Lietuva – tikrai įdomi valstybė. Čia vyksta visa puokštė anomalijų – pradedant neprognozuojamais orais (šiandien lyja ir griaudi kaip vasarą, rytoj – kausto šaltis ir spigina saulė), baigiant nelabai suvokiamais politiniais sprendimais (dažnai ne tik dėl su logika besikertančių teiginių ir veiksmų, bet ir dėl paprasto užsispyrimo nieko neklausyti ir nepaisyti, nes visi aplinkui yra „idiotai“, arba, kaip dabar labiau priimta sakyti, „nekompetentingi“).
Lietuva – tikrai įdomi valstybė. Čia vyksta visa puokštė anomalijų – pradedant neprognozuojamais orais, baigiant nelabai suvokiamais politiniais sprendimais
Lietuvoje yra daug partijų, kurios daugiau ar mažiau išpažįsta kokią nors klasikinę politinę ideologiją – socializmą, konservatizmą, liberalizmą arba mistinės Mergaitės interesus. Tačiau čia slypi ir tikrų tikriausias Lietuvos įdomumas, toks jau įdomus, kad norint jį suvokti gali tekti gerai palaužyti galvą ir vis tiek likti nelabai supratus, kuo A skiriasi nuo B.
Nominaliai Lietuvą dabar valdo centro kairė. Kairė – vadinasi į socializmą (nebijokime šio žodžio, nors jam jau dvidešimt metų klijuojama pati juodžiausia etiketė) orientuoti politikai. Tradiciškai socialistai pasisako už lygybę, viešojo sektoriaus paslaugų prieinamumą visiems piliečiams, svarų valstybės vaidmenį ekonomikoje, pagalbą piliečiams susiduriantiems su finansiniais sunkumais, nemokamą gydymą ir nemokamą mokslą – tiek pagrindinį, tiek vidurinį, tiek ir aukštąjį. O čia jau prasideda planingas krypimas dešinėn, tokion dešinėn, kad prieš jį užsimerktų ir šiuolaikiniai konservatoriai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnis garantuoja nemokamą aukštąjį mokslą gerai besimokantiems studentams. Regis, nieko peiktino ar repulsyvaus ten nėra – kas gerai mokosi, lai mokosi – valstybė (turėtų būti) suinteresuota, kad kruopštūs, turintys tikslą ir jo siekiantys bei daug darbo įdedantys žmonės galėtų ateityje sėkmingai darbuotis ir kurti tą išsvajotą gerovę, apie kurią kalbama neužsičiaupiant.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnis garantuoja nemokamą aukštąjį mokslą gerai besimokantiems studentams.
Ir vis dėlto, kairiųjų vyriausybėms šis punktas visaip užkliūva – kaip kad 2004–2008 m. kadencijoje, poniai Žakaitienei nusprendus šioje srityje imtis keistų finansavimo reformų, kurios būk tai neprigijo, o dabar – ponui Pavalkiui, kurio komanda vėl siūlo įvairiausius būdus apeiti tą trukdantį gyventi straipsnį. Ponas Pavalkis pats priklauso Darbo partijai – nominaliai politinei kairei, kuri apeliuodama į mažas pajamas gaunančių rinkėjų jausmus, surinko nemažai balsų pastaruosiuose rinkimuose.
Noras reformuoti sistemą, kad ji veiktų „tik geriau“ yra būdingas kiekvienai naujai vyriausybei ir ryškesniems jos veikėjams – nesvarbu, ar konservatoriams, ar liberalams, ar socialdemokratams ar „darbiečiams“ – ne šventieji puodus lipdo. Vieniems neįtinka medicinos sistema, kitus kamuoja aukštasis mokslas. Permainos nėra jau toks vengtinas dalykas, bet reikia galvoti apie pasekmes. Štai kairioji vyriausybė nori: 1) arba pakeisti finansavimo modelį įstojusiems į valstybės nefinansuojamas vietas – paskolas studijoms turėtų teikti Valstybinis studijų fondas, o ne privatūs bankai; 2) arba valstybinį finansavimą garantuojant pažangiems studentams (neturintiems skolų), o universitetams neleidžiant priimti daugiau nei ketvirtadalio studentų į valstybės finansuojamas vietas; 3) arba keisti Konstituciją ir visiems įsakyti mokėti už mokslą.
