Kad Druskininkai yra gražus miestas, o mūsų visų nemaži pinigai ir nebrangiai įkainota vietinė darbo jėga investuoti į aplinkos tvarkymą ir fasadų dažymą sudaro tvarkingo miesto įvaizdį, kad poilsiautojų skaičius džiugina kai kuriuos sanatorijų, viešbučių akcininkus, kitus, kurorte vystančius savąjį verslą, o didžiąja dalimi ES bendrijos paramos lėšomis pastatytiems ambicingiems traukos objektams neprilygsta jokie kiti Lietuvoje esantys, negalima nesutikti.
Arba reikia būti visiškai aklam. Štai ir neseniai atvykusius ambasadorius labiausiai sudomino planuojami nauji projektai: jūra po stogu, kalnų keltuvas, sujungsiantis miesto centrą su slidinėjimo trasa, bei aerodinaminio tunelio statyba. Kurgi nesudomins, nes matomai, nė vienas Europos kurortas neišsigalvotų taip įsisavinti paramai skirtų milijonų.
Dėl skonio, taip sakoma, nesiginčijama, tačiau dėl mūsų lėšų naudojimo tikslingumo, skaidrumo ir atsiperkamumo, naudos ne tik poilsiautojui, bet ir vietiniam gyventojui, dėl kai kurių gigantiškų objektų išlaikymo kaštų, plėtros projektų diskutuoti ne tik reikia, bet ir privalu. Kaip ir apie santykius bei pagarbą tarp rinkėjų ir išrinktųjų. Arba pataikavimą poilsiautojams vietinių gyventojų sąskaita.
Kiekvienas tikras Druskininkų gyventojas linki savo miestui tiktai gero, norėdamas čia gyventi kokybišką gyvenimą draugiškoje ir švarioje aplinkoje, natūralios gamtos apsuptyje. Nesvarbu ar jis pritaria, pataikauja, galbūt net padlaižiauja dabartinės savivaldybės tarybos daugumos, administracijos vadovybės veiklai ir jos metodams. Tačiau ne paslaptis, kad savivaldybėje tvyro nepasitikėjimas, įtampa, baimė ir nepagarba kitai nuomonei. Politinei propagandai, mūsų visų lėšomis sukurtos biudžetinės bendrovės veiklos vaisius – „nemokamas“ vietinės valdžios kontroliuojamas leidinys „Mano Druskininkai“.
Lyg pavyzdys ir įrankis susidorojimui bei žeminimui kitą nuomonę viešai išsakiusiųjų savivaldybės bendruomenės gyventojų. Galbūt po gerais ketinimais nušviesti kurorto ir apylinkių kultūrinį gyvenimą beveik kiekviename leidinyje pasirodo nešvarūs ir neetiški straipsniai aprašymų, interviu ar nuomonės forma save pasivadinusios žurnaliste dirbančios tuo pačiu metu ir savivaldybės administracijoje autorės.
Netgi oficialioje Druskininkų miesto internetinėje svetainėje patalpinami valdančiųjų partijos pervardinti pranešimai, paskelbiama net asmeninio pobūdžio „žurnalistės“ pasaka „Bijai vilko – neik į mišką“. Tačiau taip ir neįvardijama, o kas gi tas vilkas ir ar jis vis dar alkanas, nepersisotinęs, kad dar nori užkandžiauti savo bendruomenės nariais ir mokesčių mokėtojais, kurie tą vilką su gausia šeima, gimine, poreikiais, ambicijomis ir nieko dėta jam tarnaujančiųjų minia išlaiko?
Nemažos lėšos, kurios galėtų būti nukreiptos naujų darbo vietų kūrimui ir verslo aplinkos gerinimui, naudingų gyventojams investicijų pritraukimui, socialinės atskirties mažinimui, skiriamos viešiesiems ryšiams ir propagandai, mitų kūrimui apie nepakeičiamumą ir pasaulio pabaigą atėjus kitiems, visus abejotinus projektus ir veiksmus pridengiant spalvingų, žydinčių gėlių akinančia gausa.
Taip, gėlės džiugina ir puošia, tačiau kai abejotinoms skulptūros ir skydams atriekiamos šimtatūkstantinės sumos, o tos pačios viešųjų erdvių tvarkytojos vos galą su galu sudurdamos, be pasirinkimo tik „Humana“ parduotuvėse savo šeimas rengia bei kiekvienai dešrelei centus skaičiuoja, nėra normalu.
Socialines išmokas gaunantys gyventojai lyg vergai už skatiką ir maisto davinį priversti dirbti gražindami kurorto viešąsias erdves. Nors ir nepritariu nesąžiningai gaunantiems socialinę paramą, tačiau per ilgus metus susidarė tokia verslo aplinka savivaldybėje, kai didžioji dalis biudžetinių užsakymų atitenka ne vietinėms įmonėms su vietiniais įdarbintaisiais, o netekę darbo gyventojai įkrito į alkoholizmo ir tinginystės liūną arba tiesiog emigravo iš savivaldybės užsidirbti.
Propagandinis „nemokamas“ lankstinukas reikalingas paprastų savivaldybės bendruomenės gyventojų smegenims plauti, nepamatuotiems bei ambicingiems projektams ir jų sumanytojams reklamuoti, žeminti ir juodinti nepaklusnius „nepakeičiamiems“ vadams, kurie išdrįsta kitą nuomonę viešai pareikšti, nekalbant jau apie nelygią konkurencinę padėtį su nepriklausomais savaitraščiais.
Galbūt Druskininkų savivaldybės taryba jau turėtų skelbti autonominę respubliką, tuomet ir kitų rinkimų rezultatai, kaip sovietiniais laikais, nekels abejonių, kai 99,8 proc. balsų bus atiduoti už vadovaujančius pagal principą „vsio zakonna“? Gi jau dabar bet kokia kritika vadinama purvu, o bet kokia opozicija – lojančiais šunimis.
Pabaigai pacituosiu rusų poeto A. Puškino mintis, išgirstas iš režisieriaus R. Tumino lūpų per tarptautinio teatrų festivalio atidarymą: „Menkystė, niekšybė, išdavystė labai šliejasi prie šios dienos, pataikauja šiai dienai ir labai bijo praeities“. Ko bijote, jūs, propagandos leidėjai ir skleidėjai, kodėl ieškote priešų, o ne draugų, kurie ne tik poilsiautojams ir įvaizdžiui, bet Druskininkų savivaldybės gyventojams nori garbingos bei nevargdieniškos kasdienybės, o verslui ne pataikūniškos, tačiau normalios, sveikos konkurencijos sąlygų?
