„Įsivaizduoji kaip nerealu? Imi į rankas skalpelį ir po poros dienų ant operacinės stalo merdėjęs žmogus jau pokštauja apie blogą orą,“ – kadaise atviravo man klasiokas. Be chirurgo chalato jo ateities ir neįsivaizdavau. Nieko keisto, svajonę išpildė su kaupu. Visgi moksleivių, tiksliai žinančių ko nori, visais laikais buvo vienetai. Juk kuomet supa toks informacijos perteklius, apsispręsti ypač sunku. Būtent todėl dauguma renkasi pagal tai, kokių egzaminų balų reikia stojant į konkrečias studijas. „Laikau matematiką, istoriją ir fiziką – kurią iš šių keliolikos studijų programų rinktis?“ Kuomet apmąstymų spektras toks platus, dažniausiai pasirenkamos madingiausios, nebūtinai garantuojančios tą sočiąją ateitį.
Kaip elgiausi aš pats? Visi dalykai sekėsi labai panašiai, tad, galima sakyti, irgi bandžiau laimę „iš nuojautos“. Tačiau jei paklaustumėte, ar nors kartą gyvenime dėl to gailėjausi ir norėčiau atsukęs laiką ką nors pakeisti, ištarčiau tvirtą ne.
Kodėl? Iškart po mokyklos atsiradau Aleksandro Stulginskio universitete (ASU). Bendraklasiai, sužinoję apie mano pasirinkimą reagavo ganėtinai keistai. Jų mintys iššaudavo vienu susistemintu sakiniu „tai pabaigęs būsi ūkininku?“ ir visą tai lydinčiais šypsniais apie mėšlinus botus. Negaliu teisti, nes ir pats apie galybę dalykų turiu menką suvokimą, bet štai prognozuotos purvynės virto didmiesčio ofisu, darbu kiekvienam įprastu kompiuteriu ir nuolatiniu važinėjimu po visoje Lietuvoje išsibarsčiusius taškus. Tarptautinėje žemės ūkio kompanijoje esu vienas marketingo žmonių.
Kadangi žemės ūkio sektoriuje nuolatos trūksta kvalifikuotų specialistų, įmonės noriai priima perspektyvius jaunuolius ir skiria jiems galybę savo energijos. Jei tavo akyse dega troškimas mokytis, jų vadovai niekuomet neužvers durų, teisindamiesi esą pateiktas CV atrodo pernelyg nykiai. Visgi net tą popieriuką besimokydamas čia galėjai išgražinti iki begalybės. Vien studentų atstovybėje mačiau žmonių, įvairiausių renginių metu įvaldžiusių retorikos meną. Kiti puikiai perkando darbų organizavimo subtilybes ir gebėjo sustyguoti dešimties žmonių smulkiausius žingsnius. Dar kiti, tarp kurių ir aš, susipažino su tuo, kaip reikiamą žinutę paskleisti kuo platesniam suinteresuotų asmenų ratui.
Visada buvo tų, kurie mokėsi toli gražu ne sau, susidomėjimu niekada netryško ir į diplomą rankas tiesė viena tam, kad galėtų tėvams jį padėti ant stalo. Tokių galima rasti kiekviename universitete ir dažnu atveju jie tiesiog „ne ten pataikė“. Juk kuomet mokymo įstaiga žinias diegia moderniais metodais, o jums vos įpusėjus studijas aplink zuja darbo pasiūlymai, tuo nepasinaudoti būtų nuodėmė.
Kokios mano minčių srauto išvados? Pasverkite visus už ir prieš. Nesivadovaukite minios nuomone ir kritiškai pažvelkite į sukurtus stereotipus. Gražiai skambančios ir neva tai naudingos specialybės savaime negarantuos gerai apmokamų darbų. O juk mokytis turėtume būtent dėl to?