Pirmasis ir antrasis variantai atrodo visai priimtini ir atitinkantys Konstituciją – galimybės sudarytos mokytis ir tiems, kurie mokosi be skolų ir tiems, kurie mokosi, nes turi pinigų, bet stokoja motyvacijos. Tačiau trečiasis variantas yra tarytum smūgis visiems, kuriuos kairieji politikai linkę užjausti ir ginti tradiciškai ir reikalui esant (prieš rinkimus ir poltininių batalijų metu) – gaunančius nedideles pajamas. Jeigu galvojate, kad trečiajam scenarijui išsipildyti kairiųjų vyriausybėje nėra jokių galimybių – klystate, mat jis labiausiai imponuoja tiek ponui Pavalkiui, tiek ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijai, kurios pirmininkas KTU rektorius ponas Barškauskas apgailestavo, kad dabar grupėje tenka sėdėti ir už mokslą mokantiems ir nemokantiems studentams, suprask – geriau jau mokėtų visi, nei nemokėtų nė vienas.
Noras reformuoti sistemą, kad ji veiktų „tik geriau“ yra būdingas kiekvienai naujai vyriausybei ir ryškesniems jos veikėjams
Mąstant logiškai, priėmus trečiąjį scenarijų, pačių kairiųjų rankomis būtų sukurtas labai jau nekairuoliškas precedentas – jeigu vienoje auditorijoje negali sėdėti mokantys ir nemokantys už mokslą studentai, tai turbūt vienoje palatoje neturėtų gulėti ir išgalintis susimokėti už medicinos paslaugas ligonis ir tas, kuriam tai būtų dideli pinigai – bet tegul moka abu. Galbūt tada bus nuspręsta, kad neturinčiam didelių pajamų nereiktų ne tik nemokamo aukštojo mokslo bei gydymo, bet pakaktų ir pagrindinio išsilavinimo – taip vėl būtų sutaupyta daug pinigų ir būtų galima atstatyti teisėjų ir Seimo narių atlyginimus bei numesti kokį populistinį kaulą kitą pensininkams – tai pats tas kairiosios gerovės valstybės kūrimui.
Socialdemokratija ir politinė kairė ilgai vairavo Skandinaviją – ten aukštasis mokslas nemokamas ne tik pačių valstybių piliečiams, bet ir Europos ekonominės erdvės piliečiams. Pagal dabartinės kairės mąstyseną Skandinavijos universitetai turėtų būti kone labiausiai nustekenti ir vos gyvuojantys. Taip tikrai nėra, nes didelės valstybės dotacijos atsiperka su kaupu, išsilavinę žmonės prisideda prie valstybės ateities ir socialinės lygybės ten daugiau, nei bet kur kitur Europoje.
Tuo tarpu Lietuvos kairė, užsisvajojusi savo pasakų pasaulyje, kuriame norintys studijuoti išsišiepę iki žandų pasišokinėdami bėga į artimiausią kredito įstaigą imti nemažų paskolų padengti staiga iki neregėų kokybės aukštumų pakilusių studijų kainos, nesupranta, kad kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis tiesiog nėra ir ateityje (nuo 2015 m., kaip siūloma projekte) nebus pajėgi finansiškai išlaikyti kitame mieste studijuojantį vaiką (dauguma studentų atvyksta studijuoti į naują vietą), mokėti palūkanas ir dar išgyventi patys. Tokiems, jeigu jau atsiras pinigų pabaigti bakalauro studijas, tikrai nebeliks galimybių siekti mokslo aukšumų studijuojant magistrantūroje arba siekiant daktaro laipsnio – mat antrosios ir trečiosios pakopos studijos žymiai brangesnės.
Didžioji Lietuvos gyventojų dalis tiesiog nėra ir ateityje (nuo 2015 m., kaip siūloma projekte) nebus pajėgi finansiškai išlaikyti kitame mieste studijuojantį vaiką
Tai labiau primena liberalizmo lozungus, kurie tradiciškai adaptuoti anglosaksų valstybėse (į kurias, regis, orientuojasi ponas Pavalkis), susuktus į kairuolišką raudoną (pono Pavalkio atveju – mėlyną) blizgantį popierėlį, kuriuos po Kalėdų eglute ras daug gabių, bet, deja, ne itin turtingų vaikų, nes kairiųjų gerovės valstybėje jų išsilavinimas bus tik jų pačių reikalas. Belieka tikėtis, kad kairiųjų kairuoliškumas atsispindės ne tik popieriuje, bet ir darbuose ir jų pačių tarpe atsiras pakankamai išmintingų politikų, tarisiančių svarų žodį, užkirsiantį kelią trečiojo scenarijaus įgyvendinimui.
Priešingu atveju, skambūs šūkiai apie žinių visuomenę Lietuvoje, visuotinę gerovę ir pažangą liks tik gražios iliuzijos kaip ir kadaise nemokamas aukštasis mokslas gerai besimokantiems studentams.
