„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2013 02 06

Valstybės ištakos. Kuo mums svarbus Jordano pasakojimas „Apie gotų kilmę ir jų veikas“?

Tradicinėje mokslinėje literatūroje yra gerai žinomi VI a. romėnų mokslininko ir biurokrato Jordano darbai. Reikšmingiausias iš jų – “Getika”. Būtina pažymėti, kad šio kūrinio...
Gotų migracijos kelias
Gotų migracijos kelias
Temos: 1 Hetitai

Tradicinėje mokslinėje literatūroje yra gerai žinomi VI a. romėnų mokslininko ir biurokrato Jordano darbai. Reikšmingiausias iš jų – “Getika”. Būtina pažymėti, kad šio kūrinio tema autoriui nebuvo visiškai svetima. Tekste Jordanas pats save pristato kaip buvusį žymiosios gotų dinastijos Amalių palikuonių raštininką.

Štai, 266 “Getikos” paragrafe rašoma maždaug taip: “[...] Skirai, sadagarijai ir dalis alanų, kurių vadas Kandakas, dovanų gavo Mažosios Skitijos ir Žemosios Mesijos žemes. Tai to Kandako Alanovijamutiso notaru iki pat mirties dirbo Parijus, mano tėvo gimdytojas, t.y. mano senelis. Kandako sesers sūnaus Guntigiso, kurį dar vadino Baza, armijos magistro, Andagiso sūnaus, kurio tėvas Andela iš Amalų giminės, notaru – iki savo atsivertimo į tikėjimą – dirbau aš, Jordanis, nors ir nemokytas gramatikos.”

Kad suprastume kiek reikšminga Amalių giminė gotų istorijai turime susipažinti su gotų geneologija. Prie šio klausimo dar sugrįšiu vėliau, o dabar tik užsiminsiu, kad Amalis buvo vieno žymiausių gotų kunigaikščio Ostrogoto, valdžiusio III a., seneliu.

Ši informacija svarbi vertinant Jordano žinių šaltinius, jų patikimumą, ir autoriaus pastabas.

Apie Jordano parengtą tekstą, aprašydamas “Senosios Rusios pagonybę”, pakankamai negatyviai atsiliepė žymus rusų akademikas, istorikas ir archeologas B.Rybakovas. Nagrinėdamas gotiškąją slavų kilmės teoriją, šis tarybinis mokslininkas labai prikišamai nurodo Jordano įveltus netikslumus.*1

B.Rybakovas atkreipa dėmesį, kad Jordanas gana laisvai interpretuoja įvairių šaltinių pateikiamą informaciją. Pavyzdžiui, į pasakojimą apie gotų žygius įtraukia nieko bendro su tais žygiais neturėjusius faktus, paimtus iš kito romėnų istoriko Pompėjaus Trogo darbų.

Teisingumo dėlei, reikėtų pažymėti, kad tokių neatitikimų mažai, t.y. aprašydamas VII a. pr.m.e. skitų žygį į Mažąją Aziją Jordanas nurodo, kad šį žygį surengė gotai, maža to, dar to žygio metu buvo nugalėtas pats Egipto faraonas ir užkariauta vos ne visa Azija.

Žinoma, Pompėjus Trogas nieko panašaus nerašė, ir apie gotus nieko nežinojo: iki jų atsikėlimo dar buvo likęs visas tūkstantis metų.

Kitą vertus, neatmestina galimybė, kad vienu iš Jordano informacijos šaltinių buvo žodinė tradicija, be to ir pačiame „Getikos“ tekste autorius nurodo, kad jis tuos faktus (!) „įrodė“.

Taigi, Jordanas mus įspėja, kad jo pasakojimas yra „pataisytas“.

Matyt, labiausiai Jordaną klaidinusiomis aplinkybėmis buvo … šaltiniuose atsikartojantis vardynas: tuo būdų getai galėjo būti supainioti su hetitais, skirtingais istoriniais periodais veikė „bendravardžiai“ genčių vadai ir valdovai supainioti tarpusavyje, žodinė tradicija supainiota su rašytine ir pan.

Neamestina galimybė, kad senovės hetitai ir viduramžių gotai buvo kilę iš tos pačios genčių grupės, todėl žodinė tradicija Jordano laikais vis dar galėjo būti gaji.

Be to, dar svarbu atkreipti dėmesį į kūrinio atsiradimo aplinkybes: pačioje įžangoje „Apie gotų kilmę ir jų veikas“ Jordanas lyg ir priekaištauja savo „užsakovui“ Kastalijui, kad turi staiga mesti pradėtą darbą, kronikų trumpinimą, ir imtis sau visiškai naujos veiklos, t.y. trumpai, savo žodžiais perteikti 12 tomų Kasiodoro darbą, kuriame iš kartos į kartą pagal valdžiusių karalių epochas atpasakojama visa gotų istorija.

„Getikos“ vertimai buvo išleisti ir perleisti ne vieną kartą, skirtingomis kalbomis – tik šiam savo straipsniui naudosiu rusiškąjį vertimą. Visa tai dėl to, kad rusiškojo vertimo autorė E.Skržinskaja komentaruose prie teksto pateikia įdomias, kartais net labai vertingas pastabas. Be to, šios rusų mokslininkės vertimu bei įžvalgomis pasinaudojo akademikas B.Rybakovas. Mano parengtas straipsnis tik iš dalies papildo mokslinę B.Rybakovo analizę, kuri paremta E.Skržinskajos vertimu ir jos asmeninėmis įžvalgomis apie „Getiką“, paties Jordano darbu ir sąlygiškai pirmesniu to darbo šaltiniu – konceptualiu P.Orozijaus veikalu – „Istorija priešais pagonis“.*2

Vertimo autorė E.Skržinskaja komentaruose prie teksto pažymi, kad Jordanas savo pirmtako P.Orozijaus darbą žinojo kone mintinai, dažnai citavo ir pateikė ne vieną tiesioginę nuorodą į savo žinių šaltinį.

