Lietuviška vasara – temperatūra už lango neperkopia 20 laipsnių šilumos, o senus gūdžiais sovietiniais laikais statytus pastatus nuolat plauna lietūs. Norom nenorom susimąstai, o kokia bus žiema? Greičiausiai, šalta... Tad populiariausias klausimas ir vėl bus: „Kokią sąskaitą už šildymą gavai, kaimyne?“ Tačiau senas geras priežodis byloja, kad slides reikia tepti vasarą.
Akivaizdu, jog ruošiantis žiemos šalčiams ir norint sumažinti Lietuvos gyventojus į neviltį varančias sąskaitas už šildymą, būtina susimąstyti apie vis dar merdinčią renovaciją. Dažnai girdime įvairius politikų pažadus ir ekspertų nuolat keliamą klausimą: „Kodėl daugiabučių modernizacijos procesas nejuda iš mirties taško?“
Manau, kad yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma – (ne, šįkart nekalbėsiu apie Vyriausybės neveiksnumą) renovacijai skirtas JESSICA fondas yra diskredituotas žmonių akyse, jie netiki jo skaidrumu, o labiausiai baiminasi prisiimti didelę paskolų naštą. Sutinku, žmonių baimė pagrįsta. Tačiau labai norint ir tai išsprendžiama.
Štai Zarasų savivaldybė pateikė Vyriausybei naują daugiabučių renovacijos modelį, kuris kur kas patrauklesnis gyventojams. Jo esmė ta, kad namų administratoriai ar savivaldybės naujai įsteigta įstaiga imtų paskolas vietoj gyventojų ir renovuotų namus. Tuo tarpu savivaldybės išlaidas už renovaciją, gyventojai kompensuotų sąskaitose atsirandančiu mokesčiu, kuris būtų skaičiuojamas iš daugiabučio modernizacijos sutaupytų lėšų. Kitaip tariant, gyventojai neturės mokėti daugiau nei moka šiuo metu už šildymą. Kaip parodė tuose pačiuose Zarasuose surengta apklausa, daugelis gyventojų tokiam modeliui pritaria. Vadinasi, atsikratome paskolų baimės.
Antra renovacijos strigimo priežastis – dalis gyventojų nebeturi ekonominės motyvacijos ir mano, kad renovacija paprasčiausiai neatsiperka, nes už būsto atnaujinimą sumokama brangiai, o norimas rezultatas nepasiekiamas. Tačiau esu įsitikinęs, kad norimas efektas pasiekimas tik tada, kai renovacijos darbus teisingai ir kokybiškai atlieka kvalifikuotai specialistai, o šiltinimui naudojamos tik aukščiausios kokybės bei sertifikuotos statybinės medžiagos. Statybų ekspertai ir Lietuvos mokslininkai dažnai giria lietuviškas statybines medžiagas ir išskiria polistireninį putplastį kaip vieną iš efektyviausių termoizoliacinių medžiagų.
Suprantama, vieną vertus, Lietuvos gamintojai suinteresuoti tiekti tik kokybiškas prekes vidaus rinkai, nes nuo to priklauso jų egzistavimas. Jie tikrai neleis sau Lietuvos žmonėms pateikti blogą prekę. Kita vertus, polistirenį putplastį sudaro net 98 procentai oro porų, o kaip turbūt daugelis žinote, oras pasižymi puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis. Ne veltui Vokietijoje, kuri visada pasižymi racionalumu, net apie 80 proc. renovuojamų namų apšiltinami būtent polistireniniu putplasčiu.
Tad akivaizdu, kad viską atlikus teisingai dėl renovacijos teikiamos naudos neturi kilti jokių abejonių. Neseniai viešai aprašytas puikus pavyzdys iš Utenos, kai vieno iš Aušros gatvės namo gyventojai po pastato atnaujinimo už šildymą moka perpus mažiau negu žmonės gretimuose daugiabučiuose!
Ir pabaigai, renovacijos nauda dar abejojantiems galiu pasakyti, kad Vakarų valstybėse yra paplitęs požiūris, jog jeigu žmogus moka daugiau nei 10–20 procentų savo algos už šildymą, reiškia jis kenčia energetinį skurdą. Deja, Lietuvoje gyventojų išlaidos už šildymą neretai viršija jų mėnesio pajamas...
Ar vis dar abejojate?
Giedrius Barzinskas