Š. m. birželio 11 d. žiniasklaidoje buvo paskelbtas akademikais įvardytų grupės asmenų viešas laiškas, kuriame kaip didelė moralinė klaida įvertintas Lietuvos valdžios mėginimas deramai pagerbti Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimą.
J. Ambrazevičius-Brazaitis - iškilus patriotas ir valstybininkas, buvo priverstas vadovauti tautai nepaprastai sudėtingomis politinėmis sąlygomis, ir jo veikla negali būti suprasta vadovaujantis tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis. Laiške ši veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto.
Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus.
Laiško autorių klausiame:
Ar lietuvių tauta neturėjo teisės ginti savo laisvės ir priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai?
Ar po ištisus metus trukusio sovietinio teroro ir 1941 m. birželio trėmimų buvo jėga, galėjusi sutrukdyti karo pradžioje prasidėjusiam spontaniškam tautos sukilimui?
Kaip turėjo elgtis Lietuvos piliečiai tomis aplinkybėmis: su gėlėmis išlydėti okupantų armiją, vietos komunistinius kolaborantus ir Pravieniškių, Panevėžio medikų bei Rainių budelius? Su ginklu rankose stabdyti Vermachtą tuo atveriant galimybę ir toliau vežti Lietuvos gyventojus į Sibiro mirtį, o besitraukiantiems okupantams - palikti Lietuvoje dar daugiau nužudytų nekaltų aukų?
Ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu - sąžininga po daugiau nei pusės šimtmečio iš teisuolių pozicijos vertinti praeities įvykius žinant, jog tuometiniai jų dalyviai veikė ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai nutinka istorijoje, iš principo negalėjo numatyti daugelio savo sprendimų ir veiksmų tolesnių padarinių?
Sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus padėtų atsikratyti ideologizuoto ir konjunktūrinio požiūrio į mūsų istoriją. Tik sąžiningas ir atviras sudėtingų praeities įvykių apmąstymas bei vertinimas gali iš tiesų sutaikyti per juos nukentėjusius žmones ir tautas bei apmalšinti patirtų tragiškų netekčių sukeltą skausmą.
Parašai: 1. Arūnas Bingelis 2. Mindaugas Bloznelis 3. Alionidas Budrius 4. Antanas Buračas 5. Edvardas Čiuldė 6. Karolina Dapkutė 7. Valdas Daraškevičius 8. Vytautas Daujotis 9. Algirdas Degutis 10. Algirdas Endriukaitis 11. Bronislovas Genzelis 12. Lukas Grinius 13. Jonas Jasaitis 14. Jurgis Jonaitis 15. Justina Juodišiūtė 16. Santa Kančytė 17. Laurynas Kasčiūnas 18. Vytautas Keršanskas 19. Linas Kojala 20. Juozapas Labokas 21. Bronius Leonavičius 22. Sigitas Marčiukaitis 23. Domantas Markevičius 24. Marius Markuckas 25. Linas Virginijus Medelis 26. Kęstutis Milkeraitis 27. Jolanta Miškinytė 28. Romualdas Ozolas 29. Vytautas Paulaitis 30. Mindaugas Peleckis 31. Vilius Petkauskas 32. Martynas Pilkis 33. Jūratė Punienė 34. Jonas Punys 35. Vytautas Radžvilas 36. Arimantas Raškinis 37. Gailius Raškinis 38. Vytautas Rubavičius 39. Angonita Rupšytė 40. Nijolė Sadūnaitė 41. Arnas Simutis 42. Vytautas Sinica 43. Eugenijus Skrupskelis 44. Viktorija Skrupskelytė 45. Reda Sopranaitė 46. Linas Stankevičius 47. Nerijus Stasiulis 48. Paulius Stonis 49. Alfonsas Svarinskas 50. Petras Dovydas Šidagis 51. Arvydas Šliogeris 52. Jolanta Šrapnickienė 53. Stanislovas Švedarauskas 54. Daiva Tamošaitytė 55. Tomas Taškauskas 56. Laimutis Telksnys 57. Živilė Marija Vaicekauskaitė 58. Vaidotas Vaičaitis 59. Zigmas Vaišvila 60. Gediminas Zelvaras 61. Vaiva Žukienė