Reikia manyti, kaip tik dėl to jam ir buvo duotas pavedimas „visą gotų istoriją perpasakoti savais žodžiais“.

Kuomet pasakyta tiek daug, galima pereiti ir prie pačio kūrinio „Apie gotų kilmę ir jų veikas“

….

Savo darbą Jordanas pradeda geografiniu ekskursu: P.Orozijaus pasaulio aprašymu, – vėliau nuo Romos, per Bolerų salas, Geraklio stulpus (Gibraltaro sąsiaurį) ir Britanijos salyną skaitytojas nuplukdomas iki „Thulos“ platumų ir dabartinės Skandinavijos.

Pradedant 16 paragrafu, aprašoma Skandijos sala, apie kurią paties Jordano žiniomis rašė dar Klaudijus Ptolemėjas.

Iš tiesų, šioje dalyje Jordanas ir atpasakoja tai, ką yra skaitęs: Šiaurės jūroje yra milžiniška sala, kuri išlinkusi lyg citrinos lapas ir užlenktais kraštais, ištįsusi ir suapvalėjusi.

Čia pat Jordanas pasako, kad apie Skandiją kalbėjo ir Pomponijus Melas, pažymėjęs, kad ši sala yra Kodanų (matyt, dab. Danijos) įlankoje.

Jordano žiniomis, Skandija plūduriuoja priešais Vystulos (Vishalos) upę, kuri užgimusi Sarmatų kalnuose į jūrą įteka trejomis atšakomis, atskirdama Germaniją nuo Skitijos.Iš geografinio aprašymo akivaizdu, kad Jordano šaltiniai painioja Vyslos ir Oderio upes.

Nuo neatmenamų laikų būtent Oderio upė yra ta riba, skirianti Vakarų Europą nuo Vidurio Europos, slavų gentis – nuo germanų.

Čia būtina pažymėti, kad kalbama apie ribą tarp Skitijos ir Germanijos, tačiau senovės geografų supratimu tarp jų egzistuoja ir trečiasis regionas – Sarmatija. Vyslos ir Oderio aukštupiai beveik sutampa, todėl galime numanyti, kad Germanija tęsėsi nuo Oderio žemupio iki aukštupio ir ten, Vyslos aukštupyje, ribojosi su Skitija, tuo tarpu Sarmatija – tai dešinysis Oderio krantas, kurį nuo istorinės Skitijos skyrė Pripetės pelkės.

Pati užuomina į tai, kad Skandijos sala yra įlankoje, labai aiškiai pasako, kad kalbama apie Oderio upę. Būtent Oderis į Baltijos jūrą įsilieja trejomis atšakomis, ir kaip tik priešais Bornholmo salą.

Turime nepamiršti, kad istorijos šaltiniuose upių pavadinimai painioti ne kartą.

Toliau Jordanas rašo, kad Rytuose Skandija užsibaigia didžiausiu ežeru, iš kurio upė Vagė (Vokė), sraunia tėkme, labai nerami ir versminga krenta į jūrą.

Vakaruose šią Skandijos salą supa didžioji jūra, o Šiaurėje – platusis vandenynas, iš kurio prasideda Germanų jūra, ištįsusi tarytum kokia rankovė.

Skandiją ribojantis ežeras turėtų būti tapatinamas su šiandienine Ladoga – tai didžiausias Europoje gėlavandenis ežeras, į kurį suteka 35 upės, o išteka tik viena – Neva. Ši upė, kaip ir Jordano pasakojime Vagė, labai srauni (pagal savo sraunumą – 6-7 Europoje, kartu su Reinu) ir teka iš Ladogos tiesiai į Suomijos įlanką.

Neva – tai senovės slavų „perkeltas“ pavadinimas, kuriuo buvo vadinamas ir ežeras, ir upė.

Ugrofinai naudojo senesnius vardus, “nevomis” jie vadina pelkėtas vietoves, kas prieštarauja sraunios upės prigimčiai.

Manoma, kad istorinis Ladogos pavadinimas sietinas su Volch-ov‘o upe. Pavadinimas giminingas Volg‘os upės pavadinimui – matyt, reiškiantis žemes, kuriose anksčiau gyveno valakų gentys.

Iš istorijos šaltinių žinome, kad valakai gyveno ir Dakijoje, o lenkai ir šiandien dar „vlochais“ vadina italus (matyt, pagal Dakiją valdžiusius romėnus).

Skandinavijos sagose *Ladoga vadinama Aljdoka. Pagal siūlomą etimologiją iš suomių kalbos Alodejoki – tai žemumos upė. Tokia etimologija neturi aiškios argumentacijos.

Daug labiau tikėtina, kad *Ladogos pavadinimas yra sietinas senovės slavų deivės Lados kultu. Tuo būdu, Ladoga – tai *Lados upė. Skandinavų naudotas pavadinimas Aljdoka atspindi senesnę, nesutrumpėjusią pavadinimo formą, taiga turime Elados upę.

Joki – pats seniausias Suomijos hidronimų sluoksnis. Matyt, čia jau galime drąsiai pasakyti: kas skandinavams ir ugrofinams Joka, baltams – Vokė/Būga, sarmatams – Peuka/Bika.

