Turbūt kiekvienas nors kartą gyvenime esame atsakinėję į klausimą, kuo norime būti užaugę. Arba sunkiais rudens vakarais, kai viskas aplink nusidažo pilka spalva, šį klausimą esame uždavę ir patys sau. Į šį klausimą bando atsakinėti ir daugybė abiturientų, besirenkančių stojamuosius egzaminus bei daugybė tų, kurie jau savo rankose spaudžia tik ką šviežiai gautus bakalauro ar magistro diplomus.
Asmeniškai man šis klausimas niekada nebuvo sudėtingas ir neatrodė kažkuo ypatingas. Tačiau prieš metus gautas magistro diplomas Vilniaus dailės akademijoje ir mane privertė susimastyti apie šviesios ateities galimybes Lietuvoje su meno specialybės diplomu. Pradžioje viskas kaip pasakoje: prieš akis driekiasi ilgas ir šviesus neatrastas kelias, jaunas kraujas verda gyslose, o širdis sparčiai plaka nuo galimybių ir entuziazmo.
Tačiau tokius muilo burbulus greitai ima sprogdinti darbo paieškos, CV maratonai, darbo pokalbiai ir taip ir nesuskambėjęs telefonas. Kas atsitinka? Darbdaviams pritrūksta tavo patirties, pritrūksta ilgus metus kauptų žinių arba asmeninių savybių. Pasirodai per daug nepatyręs, per daug kuklus, išnykstantis su pilka mase, arba priešingai - esi akiplėša, akis draskantis arogantiškas paauglys tik ką nustojęs misti šiltu motinos pienu ir jau drįstantis kibti į atlapus ir karštligiškai kovoti už vietą pasaulyje bei nagais-ragais kabintis į gyvenimą. Po tokių patirčių ir atsiduri nežinios verpetuose: blogai ir taip, ir taip.
Turi būti kažkuo tobulu, kažkuo, kas pranoksta žodį nepatyręs, ir kažkuo kas dar nepasivijo nusistovėjusio keturiasdešimtmečio statuso.
Taip ir atsitinka, kad šiais laikais, kuomet nėra nei bado, nei karo, nei maro vis dažniau ore sklando nuojauta, jog Lietuvoje gyventi ar net pragyventi tampa sunku, o jaunimo nedarbas pasiekia Europos lygio rekordus. Tad iš lūpų į lūpas ima sklandyti sparnuotos frazės, jog Lietuvoje nėra nei darbo, ateityje nebebus ir pensijų, nes visi jauni žmonės išvažiuos kažkur toli, kur saulė raudonesnė, ir kur prie atlyginimų galima prisidėti papildomus kelis skaičius.
Gal... Gal ir taip bus,o gal pasaulis apsivers aukštyn kojom ir žmonės pagaliau nustos skundęsi, kiek daug mes neturim, ir pagaliau pradės vertint tai, ką turim. Tarkim jaunimas, ir toks, kuris dar stokoja patirties, ir toks, kuris kimba į atlapus, bus drąsinamas ir skatinamas, tad ilgainiui ims ieškoti naujų ir dar neišbandytų galimybių Lietuvoje.
Taip atsitiko ir man. Pirmasis darbdavys, spjovęs man į veidą už žalią, arogantišką ir nepatyrusį mano būdą, netyčiom pakišo ne pagalį į ratus, o auksinę mintį, į kurią reikėjo pažvelgti nebe pro rožinius akinius, bet pro galimybių prizmę.
Taigi, išmesta iš savo pirmojo darbo, nebežinojau ką toliau daryti su taip išsvajotu menų magistro diplomu. Gal dirbti barmene ir įsivaizduoti, kad meniškai sulankstytos servetėles galėtų nustebinti į dienos pietų maratoną susirinkusius kavinės klientus? Arba prekybos centre nuo aštuntos iki dvidešimt antros valandos galėčiau šalia prekių čekio pridėti mažą spalvotu pieštuku paskubomis nupieštą iliustraciją, kuri būtų vienintelė paguoda per pietų pertrauką. Na...
