Kiekviena didelė valstybė – ypač ta, kuri savo istorijos pradžią skaičiuoja nuo pirmojo mūsų eros tūkstantmečio – yra ekstremaliai komplikuota struktūra, balansuojanti regionų atskirties, daugiatautiškumo, skirtingos kultūrinės, politinės ir istorinės patirties terpėje. Tokios yra šiandieninės Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija, Italija, jau nekalbant apie Vokietiją, į vieningą šalį suklijuotą tik XIX a. antroje pusėje. Ne išimtis ir Rusija.
Bandant suprasti ir prognozuoti įvykių eigą buvusios Rusijos imperijos teritorijose, būtina pradėti atidžiau analizuoti šios šalies istorinę patirtį, ją suformavusių regionų poveikį. Bet koks supaprastinimas, juolab bandymas agresyvią politiką paaiškinti vieno asmens valia, veda į mūsų (turiu galvoje ne tik Lietuvos) politikos Rusijos atžvilgiu neįgalumą ir išvadų klaidingumą. Žemiau pateikiamose pastabose bandysiu Rusijos tapsmo imperija genezę pagrįsti teritoriniu požiūriu.
Pastaroji Maskvos ekspansija į Ukrainą demonstruoja, kad preferencijos, kurios šimtmečiais formavo Kijevo, Naugardo ar Maskvos politiką, niekur nedingo – pakito tik jų forma. Dėl savo skirtingos istorinės patirties, dažnai nesuderinamų politinių, ideologinių ar kultūrinių nuostatų šie trys regionai jau XV amžiuje galėjo suformuoti atskiras valstybes su sau būdinga gyvensena, valdymo forma ir orientacija. Tik agresyvi Maskvos politika stačiatikiško pasaulio atžvilgiu, ilgą laiką remta Aukso ordos chanų, nulėmė grėsmingos imperijos (vietoje keleto nuosaikių valstybių) Europos Rytuose atsiradimą. Tad kas gi tos trys Rusijos, jau gerą tūkstantmetį kovojančios tarpusavyje dėl dominavimo rytinių slavų, ugrofinų ir klajoklių žemėse?
Naugardas – Peterburgas
Finougrų ir Ilmenio slovėnų apgyventose teritorijose vikingų (variagų) sukurtas valstybinis darinys maždaug apima dabartinės Rusijos šiaurės-šiaurės vakarų regioną. Vikingų kunigaikštis Riurikas su broliais įkuria valstybę apie 862 metus, jau IX a. pradžioje, normanų kontroliuotos Gardarikės teritorijoje. Po dvidešimties metų, perkėlus kunigaikštystės sostinę į Kijevą, Naugardo kunigaikštystė (vėliau respublika) išsaugojo savo nepriklausomą padėtį Kijevo Rusios sudėtyje. Nei vienas Riurikaitis, siekiantis užimti Didžiojo Kunigaikščio sostą Kijeve, negalėjo apsieiti be Naugardo variagų kariaunos paramos iki pat XI amžiaus.
Normanų įtaka čia išsilaikė iki pat XIII a., kol palaipsniui (jau Naugardo respublikoje) ėmė stiprėti Hanzos prekybinė struktūra su atitinkama Vakarų įtaka.
Išskirtinė Naugardo arealo sėkmė – gebėjimas atsipirkti nuo mongolų okupacijos XIII amžiuje.
Išskirtinė Naugardo arealo sėkmė – gebėjimas atsipirkti nuo mongolų okupacijos XIII amžiuje. Ordos nenusiaubtoje kunigaikštystėje (iš dalies tai liečia ir Pskovą bei Polocką), kurioje nebuvo sulaužyta laisvės ir nepriklausomybės dvasia ir iki pat XV a. pabaigos išliko glaudūs santykiai su Vakarais, formavosi vakarietiškos orientacijos valstybė. Šis procesas buvo nutrauktas Ivano III-ojo laikais, Maskvai aneksavus respubliką ir galutinai paskandinus kraujyje Ivano Rūsčiojo 1569 m., XVIII a. Rusijos šiaurės vakarų įtaka vėl atgimė Petrui I-ajam perkėlus imperijos sostinę į Peterburgą. Dėsninga, kad šis Caras, siekdamas atkurti atsilikusios ir izoliuotos Rusijos santykius su Europa, pasirinko būtent buvusią Novgorodo respubliką naujai sostinei. Nenuostabu ir tai, kad būtent XVIII-XIX a. Peterburgo valdančiuose, komerciniuose ir net kariniuose sluoksniuose dominavo vokiečių ir kitų Europos šalių asmenybės, neišskiriant ir imperatorių rato. Europizuota Rusijos imperija iki XIX a. pradžios iškilo į galingiausių kontinento valstybių ratą ir, nežiūrint skaudžių pralaimėjimų Kryme bei Tolimuosiuose Rytuose, Pirmąjį Pasaulinį karą pasitiko su didelėmis ambicijomis, pasiekusi savo klestėjimo viršūnę.