Pavadinimas tiek senas, kad ugrofinų kalboje verčiamas vienu žodžiu – upė.

Jordanas užsimena, kad K.Ptolemėjas nurodo tik 7 didžiausias Skandinavijos pusiasalio gentis, tačiau pats tų genčių įvardina žymiai daugiau, beveik nekartodamas tų, kurias jau paminėjo K.Ptolemėjas.

Lokalizuoti Jordano „Getikoje“ nurodomas gentis kolkas dar niekam nepavyko – visai gali būti, kad senovės istoriko išvardintos gentys buvo tik epizodinės didesnių „šeimų“ sąjungos ir gilesnio istorinio pėdsako nepaliko.

Šiame kontekste, daug lengviau lokalizuoti paties K.Ptolemėjaus nurodomas gentis.

Pagal E.Stržinskają, K.Ptolemėjus nurodo, kad Skandijos Vakaruose gyvena hedinai ((?) getonai), Rytuose – favonai ((?) s*venai) ir firesai ((?) f*ryzai), Šiaurėje – finai ((?) venai), Pietuose – gutai ((?) jutai) ir davkionai ((?) teutonai), o kažkur tarp jų – livonai, vėliau savo genties pavadinimą „perdavę“ latvių Livonijos ordinui.

Plačiau komentuoti Jordano išvardintas gentis būtų galima po išsamesnio šaltinių tyrimo.

Šaltiniuose nurodoma legendinė “Skandza”, iš kurios ir kilo gotai, turėtų būti tapatinama su Skanijos iškyšuliu – labiausiai į pietus nutolusia dab. Švedijos grafyste, kurios centras – miestas Malmo. Kartu su Blekinge, Haalandu ir Bornholmo sala, Skanija – tai istorinis Švedijos „Skeonelando“ regionas.

Kiek aukšteliau Skanijos matome Rytų ir Vakarų Gotlando žemes, beveik šioje platumoje matome Švedijos sostinę Stokholmą, – be to Gotlandu istoriškai vadinama ir Visbio sala dabartinėje Švedijoje.

Pastaba: vokiečių kalboje das Land – šalis, kraštas, valstybė.

Aukščiau įvardintos geografinės detalės, padeda geriau susiorientuoti laike ir erdvėje, – taip pat padeda žymiai tiksliau rekonstruoti istorinį procesą.Geografijos pakaks.

Tuo tarpu istorija Jordano „Getikoje“ aprašomas maždaug taip: gotų tėvynė – Skandija; vedami karaliaus Berigo gotai išplaukė (vėliau rašoma, kad trimis) laivais ir žengė į šalį, kurią iš karto pavadino Goteskandija; netrukus jie patraukė į ulmerugijų šalį, kurie tuo metu gyveno jūros pakrantėje; ten gotai įkūrė savo stovyklą ir susikovę su ulmerugijais išvijo juos iš gimtųjų žemių; vėliau gotai privertė paklusti ir vandalus, prijungę šiuos prie savo (kariaunos) pergalių; kuomet gentis išaugo, nors valdė tik penktas po Berigo karalius Filimeras, Gadarigo sūnus, buvo nuspręsta, kad gotų kariauna – visi su savo šeimomis – turi išsikelti į patogesnę vietą gyventi; ir gotai persikėlė į Skitijos žemes, kurios vietine kalba buvo vainamos Ojumu; Filimeras, suviliotas tų žemių ištekliais, permetė tenais pusę savo kariuomenės; pasak padavimų, tiltas per upę sulūžo ir niekas daugiau nebegalėjo nei keltis pirmyn, nei sugrįžti atgal; tie gotai, kurie persikėlė į kitą krantą užvaldė trokštamą žemę; netrukus jie priėjo spalų genties žemes, įsitraukė į kovą ir nugalėjo; iš ten jausdamiesi nugalėtojais jie nusikėlė į tą Skitijos dalį, kuri ribojasi su Juodąja jūra, kaip apie tai dainuojama giesmėse…

Kaip matome, išdėstytas pasakojimas atrodo pakankamai nuoseklus, gal todėl „tradicinės“ koncepcijos įsikibę istorikai, remdamiesi šiuo Jordano pasakojimu, nevengia pagal jį pataisyti kitų senovės autorių darbus – dėl ko gauname gerokai klaidinantį vaizdą.

Vienas pagrindinių šio mano straipsnio tikslų – „rekonstruoti“ ano laikmečio istorinį procesą ir lietuvių (baltų) etnogenezei svarbias istorines detales, dėl ko, praleisdamas mažiau reikšmingus epizodus, išryškinsiu tik svarbiausius Jordano pasakojimo trūkumus bei netikslumus, išdėstysiu asmeninę nuomonę.

Visų pirma, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Jordanas dėsto įvykius: gotai atsikelia į naują šalį, pavadina ją savo vardu, – taip ji vadinama ir Jordano laikais, – vėliau gotai susikauna su ulmerugijais ir išveja šiuos iš gimtųjų žemių, t.y. nuo to jūros kranto, o dar vėliau prijungia vandalų gentį.Viskas būtų gražu, bet … gotų gentis minima dar K.Tacito „Germanijoje“. Ten jie lokalizuojami Oderio vidurupyje, tarp vandalų, gyvenančių Elbės aukštupyje, ir jūros pakrantėje gyvenančių rugijų, prie kurių prisišlieję gyvena *lemovijai.

Palyginimui: vardai Al*ma, *Lima.