Šios mintys manęs visai nedžiugino, tad nusprendžiau išbandyti tikslinę rinką ir jos potencialą. Kadangi viena mano draugė dirbo meno galerijoje, turėjau galimybę tiesiogiai prieiti prie galerijos vadovybės ir pasiteirauti: ar nebūtų įmanoma eksponuoti jaunos ir dar nepripažintos menininkės darbus šioje galerijoje. Mano džiaugsmui ji sutiko, bet mano liūdesiui po kelių savaičių liepė išsivežti savo talentus ir atlaisvinti galerijos vietą tikriems ir pripažintiems menininkų darbams.
Na, po tokio fiasko liko tik teritorinė darbo birža su savo pritemdytais koridoriais ir keistoku ten susirinkusių žmonių kvapu. Deja, biržos darbuotojos ir čia nebuvo sužavėtos jaunos menininkės galimybėmis Lietuvos padangėje. Ir mano nuostabai sulaukiau draugiško patarimo - išvažiuoti svetur. Nors tas svetur ir turėjo labai aiškią kryptį: kur į Londoną ar Airiją. Tarytumei tokia jaunimo nedarbo mažinimo politika - išsiųskim visus, kurie be darbo į Angliją, tai jaunimo nedarbas turėtų sumažėti. Toks draugiškas pasiūlymas pritrenkė , matyt ir jus, taip kaip jis pritrenkė ir mane. Po šešerių metų menų studijų visai nesinorėtų siekti karjeros aukštumų beskinant braškes Airijoj ar Jungtinėje Karalystėje.
Po tokios patirties man beliko tik vienas klausimas, kaip šiaudas skęstančiam jaunatviškam potencialui: kuom gi aš noriu būti, kai jau užaugau? Kadangi atsakymas buvo kaip ant delno ir nereikėjo įsivaizduoti savęs it Froido pasekėjos, ilgainiui bandančios iškapstyti lemtingąjį atsakymą begulint ant antikvarinės sofutės. Noriu būti menininke, kuom ir esu. Noriu gyventi ir kurti Lietuvoje - ten, kur mano šaknys ir šviesi jaunatviška ateitis. Taip garsiai viduje nuskambėjo atsakymas ir beliko tik sugalvoti, kaip tą atsakymą paversti realybe.
Taigi, viduje atlėgus importinių braškių miražui, nusprendžiau apsižvalgyti po „savo pačios kiemą". Kokios gi galimybės visada buvo šalia manęs ir tereikėjo to vingiuoto pradžios kelio, jog galėčiau jas pastebėti.
Po tokių vietos ir galimybių analizių gimė sumanymas apie nuosavą meno studiją, kurioje galėčiau ramiai realizuoti kūrybinius sumanymus ir gal ilgainiui praduoti savo darbus ar pritraukti vis daugiau žmonių, neabejingų menui ir jauniems kūrėjams. Taip mano svajonė pamažu ėmė pildytis ir šią saulėtą pavasario dieną sukanką šiek tiek daugiau nei mėnuo, kuomet stoties rajone, Liepkalnio gatvėje, duris pasauliui atvėrė „Julijos Tumelytės Meno Idėjos".
Tad jaučiu pareigą pasidalinti šia savo patirtimi ir galbūt taip išgelbėti dar vieną emigruojančią jauno lietuvaičio sielą. Nes kartais gyvenime nutinka taip, kaip išmintinguose posakiuose: kai Dievas uždaro duris - jis atveria langą. Tada imi ir apsižvalgai, kad ir Lietuvoje yra daugybė nepramintų takų ir neišartų dirvonų net ir jaunam ir nepatyrusiam verslininkui, kūrėjui ir žmogui, ieškančiam savirealizacijos, įsitvirtinimo bei vietos po saule. Tada ir ateina į galvą mintis, kad, matyt, visai nereikia trenktis į kitą Europos pakraštį, paskui raudonuojančias braškių lysves, kad galėtum sau atsakyti kur ir ką norėtum veikti, kai jau užaugai.
