Lietuva spaudos ir visos žiniasklaidos laisve pasidžiaugti galėjo neilgai. Viena vertus – džiugu, nes ne dėl okupantų cenzūros, kita vertus – apmaudu, nes nemenką pagalį į ratus sau kyštelėjo ir pati.
Šaliai atgavus nepriklausomybę, spaudos puslapiuose ir televizijos ekranuose dominavo politikos, ekonomikos naujienos, įvykių analizė. Tačiau, praėjus vos keletui metų, į eterį žengė pirmieji komerciniai televizijos kanalai, o ir laikraščiai pradėjo keisti savo veidą. Žiniasklaidos priemonėse vis daugiau ploto ir eterio reikalavo pramoginiai žanrai bei kriminalinės naujienos, ėmė formuotis jau kurį laiką savo aukso amžių išgyvenantis „žvaigždžių“ kultas. Taip laisva ir vis labiau komercialėjanti žiniasklaida, spjaudama į veidą praėjusio amžiaus žurnalistikos teoretikams, beveik visai pamiršo apie auklėjamąją savo funkciją, davė kelią pramoginės funkcijos hegemonijai.
Kapitalo logikos vedina žiniasklaida nepaliko nacionaliniam transliuotojui ir „žvaigždžių“ veidų taip aktyviai nesivaikiusiai spaudai kitos išeities, kaip paieškoti daugiau eterio laiko pramogai. Žiūrovų, vartotojų skaičius mažėjo, tad iškilo realus prisitaikymo arba išnykimo klausimas. Be jokios abejonės, rimtos žiniasklaidos vartotojų, kurių pigia pramoga „nepamaitinsi“, buvo visais laikais.
Kaip tik šioje vietoje reikėtų pakalbėti apie reitingus – madingą tam tikrų žiniasklaidos tendencijų paaiškinimo ir pateisinimo būdą. Tai geriausiai atspindi televizijos programų žiūrimumo reitingai. Skaičiukai, nustatyti pagal stebuklingą tūkstantį žiūrovų, kurių televizoriuose įmontuoti TV metrai. Žodžiu, jei Janina Kazokiškių kaime, turinti TV metrą, mėgsta peržiūrėti visus serialus, visas pletkų laidas apie mijas, bunkes ir radžius, tai Marytei Vilkaviškyje šios laidos irgi bus siūlomos, nes taip rodo reitingai. Ir nors neretai galime išgirsti priekaištų televizijai, jog ji nuvertina savo žiūrovą ir rodo ne tai, ką jis norėtų matyti, pasiteisindama reitingais ji atšauna: „mes rodome, ką jūs mėgstate, ką žiūrite“.
O dabar užmeskime akį į spaudos lentynas prekybos centruose. Dominuoja čia itin lengvo turinio žurnalai moterų auditorijai, kuriuose – TV programos, banalūs skaitiniai, „žvaigždžių“ istorijos (kai kurie žurnalai apsiriboja sakinio ilgio „istorijomis“, o visa kita – paveiksliukų serijos). Taip pat aptiksime receptų žurnalų, kryžiažodžių, keletą leidinių vyrams (nebūtinai su pusnuogėmis panelėmis), vieną kitą specializuotą leidinį tam tikrų profesijų atstovams. Galų gale pasiekę toliausią lentynos kampą aptiksime politikos – ekonomikos žurnalus, kokybišką licencinę spaudą, vartojamą tų, kuriems reikia daugiau, nei greito žiniasklaidos maisto ir kur kas daugiau, nei įžymybių veidų, žvelgiančių nuo viršelių ar iš reitingais apdovanotų televizijos laidų ekranų.
Žiniasklaida atpratino savo auditoriją nuo rimtų skaitinių ir laidų, o vartotojai nesunkiai priprato prie tokio lengvo medijos turinio. Dabar, ieškodami kaltų, žiūrovai/skaitytojai pirštu rodo į žiniasklaidos priemones, o pastarosios pasiūto pirštą atsukti į save. Užburtas ratas, tačiau neabejotinai įtakotas pačios žiniasklaidos. Galime manyti, kad turime laisvą spaudą, žiniasklaidos priemones, tačiau kol ją taip riboja mūsų tikri ir jos pačios sukurti poreikiai, ji negali būti vadinama laisva.