Būtent K.Tacito nurodomų rugijų ir *lemovijų karinę-gentinę sąjungą turime laikyti Jordano įvardinamais ul*merugijais, tačiau šie „Germanijos“ laikais vis dar gyvena pajūryje.

Vardindamas „Germanijos“ žemes, gotų gentį K.Tacitas pamini iš karto po lugijų, kuriuos be jokių dvejonių turime lokalizuoti šiuolaikinės Lenkijos Vakaruose, Oderio vidurupyje (Dolina Srodkovoj Odry), Lagauskų ežeryno rajone (Pojezerze Lagowskie).*3

Išeitų, kad K.Tacito laikais gotų gentis vis dar gyveno šiuolaikinėje „Freienwaldo“ žemumoje, kažkur tarp Kotbuso ir Vokietijos sostinės Berlyno.

Toks nagrinėjamų genčių lokalizavimas pilnai atitinka archeologų I.Rusanovos ir V.Sedovo nurodytus tris II a. pr.m.e. – II m.e. a. Jastorfo archeologinės kultūros židinius (arčiausiai jūros – ul*merugijai, Oderio vidurupyje – Berigo epochos gotai,  Elbės aukštupyje – prie gotų pergalių prijungti vandalai).

Apie tai, kad vandalai anuo metu gyveno Oderio aukštupyje mums pasako K.Tacito „amžininkas“ Kasijus Dijas, pagal kurį: tie kalnai, iš kurių išteka Elbė, vadinami Vandalų kalnais.

Taigi, tarp Oderio ir Elbės, aukščiau gotų, gyveno vandalai.

Iš to, kas pasakyta, reik suprasti, kad pirmoji gotų migracijos banga įvyko dar II a. pr.m.e..

Po lugijais K.Tacitas nurodo gyvenus venedus, kurie klajodami miškais puldinėjo kaimynines gentis nuo Oderio iki Dniestro, o dešiniajame Baltijos jūros krante jau gyveno taikios aisčių gentys. Tą faktą II a. patvirtina ir K.Ptolemėjas.

Dešinįjį Sarmatų jūros kraštą turėtume vesti nuo Vyslos žemupio iki Ventos.

K.Tacito nurodomus *lemovijus turėtume tiesiogiai susieti su istorine lenkų Kulmo žeme (zemia chelminska), t.y. turime realų istorinį pagrindą manyti, kad gotų nugalėti ir iš gimtųjų žemių išvaryti ul*merugijai persikėlė iš Oderio žemupio į Vyslos vidurupį. Matyt, Jordano „Getikos“ laikais ši gentis jau priklausė vidivarijų sąjungai.

Vidivarijus turime tapatinti su Pševorsko archeologinės kultūros genčių palikuonimis.

Čia galime atkreipti dėmesį į tai, kad vandalų etnonimas – tai nuoroda į venedų ir galų sąjungą, tuo tarpu vidivarijai (matyt, vędivarijai), tai – venedų ir varijų sąjunga (ir pirmus, ir antrus mums nurodo K.Tacitas).

Antras dalykas, kuris krenta į akis, kritiškai vertinant Jordano tekstą, yra tai, kad gotai į Skitijos žemes persikėlė tik valdant Filimerui, penktajam karaliui po Berigo – iki to laiko jie gyveno Germanijoj.

Skitijos, Sarmatijos ir Germanijos žemių apibrėžimą Jordanas žinojo iš K.Ptolemėjaus darbų, su kuriais buvo susipažinęs, todėl pastarasis teiginys negali būti paneigtas niekaip.

Ojumo žemę turėtume sieti arba su K.Ptolemėjaus nurodomais Amadokų (jamių, dakų) kalnais, tai – Volynės kalnai, arba su Būgo (bojų) upės pelkėmis.

Pirmasis variantas labiau įtikimas, nes lygumoje keltis per upę tiltas nelabai reikalingas, reiškias gotų karalius Filimeras per upę kėlėsi kalnuotomis vietovėmis, ir tiltui sugriuvus (!) daugiau niekas negalėjo nei persikelti pirmyn, nei sugrįžti atgal. Antrasis variantas pagrįstas oikonimais-vietovardžiais: Gotonų lyguma (rownina kodenska) lenkai vadina žemes besiribojančias su Lietuvos Bresto apylinkėmis.*3

Nuo šių apylinkių baltrusius vadiname gudais, tačiau … šie “gotonai” gali būti vėlyvesni.Esminis šiuo požiūriu spalų žemės lokalizavimas. Iš apsakymo lyg ir sektų, kad spalų žemė buvo užpulta netrukus po to, kai užimtas Ojumas (šią žemę, matyt, turime tapatinti su istorinėmis Volynės, Lucko žemėmis).

Etimologiškai artimiausias spalų genties pavadinimui šiuolaikinės Ukrainos Volynės Naugardas, kurio istorinis pavadinimas – Zviahl‘is, taip miestas vadintas iki XVIII a.

Pagal kalbos dėsnius: P -> V.

Volynės Naugardas pastatytas ant Slučės kranto, nuo Kijevo nutolęs tik 216 km ir lokalizuojamas teritorijoje, šalia kurios dar K.Ptolemėjas nurodo mums Amadokų kalnus. Būtent šiose žemėse archeologai lokalizuoja ankstyvąją ir vėlyvąją Rytų slavų Zarubinecų (II a, pr.m.e – II m.e. a.) archeologines kultūras.

Bet sugrįžkime prie šaltinio.