Peterburgo įtakos centrą sužlugdė bolševikinis perversmas. Lenino vyriausybė vėl perkėlė sostinę į Maskvą, izoliavo šalį nuo pasaulio ir iškėlė komunistinio gaisro Europoje idėją. Peterburgo bolševikinė viršūnėlė dar kurį laiką priešinosi Maskvai, bet Stalino įsakymu 1934 m. nužudžius nepaklusnų miesto vadovą ir Josifo Visarionovičiaus konkurentą S.Kirovą, tuometinio Leningrado įtaka buvo galutinai eliminuota.
Kijevas – Ukraina
Slavų protėvynėje susiformavusi ir vikingų kunigaikščio Olego 882 m įkurta Rusia perėmė Didžiojo Kunigaikščio sostą iš Naugardo. Naujosios valstybės sostinės perkėlimą į Kijevą lengva paaiškinti. Konstantinopolis, kaip „kelio iš Variagų į Graikus“ tikslas, buvo žymiai arčiau Kijevo. Iš čia buvo žymiai paprasčiau prekiauti ar puldinėti Bizantijos sotinę. 930 m. Kijevo Didysis Kunigaikštis Sviatoslavas netgi planavo Rusios sostą perkelti į Bulgariją. Bizantiškoji Kijevo orientacija iki pat XIII amžiaus išliko pagrindine šios valstybės gyvenime. Be šios prioritetinės krypties Kijevo Rusia savo klestėjimo metu XI amžiuje apėmė ir šiaurines (dab. Baltarusija) bei rytines (dab. vakarų, šiaurės vakarų Rusija) teritorijas, kovojo dėl įtakos su Lenkijos Karalyste bei klajokliais prie Juodosios jūros. 980 metais Kijevo Rusia apsikrikštijo, Krikštą priimdama iš Konstantinopolio, kas dar labiau sustiprino Bizantijos kultūrinę įtaką Glaudūs santykiai su katalikiška Lenkija ir tuo pat metu apsikrikštijusiais normanais sudarė sąlygas stiprios Rytų Europos valstybės atsiradimui. Vakarų Europa X a. dar tik gydėsi teriojančių vikingų ir vengrų antpuolių žaizdas, tad krikščioniška Kijevo Rusia suvaidino savo vaidmenį, slopinant tiurkų pečenegų ir vėliau polovcų veržimąsi į Vakarus. Nors ir graikų katalikų tikėjimo, šalis tapo krikščioniškojo pasaulio šalių sistemos dalimi. Bizantijos silpnėjimas ir mongolų antplūdis XIII amžiuje vakarines Kijevo Rusios kunigaikštystės teritorijas dar labiau stumtelėjo Vakarų įtakon. Haličo-Volynės kunigaikštis Danila Romanovičius, siekdamas vėl konsoliduoti Rusios žemes, Romos Popiežiaus buvo karūnuotas ir tapo Haličo-Volynės karaliumi tuo pačiu metu, kaip ir Mindaugas Lietuvoje. XIV a. nusilpus Aukso Ordos įtakai, Kijevas atiteko stiprėjančiai LDK. Rusios konsolidacijos procesą perėmė Lietuvos Didieji kunigaikščiai Algirdas ir Vytautas. Vakarų pasaulio įtaka dar labiau sustiprėjo. Nežiūrint periodiškų Maskvos pastangų nuo XV a. užkariauti Dniepro baseiną, Rusios branduolį, galutinai tai pavyko padaryti tik XVIII a. pabaigoje po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Kartu su Lietuva ir Lenkija nustojo egzistuoti ir Kijevo Rusia, su savo jau susiformavusia europine-bizantine kultūra, valdymo forma, istorine patirtimi ir ilgos kovos su Maskva tradicija. Maskva perėmė net šalies pavadinimą, ilgainiui imdama vadinti Kijevo Rusią Ukraina, o Maskvos kunigaikštystę – Rusija. Kita vertus, Kijevo Rusios identiteto sunaikinti taip ir nepavyko. Bandymai ją atkurti vyko visą XX a. ir galiausiai išsiliejo į Rusijos-Ukrainos karą šiandien. Ciniška Maskvos ideologų pozicija, esą Ukrainos valstybė niekada neegzistavo ir tėra tik broliškos Rusijos pakraštys, neturi pagrindo, tėra tik Maskvos kompleksų – paranojiškos baimės, kad be Ukrainos Maskva negali savęs laikyti ne tik imperija, bet ir Rusija apskritai, – atspindys.
