Dabartinė švietimo sistema visuomenę daro biorobotais, kurie tampa nebemąstančiomis būtybėmis. Tai suvokiau penktoje klasėje, kai man buvo bandoma į galvą prikišti visokiausių nereikalingų teoremų. Šiaip ne taip baigiau vidurinę, bet apie alkoholio ir tabako poveikį baigęs nieko nežinojau. Pradėjau mąstyti - kodėl? Argi tie mokytojai nežino? Ir suvokiau, kad jie nežinojo, nes visi iki vieno aloholį vartojo, net tas pats fizikos ar chemijos mokytojas rūkė. Taigi pagalvojau, jeigu tokie „balamutai“ mus mokys, mes sužinosime nedaug. Tas pats vyksta ir universitetuose.
Universitetuose mastyti nemokoma, gerą įvertinimą gausi už tai, kiek žinių įsikalei į galvą. Švietimo sistemos uždavinys - prikišti į galvas visokio „brudo“, kuris gyvenime nereikalingas. Dabartinei švietimo sistemai jau vadovauja iš mūsų naujosios „sostonės“ Briuselio. Per mokslą klastodami žinias ir netgi mūsų istoriją.
Apie Sarmatiją turbūt mažai išvis kas žino, kaip apie Keltus, Galus. Kas mes? Iš kur mes kilę? Kas mūsų protėviai? Istorija dėstoma tik nuo krikščionybės laikų, o kad mūsų tauta ir prieš krikščionybę jau 16000 metų egzistavo, užmirštama. Šiek tiek papasakojama nesąmonių apie krikščionybę, apie tai, kaip mes čia visi gražiai pasikrikštijome ir padaromas didelis tarpas, apie kurį nieko nepasakojama. Po didelio tarpo grįžtama prie Smetonos laikų. Šiek tiek papasakojama, kad Smetona buvo pirmasis Lietuvos prezidentas ir prasidėjus karui pabėgo į Ameriką.
Slepiama tikroji mūsų istorija ir tai, mano manymu, daroma sąmoningai. Miestų šventes taip pat švenčiame nuo tada, kai krikščionybę nešantys kryžiuočiai sudegino mūsų kaimus, pilis ir pastatė savąsias. Kryžiuočiai, krikštydami Europą, o kartu ir Lietuvą, Žemaitiją, išžudė tūkstančius vyrų, moterų vaikų. Tie, kurie išžudė daugiausiai, buvo įnauguruojami į riterius. Apie tai netgi užsimenama Livonijos metraščiuose.
Ištrauka iš istoriko tyrinėtojo Aivaro Lileikos straipsnio: „Klaipėdos miesto pradžia „laikytini“ 1252 metai. Pagal „Eiliuotą Livonijos kroniką“, tais metais Dangės upės žiotyse Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nusiaubė gyvenvietę Klaipėdą (Klawppeda) ir jos vietoje pastatė Memelburgo pilį.“ Vietinių gyventojų likimą atskleidžia miesto ribose esantys piliakalniai su gyvenvietėmis (Purmaliai, Žardininkai, Laistai ir kt.), baigę savo gyvavimą XIII a. liepsnose. Kryžiaus žygių liepsnose, kartu su savo tikraisiais gyventojais. Tad kokias mes šventes iš tikro švenčiame? Ir ar tikrai jos yra ta tikroji visuotinio džiaugsmo Lietuvoje priežastis? Gal laikas jau prisiminti savo tikrąją praeitį ir tapatumą – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę - ir pradėti švęsti mūsų orumą stiprinančias šventes, o ne priešingai.
Taip išeina, jog švenčiame savo protėvių išnaikinimo, išprievartavimo, išžudymo šventes. Žemaičiai vieninteliai, kurie pakrikštyti paskutiniai, ir tai politiniais sumetimais. Iki tol jų niekaip nesisekdavo kryžiuočiams nukariauti. Jeigu kalbėti giliau, tektų prieiti prie tos išvados, jog jėga kryžiuočiams vis dėlto Žemaitijos nugalėti nepavyko...