Jordanas mums aiškiai pasako, kad į Skitijos žemę Ojumą gotai kėlėsi tiltu per upę – čia aš lenkiu į tai, kad aukščiau išdėstytomis pastabomis visiškai išklibinama istorikų „tradicionalistų“ hipotėzė, pagal kurią, remdamiesi Jordano pasakojimu, šie tvirtina, kad gotai iš Skandinavijos atsikėlė į Vyslos žemupį ir įkūrė Gdansko miestą.

Hipotezė Išklibinama, bet … nesugriaunama.

Reikalas tas, kad pats Jordanas, atkartodamas vyresnių autorių teiginius, visiškai nesiorientuoja senųjų padavimų laike ir erdvėje. Aklai sekdami „Getikos“ siužetu, mes ir patys nematome Jordano klaidų, kaip nematome ir to, ką teksto autorius, nesuprasdamas perteikiamų žodžių prasmės, mums tarsi pasako „tarp eilučių“.

Prisiminkime.Aukščiau jau esu pažymėjęs, kad Jordano teigimu gotai iš Skandijos plaukė trimis „laivais“, tai – metafora. Paskutinysis „laivas“, pagal pasakojimą, buvo gepidų. Tačiau gepidų migracija, pasak žymaus kuršių istorijos tyrinėtojo V.Žulkaus, vyko tik III a.*4

Tagi, pirmąjį ir trečiąjį gotų „laivus“ skiria 600 metų. Beliko pažymėti, kad antroji gotų migracijos banga išvedama iš K.Ptolomėjaus darbo: II a. K.Ptolemėjas nurodo mums Venedų kalnų koordinates, ir pažymi, kad už venedų, palei visą Gdansko įlanką, gyvena veletai – būtent juos turime vadinti baltais.

K.Tacito “Germanijos” laikais jokie veletai ten dar negyveno.

Šiuos istorinius baltus – veletus (vilcus) turėtume kildinti iš šiuolaikinės Norvegijos Rytų ir Vakarų Fol*do žemių, t.y. artimiausių Rytų ir Vakarų Gotlando kaimynų istoriniame Švedijos „Skeonelando“ regione, – kalbu apie geografinę sritį, kurioje ir šiandien dar matome Švedijos Geoteborgą.

Būtent dėl šios gotų-veletų migracijos ir buvo įkūrti dab. Gdynės ir Gdansko miestai.

Tiesa, jeigu jau paliečiau šitą temą, idant kitą kartą grįžti prie jos nebereikėtų, tai galiu dar pažymėti ir tai, kad antikiniuose šaltiniuose nurodoma Basilija – tai šiandieninės Norvegijos sostinė Os*las (pastaba: kalbininkai klaidingai baltus kildina iš “Basilijos”).

Kad ostrogotai, vezigotai, amaliai, veletai ir gepidai – visos šios „gentys“ – tai tie patys gotai, mes vedame iš kitos Jordano pasakojimo dalies ir gotų valdovų geneologijos.*5

Kuomet romėnai pirmą kartą susidūrė su gotais, šie jau buvo susiskaidę į vezigotus ir ostrogotus. Pats Jordanas abejoja dėl tokių pavadinimų kilmės – ta teorija, pagal kurią ostrogotai taip vadinami tik dėl to, kad gyvena Rytuose, jo laikas vis dar buvo nauja, ji atsirado vos V a. – 82 paragrafe pažymima tai, kad ostrogotai taip vadinami arba todėl, kad gyvena rytuose, arba todėl, kad juos valdė karalius Ostrogotas.

Beje, Jordanas aiškiai pasako, kad gotų karalius Ostrogotas valdė abi genties atšakas.

Pagal Jordano pasakojimą, gepidai yra tie patys gotai, o taip vadinami tik todėl, kad buvo lėti ir atplaukė, atsilikę nuo pirmųjų gotų, t.y. trečiuoju „laivu“ – jų vardas kildinamas iš paniekinančio germanizmo „gepados“ – lėtas, nepaslankus ir t.t… tačiau aklai pasitikėti Jordano išdėstoma „buitine“ gepidų kilmės etimologija, nėra jokio reikalo – juolab, gepidų migracijos laikas patvirtinamas archeologijos duomenimis.

Paniekinamas Jordano požiūris į gepidus paaiškinamas ta pasakojimo dalimi, kurioje gepidai „dėl žemiško pavydo“ užpuolė savo giminaičius gotus, tačiau pralaimėję lygioje kovoje, turėjo gėdingai pasitraukti, – visa tai vyko karaliaus Ostrogoto valdymo laikais.

Savo pasakojimą apie gepidus Jordanas pradeda 94 „Getikos“ paragrafe – jo necituosiu.

Norėdami geriau suprasti gotų ir gepidų giminystės ryšius, turime skaityti K.Tacito “Germaniją”, kurioje pasakyta: „1. Germanų gentis nuo galų, retų ir panonų skiria Reinas ir Dunojus, nuo sarmatų ir dakų – abipusė baimė ir kalnai; likusią Germanijos dalį juosia Okeanas, skalaudamas plačias įlankas ir didžiules salas. Mes tik neseniai susipažinome su kai kuriomis tų salų gentimis bei jų karaliais – karas suartino mus su jais visais … 2. [...] Senovinėmis giesmėmis, – tai pas juos vienintelė mūsų padavimų ir analų atmaina, – jie garbina iš žemės kilusį dievą Tvistą ir jo sūnų Maną, germanų genties protėvį ir įkūrėją. Manui jie priskiria tris sūnus, kurių vardais pasivadino gyventojai: arčiausiai Okeano – ingveonais, vidurinieji – hermeonais (pastaba: germanais), likusieji – istveonais (pastaba: K.Ptolemėjas Būgo upės baseine lokalizuoja stavanų gentį). Kai kas tvirtina, o žila senovė leidžia tai daryti, kad dievas turėjęs ir daugiau sūnų, ir pagal juos buvę daugiau genčių pavadinimų: marsai, gambrivijai, svebai ir vandilijai. Visi šie vardai tikri, senoviniai. Beje, žodis „Germanija“ yra visai naujas ir tik neseniai prigijęs – juk pirmieji, peržengę Reiną ir išviję galus, patys save vadina tungrais, bet anuomet visų buvo vadinami germanais (pastaba: šitaip juos vadino galų gentys). Germanų genties vardas taip įsišaknijęs užkariautose žemėse, kad pradžioje tik iš baimės visi juos pavadindavo nugalėtoju vardu, o netrukus jie ir patys savo pačių išrastu vardu, germanais, ėmė vadintis.“

