Prieš nagrinėjant baltų ir slavų genčių skirtybę, turime pasižymėti, kad egzistuoja bent kelios skirtingos baltų ir slavų giminingumo ir jų genčių evoliucijos hipotezės. Ne viena iš hipotezių negali būti absoliutinama. Pirmojo indogermanisto A.Šleicherio ir jo pasekėjų įtakoje imta vos ne sutartinai teigti, kad baltų ir slavų kalbos išsivystė iš vienos bendros indoeuropiečių kalbų grupės, baltų-slavų šakai atskilus nuo germaniškosios. T.Ler-Splavinskis teigė, kad šią bendrą baltų ir slavų prokalbę turime sieti su archeologine virvelinės keramikos kultūra, kuri gyvavo maždaug 500-600 metų ir skilo su Lužitėnų (vok. Lausitzer) archeologinės kultūros susiformavimu, t.y. maždaug XIII a. pr.m.e..Panašios išvados priėjo ir A.Starostinas, kuris remdamasis glotochronologijos mokslo duomenimis, bendros baltų-slavų prokalbės skilimą datavo 1210 m. pr.m.e..
Nepaisant gana stipriai išvystytų kalbos mokslo disciplinų, esami archeologiniai duomenys leidžia mums pagrįstai teigti, kad tradicinis baltų ir slavų genčių skaidymas yra nevisai pilnas. Pavyzdžiui, vakariniams baltams priskiriamą galindų gentį, remdamiesi archeologiniais duomenimis, mes turėtume vertinti kaip tarpinę tarp aisčių ir slavų genčių. Tuo būdu XII-IV a. pr.m.e. archeologinę Lužitėnų kultūrą, vėliau nuosekliai peraugusią į VI-II a. pr.m.e. archeologinę Pamario-Pamaržio kultūrą (pastaba: tapatinama su istoriniais venedais, pamarėnais, kašūbais ir prūsais) turėtume priskirti prūsų-galindų pogrupiui. II a. pr.m.e. šios archeologinės kultūros arealas ėmė mažėti ir susitraukė iki vėlesnės Pševorsko archeologinės kultūros ribų. Iki germanų atsikėlimo dar buvo likęs nemažas laiko tarpas, todėl suversti viską geotų migracijai neišeina. Labiau įtikina bandymas šią archeologinės kultūros krizę sieti su pačių pamario prūsų išsikėlimu, matyt Pietvakarių ir Pietryčių kryptimis.
Ypatingo dėmesio reikalingas faktas – kaip tik tuo metu, pagal chronologiją – 113-101 m. pr.m.e., Romos respublika buvo priversta kariauti su staiga atsikėlusiais barbarais (kimbrais, ombronais ir teutonais), ir po Gajaus Marijaus įvykdytos kariuomenės reformos juos išnaikino. Taigi, į Vyslos (?) žemupį atsikėlusios gotų gentys jau neturėjo lygiaverčio priešininko.
Nagrinėjamą archeologinę Pamario kultūrą II a. pr.m.e. iš dabartinės Lenkijos ėmė stumti germanai geotai (iš Gotlando), rugijai (iš Riugeno salos), veletai (kitaip: „baltai“ iš Polabės slavų) ir kitos sąjunginės gentys. Labė – tai slaviškasis dabartinės Elbės upės pavadinimas. Būtent naujai atsikėlusios palabės slavų veletų (baltų) gentys, t.y. Jastorfo archeologinė kultūra (VI a. pr.m.e – I m.e.a.), susiliejusi su vėlyvosios Pamario archeologinės kultūros likučiais ir davė pradžią Vakarų slavų etnogenezei.
Geotų migracijos keliai istorinėje literatūroje aprašyti labai detaliai, tačiau vėlesniųjų baltiškųjų genčių formavimuisi tiesioginės įtakos beveik neturėjo. Baltiškąsias gentis žymiai stipriau įtakojo geotų (?) išstumtos Vyslos vidurupio gentys. Šios tiesiog išvarė iš Baltijos pajūrio aisčių gentis – privertė išsikelti tolyn, į Šiaurę.
