Kiekvienas dažnai girdime senesnių žmonių žodžius: o mano laikais buvo..., o seniau, prisimenu, būdavo... ir t. t. Tiesa, tokie žodžiai kartais erzina, nes juk kiekvienas mes gyvename savo laiku. Tačiau, kad ir kaip bebūtų sakoma, per Šv. Kalėdas visi visais laikais kažką dovanojame. Ir kiekvienas – nuo mažiausio iki didžiausio – laukiame kažko jaukaus ir prasmingo iš savo artimųjų.
Deja, laikotarpis iki didžiųjų žiemos švenčių dažnam gali tapti nemažu galvos skausmu. Žinoma, tai gali pasireiškti ne tik dėl nežinojimo, ką dovanoti, ką pirkti. Nemalonūs jausmai ir pareigos jausmas apima vos įžengus į didesnį prekybos centrą, kur minia žmonių jau nardo po kalėdinėmis prekėmis prigrūstas lentynas. Ar tada nesusimąstome, kas gi yra ta pati gražiausia dovana? Gal artimam žmogui reikia visai nedaug: paprasčiausių kojinių, šokolado... O gal tiesiog išgerti kartu puodelio arbatos? Kodėl tiesiog nepabuvus kartu? Gal buvimas kartu, santykis su žmogumi ir yra pati gražiausia dovana?
Aš šiuo atveju manau, kad dovanoti tai, ko žmogui reikia, tai, ko jis nori, yra labai svarbu, nes svajonių išpildymas yra labai geras poelgis. Tačiau vis dėlto nereikėtų pamiršti, jog šio šventinio laikotarpio esmė nėra materialumas (juk jis ir taip slegia daugelio kasdienybę). Žinoma, kiekvienas bent per Šv. Kalėdas galėtume nulipti nuo savo pjedestalų, nuo pasitenkinimo savimi bei pasipūtimo pakylų ir leistis į kelionę kartu su visais. Štai dovana, kurią galime padovanoti vienas kitam.