Kaip matome, K.Tacitas pateikia labai aiškų genčių pavadinimų “išradimo” mechanizmą: gentys pasivadina žymių protėvių vardais, ilgainiui tiems senovinėse giesmiese apdainuojamiems protėviams priskiriamos iš žemės kilusių „dievų“ savybės, jiems meldžiamasi ir aukojama.

Tuo būdu, galime numanyti, kad visi germanai yra kilę iš „dievo“ Goto, slavai – iš „dievo“ Bogo, lietuviams ir latviams gi nelyginant artimesnė graikiškosios Elados tradicija „dievą“ vadinti Dzeuso vardu. Pats žodis “dievas” – tai Dzievas.

Bet apie tai – vėliau.

Dabar gi, susipratę, kad germanų savivardžius turime sieti su tų genčių pradininkais, galime pereiti prie valdančiųjų gotų dinastijų geneologijos. Jordano „Getikoje“ tokios dinastijos nurodomos dvi: Amaliai ir Baltai.

Pradedant 38 paragrafu rašoma maždaug taip: „Esame skaitę, kad pirmoji gotų žemė yra buvusi Sktijoje, prie Meotidos (pastaba: Azovo jūros) pelkių; antroji – Mesijoje, Trakijoje ir Dakijoje; trečioji – vėl Skitijoje, prie Ponto (pastaba: Juodosios) jūros [...] Kuomet gotai gyveno pirmoje žemėje, prie Meotidos, juos valdė karalius Filimeras, antroje žemėje, t.y. Dakijoje, Trakijoje ir Mesijoje  – Zamoleksas [...]  Trečioje gi žemėje, prie Ponto jūros, tapę jau daug žmogiškesni ir, kaip minėta, labiau išprusę, jie patys pasidalino tarp dviejų savo genties kilčių: vesigotai tarnavo Baltų dinastijai, ostrogotai – garbingiems Amaliams“.

Didesnio dėmesio reikalingas Amalių dinastijos medis, čia matome tokius valdovus: Gaptas, Halmalis, Augis, Amalis, Isarnas, Ostrogotas – valdęs 240 m. – ir t.t.

Iš pateikto valdovų sąrašo akivaizdu, kad ostrogotais vadinama ta gotų genties dalis, kurią nuo senų laikų valdė karaliaus Ostrogoto giminė, ir jo senelio Amalio vardu vadinama visa Ostrogoto pirmtakų dinastija.

Jordanas aiškiai mums pasako, kelis labai svarbius dalykus: pirma, kad karalius Ostrogotas III a. valdė visus gotus, antra, vėliau vesigotai tarnavo Baltų dinastijai, bet valdovo tokiu vardu Ostrogoto šeimoje mes nematome.

Kad vesigotai nuo ostrogotų buvo atsiskyrę dar valdant „kilmingiausiam iš Amalių“ karaliui Germanarikui, Jordanas vos keliais žodžiais užsimena 130 „Getikos“ paragrafe. Germanarikas gimė 266 metais, tačiau valdovu tapo tik 350 metais ir žuvo – 376, taigi vesigotų gentis atskilto III-IV a.

Išvada peršasi viena: arba Ostrogotas turėjo brolį Vesigotą, arba brolį tokiu vardu turėjo vienas iš tiesioginių jo palikuonių. Vesigotas ir paveldėjo tą dalį genties, kuri vėliau tarnavo Baltams – veletams.

Čia matome ir dar vieną įdomų dalyką: gotų Amalių giminės pradininkas – Gaptas.

Gotų vardyne besidubliuojančių vardų nėra, todėl turime pagrindą manyti, kad Gaptas – tai unikalus genties pradininko vardas, pagal kurį ir pasivadino gepidai.

Tiesa, gepidų vardas dar gali būti siejamas ir su biblijiniu pasakojimu apie Jafeto gentį.

Jeigu ši formulė tokia universali, tuomet galime geriau paaiškinti ir Jordano metafora apie tris laivus, kuriais plaukė gotai: gepidai iš tiesų atplaukė paskutiniai, tačiau ne dėl to, kad buvo lėčiausi, o todėl, kad buvo kilmingiausi iš visų gotų – Ostrogoto senelis Amalis buvo giminės pradininko Gapto proanūkiu.

Būtent tuo galime paaiškinti ir gepidų valdovo pretenzijas „visų“ gotų karaliui Ostrogotui.

Reikia manyti, kad protėvio vardą genties pavadinime išlaikydavo tik pagrindinė šeimos atšaka – galbūt vyriausias sūnus šeimoje – taip pat visi tiesioginiai palikuonys pagal valdančiąją vyriškąją liniją.