Ginčas galėtų būti tik vienas – iš istorijos šaltinių žinome, kad geotai pirmiausia persikėlė į Riugeno salą dabartinėje Vokietijoje ir tik iš ten ryžosi pulti vandalų žemę, tapatintiną su Pševorsko archeologinės kultūros gentimis.
Netikėtai užpultos vandalų gentys vos per metus laiko nusikraustė į Dnepro žemupį. Tik reikalas tas, kad Riugeno sala artimesnė Palabės slavams veletams, todėl labiau tikėtina, kad geotų migracijos kelią mums parodo ne Oksivo (venediškosios) archeologinės kultūros susiformavimas, bet Jastorfo (veletiškosios) archeologinės kultūros susiliejimas su vėlyvosios Pamario archeologinės kultūros genčių likučiais.
Čia tikslinga prisiminti K.Tacitą, pagal kurį venedai plėšikauja nuo Hercinijos girios (Oderio aukštupis) iki peukinų-bastarnų (tais laikais – Pietų Būgo aukštupis) ir fenų (K.Ptolemėjas šią gentį mato dešiniajame Oderio krante, tarp ombronų ir gotonų). Be to ir pats K.Tacitas visas gentis vardina nuosekliai pagal upių tėkmes (markomanai – Dunojaus ir Oderio aukštupiai, už jų marsinai, kotinai, osai ir būrai, už jų plačiašakės lugijų giminės gentys, svarbiausios iš jų: harijai, helvekonai, manimai, helizijai, nahanarvalai, tik po lugijų eina gotai, žemiau rugijai (nuo Riugeno salos) ir lemovijai, Okeano pakrašty gyvena svijonai, pagal Oderio intaką Sviną, o prie jų šliejasi sidonai). Taigi, abejonėms vietos maža – tiek gotai, tiek rugijai K.Tacito “Germanijos” laikais vis dar gyveno Oderio vidurupyje.
Archeologinės Jastorfo slavų veletų kultūros įtakoje, pietiniame ankstesnės Pamario kultūros regione susiformavo Pševorsko kultūra (II a. pr.m.e. – IV m.e. a.), kuriai skirtingais istoriniais duomenimis priskiriamos venedų, vandalų, lugijų ir burgundų gentys.
Sekdami etnokultūrinės evoliucijos teorijos postulatais, sudėtinius genčių pavadinimus galime skaidyti smulkesniais ir išskirti Pševorsko archeogolinėje kultūros grupėje šiuos etnokultūrinius darinius: vendus ir galus (kur vandalai – tai vendai ir galai), būrus ir gantus (burgundai), taip pat lugijus. Lugijus dėl galimo balsės nosinumo galime gretinti su langobardais (lugijais, bartais) ir vesti nuo jų istorinės Lenkijos pavadinimą. Lenkiškoji savivardžio forma „polak“ gali būti sietina su atitinkamais hidronimais – sudaryta iš priešdelio po- ir baltiškosios šaknies, reiškiančios upės „lauką“ (plg. vardas – Lukas). Tokį požiūrį patvirtintų prūsų žemių pavadinimai – Pogesania, Pomesania.
Veidrodiniu principu, neatmesdami galimybės, kad istorinių galindų etnonimas taip pat sudėtinis, galime jį sulyginti su išvestaisiais Pševorsko kultūros galais ir gantais. Tuo būdu, patvirtindami mokslinę tradiciją, lugijus (langus), galime tapatinti su V-VIII a. Sukovo-Dziedzicos (lenk. Sukow-Dziedzice) archeologine kultūra, vendus turėtume sieti su šiaurine Pragos archeologinės kultūros dalimi, - pietinę šios archeologinės kultūros dalį palikdami istoriniuose šaltiniuose minimiems bojams, bohemams, kurių etnonimą matyt turėtume vesti nuo Šiaurės ir Pietų Būgo upėvardžių, - ir gantus turėtume sieti su V-VII a. Penkovo archeologine kultūra, kas istorikų daryta ne kartą.
Gantų ir galų artimumą pagrindžia jotvingių kraštams būdingi hidronimai: Ančios (balt. Hanča).
