Apie Europą nerašysiu. Tai labai platu. Tikslingiausia, būtų kalbėti apie Lietuvoje susidariusią situaciją, kuri mus liečia kiekvieną dieną. Be abejo žodžio Europa, mes neišvengsime, nes esame jos dalis. Valdžia, verslas ir visuomenė – ar draugystė įmanoma? Klausimas, kuris egzistuoja tūkstantmečius, nuo pat valdžios ir tautos laivės troškimo, bei verslo gimimo.
Visuomenė, verslininkai ir valdžia – priešai?
Nuo pat neatmenamų laikų žmonija troško vis daugiau ir daugiau turtų, įtakos visuomenėje ir balso laisvės. Tai puikiai galime įžvelgti dar senovės Egipto civilizacijos laikais, kai valdė faraonai. Jie buvo apsupti prabangos, jų statiniai pranoko tuometines galimybes. Lygiai tas pats vyksta ir šiais laikais, tik faraonus pakeitė kostiuomuoti, postsovietiniai begemotai perpildytomis piniginėmis. Mes juos vadiname valdžia.
Jų piniginės „sklidinos“ kupiūrų, uždirbtų mūsų smulkaus ir vidutinio verslo. Kartas nuo karto monopolininkai papildo piniginės skyrelį, kuris skirtas korupcijos paliestoms „monetoms“. Kartais valdžia naktimis keičia įstatymus arba didina mokesčius. Po tokių pokyčių eiliniai darbininkai nesupranta savo darbdavių, kurie juos atleidžia nes neišgali ne tik sumokėti atlyginimo, bet ir sąskaitų už nuomą, telefonus ir kt. To pasekoje samdomiems piliečiams verslininkai tampa tamsiomis būtybėmis, kurios griauna šeimas ir verčia badauti.
Taigi, visuomenė nekenčia verslininkų, verslininkai valdžios, o valdžios nekenčia ir verslininkai, ir visuomenė (neskaitant verlininkų, kurie ranka ranką plauna kartu su valdininkais).
Nusipiešia puikus vaizdelis, kaip viskas vyksta. Taigi, kokia draugystė? Ačiū Dievui, dar turime sąžiningų verlininkų, pilietiškų piliečių, kurie bando gelbėti ir traukti iš duobės nusistovėjusius stereotipus. Gaila, kad tokių teigiamų veikėjų yra per mažai, kad ištrauktų visą šį dumblu apsitraukusį inkarą.
Klausimas ką daryti? Visų pirma, reikia nustoti lygiuotis į Europą, ir kitose šalyse vyraujančius įstatymus. Visi dirbame ir gyvename skirtingai ir nieko čia nepakeisi. Vienoje šalyje pragyvenimo lygis aukštesnis, kitoje žemesnis. Taigi, ar logiška lygiuotis į tuos, kurie turi galimybę mokėti didesnius mokesčius? Manau, kad ne. Nesugebame savo šiukšlių susirinkti, o jau savo rankomis pilame jų dar daugiau. Visuomenė neturi kuo kvėpuoti, verlas žūna, o valdžia rankas trina. Kada gi išauš diena, kai pradėsime sprendimus priiminėti savo galva, o ne Europos spardomi? O gal laikas lygiuotis į tai, kas mūsų šaliai naudą atneš, o ne nuostuolius.
Italija, Ispanija. Puikus šeimos verslo pavyzdys. Pereina iš kartos į kartą sūrių gamyba, vynai, siuvenyrų krautuvėlės, kavinukės ir t.t. Nežiūrėkime į tai, kad jie gan tingios tautos. Semkimės tik teigiamų idėjų. Pas mus Lietuvoje šeimos verslas įvardijams kaip korupcija. Sumokėjo tėvas sūnui atlyginimą, reiškias pinigus „plauna“, o kad sūnus dirbo geriau už eilinį pasamdytą tai neturi įtakos?
Visuomenė turi būti lavinama
Taip galima tęsti ir tęsti, tačiau gal yra ir teigiamų pusių santykyje tarp šių trijų „sektorių“. Kai susimąstai nelabai ką ir įžvelgsi. Deja, visuomenė nėra pakankamai informuota apie vyraujančias valdžios ir verslo tendencijas. Vietoje to, esame bukinami tuščiomis televizijos laidomis, per visus Lietuviškus kanalus, o daug piliečių, ypač jaunimas, tiesiog prasigeria, nes tokia laisvalaikio praleidimo forma pigesnė, nei apsilankymas kino teatre.
Tokią visuomenę, juk lengviau valdyti ir dažnai net nereikia aiškintis, kodėl priimtas vienoks, o ne kitos sprendimas. Tie, kas suvokia, jog alkoholis problemų neišpsręs, o „Šok su manimi“ neprivers intelektualiai progresuoti, tiesiog susirenka daiktus ir išvažiuoja į tą pačią Europą, kuriai lendame į…. Ir tai ne per tą galą. Tam, kad draugystė egzistuotų, visuomenė turi būti lavinama, turi vyrauti harmonija. Visa tai reikia kurti bendromis jėgomis, nežiūrint į kitus. Turime rūpintis patys savimi, nes kiti to nedarys.
Formulė gan paprasta. Valdžia rūpinasi visuomenės saugumu, švietimu. Nustoja vogti ir pradeda rodyti pavyzdį visuomenei, suteikia daugiau galimybių verslui. Tuo tarpu verslas taip pat nustoja vogti, slėpti mokesčius, pradeda mokėti atlyginimus. Lietuvos gyentojams atsiranda motyvacija, veiduose įžvelgiamas optimizmas. Tautiečiai pradeda dirbti ne tik tam, kad susimokėtų už šildymą, bet ir savirealizacijos tikslais. Taip po truputį viskas stojasi į savo vietas. Skamba kaip pasakoje?
Deja, taip. Artimiausiu metu tikrai to nebus, kol visų valdžios sovietinių veidų nepakeis Lietuvos jauni, šviesūs ir nesuteršti protai motyvuoti būti pavyzdžiu.
Ugnė G.
