų jausmų, kad jų užtektų ne vienam, o šimtams tūkstančių stebuklų išsipildyti!
Todėl linkiu, kad net praėjus žiemos šventėms ir Kalėdų Seneliui išrūkus atgal į Šiaurę, tikėjimas stebuklais lydėtų jus ir jūsų vaikus kiekviename žingsnyje!
Saulė Gradaitė