Aktualus istorinis palyginimas galėtų būti toks: Žygimantas Augustas laikomas paskutiniuoju Jogailaičiu – pagal giminės pradininko vardą; pats Lenkijos karalius Jogaila – neabejotinas Gediminaitis, tačiau po Žygimanto Augusto mirties į Lenkijos karūną jau nepretendavo nė vienas kitas Gedimino palikuonis.

Tokia istorinė tradicija.

Kokios buvo objektyvios gotų genties skilimo priežastys (neskaitant tradicinio genties žemių dalinimo tarp palikuonių), mes galime numanyti iš Jordano pasakojimo, – tačiau turime atkreipti dėmesį dar į tai, kad gentys niekada nebuvo vienalytėmis: didesnes gentis sudaro mažesnės gentys, taip pat plačios giminės ir mažosios šeimos. Būtent giminystės ryšiai yra svarbiausia tautos gija – kuo platesnė giminė, tuo įtakingesni tos giminės atstovai gentyje – viskas paprasta: jie atsiveda daugiau karių.

Žodžiu.

Skaitydami Jordano veikalą „Apie gotų kilmę ir jų veikas“ aiškiai pamatome, kiek daug savo dėmesio gotų šeimos skirdavo savo geties pagausinimui (pastaba: iš pasakojimo plaukia, kad Jordanas gotų germanais nelaiko).

Aukščiau jau esu pastebėjęs, kad vandalai (skirtingai nei gotų išvaryti ul*merugijai) buvo ne šiaip nugalėti, o „prijungti prie gotų pergalių“. Kaip vyko tas prijungimas – detalaus aprašymo neturime, tačiau turime Jordano pasakojimą apie tai, kaip gotai rūpinasi savo genties stiprumu ir gausumu.

Šis pasakojimas pradedamas 56 paragrafe, ir skamba jis maždaug šitaip: „Rūpindamiesi, kad nepraretėtų jų tauta, gotai ieškodavo partnerystės gretimose gentyse; kartą per metus buvo rengiamos sueigos, ir tiktais tam, kad kitais metais, kuomet tą pačią dieną vėl visi susirinks tuo pačiu tikslu, moterys atiduotų tėvams tuos, kas gimė vyriškos lyties, o tas, kurios gimė mergaitėmis, karybos meno turėjo mokyti motinos. Kartais, jei kurios taip užsimanydavo, pagimdžiusios sūnų jį nužudydavo – joms buvo nepakenčiamas berniukų gimimas [...] O kad niekas nesakytų, kad vardas jo (pastaba: kalbama apie „getų“ karalių Telefą) priešingas gotiškajam, tai priminsiu: juk visi žino ir pastebi, kiek gajus paprotys perimti svetimus vardus: romėnams – makedoniečių, graikams – romėnų, sarmatams – germanų. Gotai gi dažniausia pavadinami hunų vardais.“

Iš tokio Jordano pasakojimo plaukia, kad gotai turėjo tradiciją kartą į metus lankytis pavaldžiose gentyse, kur susilaukdavo vaikų su vietinėmis merginomis – jei gimdavo berniukai, tais pačiais metais po gimdymo juos pasiimdavo, o jei gimdavo mergaitės, jos būdavo paliekamos auginti motinoms – tai tik viena iš daugpatystės formų – pažymėsiu, racionalesnė už islamiškąją; normalu manyti, kad tai visai neliečia šeimyninių santykių genties viduje: berniukų gimimas gotams yra palaima – taip sustiprinama pati gentis, o ne viena genties giminė: kuo daugiau pavaldžių genčių, tuo daugiau vyriškosios lyties palikuonių susilaukiama per metus; mergaitės gi buvo paliekamos pavaldžioms gentims, kad būtų su kuo pratęsti savo giminę užaugusiems gotams.

Ši pasakojimo dalis kaip tik ir paaiškiną tą Jordano pasakojimo vietą, kurioje per 5 kartas nuo pirmojo gotų karaliaus gentis spėjo užaugti tiek, kad Oderio vidurupyje jau  neišsiteko.

Tiesa, reikia brėžti aiškią takoskyrą tarp genties ir valdančiosios dinastijos. Dinastiniai ryšiai padeda vienai valdovo šeimai (dinastijai) įsitvirtinti dvejose gentyse vienu metu: vyriškosios lyties palikuonims patvirtinamas valdančiosios šeimos statusas savoje gentyje ir įgyjamas pripažinimas besigiminiuojančioje gentyje, iš kurios vedama valdovo nuotaka; juk to pripažinimo pagrindas – tai giminystės ryšiai: susigiminiavęs su gretimosios genties valdovais, patvirtinį jų išskirtinumą, reikšmingumą, statusą.

Visa tai nepaneigia antrosios giminės savarankiškumo, o jį tik patvirtina: tuo būdu suprantame, kad vienvaldis gotų karalius Ostrogotas galėjo būti vyresnysis Vesigoto brolis, ir kol jis buvo gyvas niekas jo statuso neginčyjo, tačiau neformali konkurencija tarp skirtingų giminių įtakos valdančioje šeimoje jau vyko.

Tarkime, abu broliai (Ostrogotas ir Vesigotas) buvo Isarno sūnūs, nebūtinai vienos motinos – juk daugpatystė tais laikais buvo priimtina. Vyresnysis galėjo būti gimęs santuokoje su Austrų šeimos palikuone ir gauti Ostrogoto vardą. Austrus galėtume sieti su Osterio, Desnos intako apylinkėmis, taip pat Dniestro-Istro upės gentimis. Jaunesnysis galėjo gimti santuokoje su Vesių valdančiosios dinastijos palikuone. Šiuos turėtume sieti su Vyslos (Vyshalos) upės aukštupiu, ten kur driekiasi Beskidų kalnų grandinė.