Šiauriau Sukovo-Dziedzicos, kairiajame Vyslos krante istoriniai šaltiniai mini būrus (Borussia), kurie tik ir galėjo perduot savo etnonimą vėlesniems prūsams ir pavadinimui sutrumpėjus rusams. Iš vakarinių baltų prūsų-galindų grupės rusai perėmė ir Pamario kultūros genčių tradiciją miestus vadinti Gardinais ir Naugardais (plg. vardas – Goratas).
Jastorfo archeologinės kultūros slavų tradicija aiškiai matoma Zarubinecų archeologinėje kultūroje II a. pr.m.e. – II m.e. a. (jų kultūra buvo gimininga aukščiau aprašytai vienalaikei Pševorsko archeologinei kultūrai, kurios pagrindu II a. pr.m.e. – IV m.e. a. dabartinės Lenkijos pietuose susiformavo pirmosios Vakarų slavų gentys), kaip tik tuo metu pirmieji slavai ėmė keltis į baltų gyvenamas žemes, Dnepro vidurupį – tuo būdu ėmė formuotis – skirtinga nuo vakarinių slavų – Rytų slavų bendrija.
Venedus, matyt, galime tiesiogiai sieti su II a. pr.m.e. – I m.e. a. gyvausia Pomeranijos Oksivo archeologine kultūra ir jos tradicijų tęsėja II-Va. Pomesanijos Vielbarko archeologine kultūra, kuri buvo tiesiogiai susijusi su vienalaike Černiachovo archeologine kultūra, ir kurią III-IV a. Pripetės upės baseine pakeitė Protopragos-Korčako archeologinė kultūra – šaltiniuose aprašomos dulebų gentys. Dulebų etnonimas giminingas latgalių Talavos pavadinimui.
Pomesanijos pavadinimą aistinantys kalbininkai apie Oksivo kultūros įtaką vėlyvoms prūsų gentims nesusimąsto, todėl pomesanus-pamarėnus (lenk. pomorže) vadina pamedėnais. Pastaba: „r“ išnyko ir gretimųjų kašubų savivardyje. Pomesanijos ir Pogesanijos (pagal Vylsos intaką Osą) pavadinimus turėtume sieti su šiose žemėse gyvavusia ir istorijos šalitniuose nurodoma danų-sanų gentimi, dešiniuoju Vyslos intaku Sana. Panašios darybos ir Mazovijos gyventojų pavadinimas: "mazovšane".
Vakaresnės Oksivo archeologinės kultūros arealuose „baltiškųjų“ pavadinimų nėra daug ir jų kilmė abejotina – tai mums pasako apie tai, kad Pamario kultūros šiaurinę dalį užėmę Vakarų baltai venedai (plg. vardas – Vincas) savo gyventose žemėse formavo periferinį baltiškosios hidrografijos vardyną. Kodėl pirminę Pamario archeologinę kultūrą taip pat turėtume laikyti baltiškąja detaliau išdėstysiu nagrinėdamas V.Sedovo požiūrį Rytų galindų etnogenezę.
Šiaurinę baltiškųjų hidronimų periferiją ilgainiui suformavo Vakarų baltai aisčiai-estai ir skalaviai-sklavai – pirmieji integravosi vietinėse ugrofinų gentyse ir perdavė joms aisčių-estų vardą, antrieji suformavo etninį Naugardo slavų (Ilmenio slovenų) pagrindą. Ilmena – aisčių gentims būdingas hidronimas, upėvardis sutinkamas Karaliaučiaus krašte. Ilmenio slovenų (pasak istorinių šaltinių: sklavėnų) etnonimą formuoja dvi baltų protėviams priskirtinos etnokultūrinės grupės: skaluviai (Skalvos žemė) ir venai (venedams gimininga Vane‘maa, - kalbininkams galūnė -maa – tai „žemė“ ugrofinų kalbose).
Venų etnonimas sietinas su slaviškuoju Dauguvos upės pavadinimu – Dvina, Diuna.
Kartu su Vakarų baltams būdingu vardynu, Naugardo (o germanams: Gardarikio) slavai perėmė ir aisčiams būdingą vyriausiojo dievo Perkūno religinį kultą – šis kultas būdingas Vakarų baltams ir Rytų slavams.