Vladimiras – Maskva
Toliausiai į Rytus nutolęs ir vėliau susiformavęs jėgos centras užėmė baltų (galindų) ir ugrofinų (merių) apgyvendintas teritorijas, įkurtas Naugardo ekspansijos pasekoje X a. pabaigoje kaip Rostovo žemė. Kunigaikštystė sustiprėjo, įkūrus Vladimiro-Suzdalės Didžiąją kunigaikštystę. Iki 1238 m. mongolų antplūdžio kunigaikštystė, intensyviai kovodama su Naugardu, Kijevu ir Lietuva, bandė perimti dominuojančią padėtį Kijevo Rusioje. Tačiau 1243 m. Vladimiro kunigaikštis buvo iškviestas į Ordą jau kaip jos vasalas, ir jam pripažintas Vyriausio kunigaikščio titulas, suteikiant chano jarlyką rinkti mokesčius iš Rusijos kunigaikščių mongolams.
Esminiu Šiaurės Rytų Rusios istoriniu posūkiu ir reikėtų laikyti šį laikotarpį, kai Vladimiro, o vėliau Maskvos kunigaikščiai tampa Aukso Ordos įgaliotiniais, plėšiant kaimynines rusų žemes.
Esminiu Šiaurės Rytų Rusios istoriniu posūkiu ir reikėtų laikyti šį laikotarpį, kai Vladimiro, o vėliau Maskvos kunigaikščiai tampa Aukso Ordos įgaliotiniais, plėšiant kaimynines rusų žemes. Tai tapo jos stiprėjimo ir agresyvumo pagrindu keletui šimtų metų į priekį.
Iki XV a. pabaigos sustiprėjusi, perėmusi Aukso Ordos politinę ir valdymo patirtį, kraštutinai centralizuota, paremta keliaklupsčiavimo prieš valdovą principu, Maskva pasiskelbia perimanti žlugusio Konstantinopolio krikščioniškąją idėją (Trečioji Roma). Prasidėjo antrasis Maskvos ekspansijos į kaimynines rusų kunigaikštystes etapas. Ivanas Rūstusis XVI a. ėmėsi karų ir už buvusios Kijevo Rusios ribų. Kova su Lietuva ir Livonija, su Astrachanės, Kazanės, Krymo chanatais, mesianizmas, „rusiškojo pasaulio“ pajungimas Maskvai suformavo Rusijos veidą ateinantiems penkiems šimtmečiams, neišskiriant ir šios dienos. Išryškėjo ir geopolitinės ekspansijos kryptys – Baltija, Juodoji jūra, Kaukazas ir Sibiras.
Šiandien Rusija yra negrįžtamai kolonizavusi Sibirą ir Tolimuosius Rytus (nors jos kažkodėl niekas nevadina kolonijine valstybe). Po SSSR žlugimo, geopolitinės Rusijos katastrofos, vakarų ir pietvakarių ekspansijos kryptys vėl tampa gyvybiškai svarbios Maskvai, kaip ir Ivano Rūsčiojo laikais. Negana to, Kremlius prarado kontrolę ir Kijevui, kas apskritai sukuria grėsmę Rusijos, kaip Kijevo Rusios valstybingumo perėmėjo, egzistencijai. V. Putinas ir jo imperinių ideologų klubai bei institutai puikiai suvokia, kad tokie „pasiekimai“ neleis Vladimirui Vladimirovičiui istorijoje atsistoti greta Ivano III, Ivano Rūsčiojo, Petro Pirmojo, Aleksandro Pirmojo ar Stalino. Tad beprotišką imperijos atkūrimo idėją gali būti bandoma realizuoti ir dėl to.
Apibendrindami daugiau kaip tūkstančio metų Rusijos istoriją, galime padaryti keletą išvadų, kurios padėtų įvertinti šiandieninį Kremliaus elgesį ir prognozuoti jo žingsnius ateityje. Dažnai yra šnekama, kad modernus globalizuotas pasaulis nebeturi nieko bendro su praėjusių šimtmečių pasauliu, kurį formavo nacionaliniai, religiniai ar ideologiniai faktoriai. Dešimtajame XX a. dešimtmetyje F. Fukujama netgi iškėlė „Istorijos pabaigos“ koncepciją. Visgi pastarojo meto įvykiai, atkuriant Arabų kalifatą ar Rusijos imperiją, Didžiąją Serbiją ar nepriklausomą Škotiją, išblaivina. Praeitis niekur nedingo, keičiasi tik aplinkybės, tačiau stipriausi tautų identiteto ramsčiai tebėra nacionalizmas, religija ir, žinoma, šalies kultūra bei istorija.