Atsižvelgiant į kalbos dėsnius, Bes*kidai ir Vesigotai – tai absoliučiai identiški savivardžiai.

Šioje vietoje galime prisiminti, kad K.Ptolemėjas II a. vardindamas Sarmatijoje gyvenančias gentis šalia vienagetų (peenagetų) nurodo biesus (K.Tacitas tose žemėse lokalizuoja kotinus ir osus), o šalia torekadų nurodo gyvenus aistobūgus.

Čia galima pažymėti, kad K.Tacitas aisčių gentis vadina aust*r-ais (aestor-um), tuo būdu torekadus galime lygindi su vardu Orkadij‘us, austrus – su vardu Aštor‘as.

Palyginimui: portugalų ir ispanų pavardės – Kaštro ir Kastro.

Etnokultūrinės evoliucijos teorijoje lyg ir pasakoma apie tai, kad visi sudurtiniai asmenvardžiai atsirado iš vienskiemenių, todėl skaidydami sudėtinius (valdovų) vardus galime atsekti, kokiu nuoseklumu ir kokių genčių įtakoti vystėsi atskirų tautų vardynai – nauji vardai atsirasdavo skirtingoms gentims susiliejus, kuomet valdovo palikuonims buvo duodami vardai, pažymintys „sujungtų“ genčių savivardžius, tuo būdu: Ostrogoto gimimas pažymi austrų ir gotų susiliejimą, Vesigoto – biesų ir gotų susiliejimą.

Apie tai, kad germanai savo vardus „išsigalvodavo“, mums pasako dar K.Tacitas.

Iš tiesų, peržvelgę Amalių dinastijos geneologinį medį matome ne vieną vardą, kuriame atkartojami valdomų genčių savivardžiai: Vinidaras – venedų, harijų, Vandalaras – vandalų, harijų, toliau broliai Valamiras, Vidimiras, Tjudimiras – valų, vodžių, čiudų ir merių genčių; visos šios gentys buvo sudėtine Germanariko – „žymiausiojo iš Amalių“ imperijos dalimi.

Šiame kontekste galime prisiminti ir dar vieną labai svarbią Jordano pasakojimo detalę: kuomet penktas po Berigo karalius Filimeras nusprendė, kad visi gotai su šeimomis turi išsikelti į Ojumo žemę, jie turėjo persikelti per upę, tačiau tiltas sulūžo ir niekas daugiau negalėjo nei persikelti pirmyn, nei sugrįžti atgal.

Logiškai mąstant, nėra tokio tilto, kurio negalima būtų atstatyti – kai šitoks noras yra.

Dėl to kyla normalus klausimas: ar tas tiltas tikrai sulūžo pats, ar buvo sąmoningai sulaužytas, kad per jį persikėlęs gotų karalius Filimeras su savo kariais jau negalėtų sugrįžti atgal? Pats Jordano pasakojimas suponuoja mintį, kad kalbame apie maištą gentyje, t.y. išlaukusios tinkamo momento kelios gentainių giminės nusprendė atsiskirti nuo Filimero. Matyt, stoti į atvirą kovą plyname lauke su gotų karaliumi niekas nesiryžo ir formaliai jo viršenybės neginčyjo, tačiau paklusti atsisakė ir pasuko savo keliu.

Būtina pažymėti, kad bet koks maištas yra įmanomas tik esant stipriai opozicijai ir lojalių gentainių palaikymui – konfrontacijai pasiryžę pavaldiniai paprastai susilaukdavo liūdnos baigties. Šiuo atveju, maištininkai pasinaudojo palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Forsuoti upę, matyt, nesiryžo pats Filimeras. Kad ir kokia stipri būtų jo kariuomenė, mūšis su lygiaverčiu priešininku jam nieko neduotų; jei kalbame apie kalnuotą vietovę, tai puldamas gerai įsitvirtinusį priešininką Filimeras patirtų didesnius nuostolius.

Matyt, apsiribota patvirtinimu, kad atsiskyrėliai lieka ištikimi.

Prisimenant kitus šaltinius, tai dar K.Tacitas savo “Germanijoje” pažymi, kad gotų karaliai laiko savo pavaldinius „griežtai“ – matyt, tas gotų karaliaus Filimero griežtumas buvo priimtinas ne visiems vienodai.

Formaliai gotai liko vieningi, realiai – dalis genties atskilo ir liko nepriklausoma.

Kur toks gotų skilimas galėjo įvykti mes vedame iš vietovardžių – matyt, kažkur ten, kur Vylsos aukštupį (Bieskidų-Vesigotų kalnyną) ir Dniestro-Istro aukštupį (Amadokų kalnyną) skiria Peukos kalnai. Būtent šis gotų išsiskyrimas ir galėjo sudaryti prielaidas dviejų savarankiškų genčių (vesigotų ir ostrogotų) susidarymui.

Vėliau vesigotai „tarnavo“ veletams, matyt, Vesigoto ir Baltų palikuonims susigiminiavus.

 

*1. http://kirsoft.com.ru/freedom/KSNews_613.htm
*2. http://www.gumer.info/bibliotek_Buks/History/iordan/index.php
*3. http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/3/38/Regiony_Kondrackiego-hipsometria.png
*4. http://www.pgm.lt/istorija/zulkaus_straipsnis.htm
*5. http://de.wikipedia.org/wiki/Amaler

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“