Iš trijų Rusijos jėgos centrų Maskva yra pats agresyviausias, uždariausias ir labiausiai linkęs remtis karine jėga.
Iš trijų Rusijos jėgos centrų Maskva yra pats agresyviausias, uždariausias ir labiausiai linkęs remtis karine jėga, nuolankumu ir lyderio nepakeičiamumu. Kita vertus, jau keletą šimtų metų Rusijos elito dalis propaguoja idėją, kad būtent maskvietiškai-mongoliška, o ne Kijevo ar Naugardo idėja sukūrė galingą Rusiją, kuri tapo dominuojančia Europos kontinento jėga XIX a. pradžioje. Netgi plačiojoje šalies visuomenėje per paskutinį XX a. dešimtmetį susiformavo nuomonė, kad šalies atvirumas, demokratija, karinės galios mažėjimas atvedė tik į chaosą, korupcinį-oligarchinį valdymą, šalies išdidumo, jau nekalbant apie teritorijas, praradimą.
Rusų tauta, nuosekliai veikiama kontroliuojamos propagandos, ima žiūrėti į šiandieną kaip į metą, analogišką tiems laikams, kai po Smutos XVII a. pradžioje, po Krymo karo XIX a. viduryje katastrofos ar gėdingos Bresto taikos 1917-aisiais šalis „atsitiesdavo“, vėl tapdama stipraus valdovo, agresyvios politikos ir mesianistinės idėjos šalimi.
Putinas priėmė šią istorinio determinizmo situaciją, juo labiau, kad ji garantuoja jam vietą Rusijos istorijoje. Tai įkvepia. Juo labiau, kad tai užtikrina valdymą iki gyvos galvos ir galimybę tvarkyti rusų tautos (ir aplinkinių šalių) likimą savo nuožiūra.
Kaip Putinui ir jo ideologinei aplinkai svarbūs simboliai, jis pabrėžia nuolatos. Paskutinis Rusijos prezidento opusas Rusios istorijos tema įvyko lapkričio 5 d. susitikime su jaunaisiais (sic!) mokslininkais ir istorijos dėstytojais. Išsiliejęs pamokymais, kaip reikia sudirbti į miltus normanišką Rusijos atsiradimo teoriją ponas V. V. Putinas priminė apie išskirtines Rusijos (kažkodėl ne Ukrainos) teises į Krymą. „Krymas rusams – pabrėžiu, kalbu apie tą dalį mūsų daugianacionalinės liaudies – rusus – turi sakralinę reikšmę. Juk būtent Kryme, Chersonese krikštijosi kunigaikštis Vladimiras, paskui apkrikštijęs Rusią. Iš esmės rusų tauta daug amžių kaunasi, kad galėtų tvirtai atsistoti greta istorinės dvasinės savo krikštyklos“.
Mažiausia, ko reikia mums besiformuojančiose naujose aplinkybėse, yra tikėtis, kad, pasikeitus Rusijos prezidentui, viskas grįš į XXI a. pradžią.
Jeigu Europoje toliau stiprės nacionalizmo ir radikalizmo banga, kas galiausiai suardys jau dvidešimt penkerius metus vyraujančią tvarką, agresyvi Rusijos pozicija nebeatrodys nei tokia išskirtinė, nei neįmanoma šiuolaikiniame pasaulyje.
Mažiausia, ko reikia mums besiformuojančiose naujose aplinkybėse, yra tikėtis, kad, pasikeitus Rusijos prezidentui, viskas grįš į XXI a. pradžią, tikėtis, kad vis dar galima užglostyti ar papirkti Rusiją mūsų geranoriškumu, manyti, kad ekonominė rusų tautos gerovė (ar skurdas) nulems politinio ar ideologinio elito veiksmus.
Kita vertus, reikia susitaikyti ir su tuo, kad „atsitiesiančios“ Rusijos pirmaisiais taikiniais, šalia Kaukazo ir „Novorosijos“, vėl tampame mes – Baltijos šalys ir Lenkija. Ir vėl, kaip įvairiais laikotarpiais nuo XVI a., mus gelbės tik Sąjungos su kaimynais, su grėsmės objektais tampančiomis Skandinavijos šalimis ir su neabejotinai siekiančiomis riboti Rusijos įtaką Didžiąja Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis. Teks susitaikyti su tuo, kad kitos Europos šalys ieškos ir ras racionalų motyvą kompromisams su Rusija, „nepastebint“ mūsų gyvybinių interesų, grėsmės laisvei ir nepriklausomybei. Vakarų šalys jau parodė Kremliui savo silpnumą. Putinui tereikia įrodyti, kad NATO skėtis virš Rytų Europos yra skylėtas ir visa taip sunkiai kurta saugumo ir bendradarbiavimo sistema sugrius kaip kortų namelis.
