Įsiliepsnojus diskusijai dėl pėsčiųjų perėjų saugumo ir konstrukcinių dalykų (ar jos įrengtos tinkamai), papasakosiu savo istoriją. Ji nutiko toje pačioje prakeiksmais garsėjančioje pėsčiųjų perėjoje Vilniuje, ant Narbuto g. kalno.
Kas vyksta sustojus prie perėjos
Prieš dvejus metus, vasarą, apie 18 val. (per patį transporto piką) važiavau iš Žvėryno į viršų – link Spaudos rūmų. Apačioje (Žvėryne) užsidegus žaliai šviesai, startavau pirmas ir myniau į kalną. Artėdamas prie perėjos, sumažinau greitį – ši vieta per amžius pavojinga. Juk ne veltui pėstieji čia tvorelėmis atitverti.
Tai va, pamatęs skiriamąja (skirta pėstiems) zona link „zebro“ ateinantį berniuką (jo vardas lyg buvo Edgaras), sustojau antroje juostoje. Už manęs sustojo „VW Polo“ (kaip vėliau paaiškėjo, vairavo medikė). Tačiau paskui ją antra juosta važiavęs žalias „Rover 600“ staigiai pasuko į dešinę ir bandė laisva pirma juosta nerti pirmyn. Važiavo kažkokie raudonžandžiai buduliai. Turiu įtarimų, kad kai kurie buvo įkaušę, bet dėl vairuotojo negaliu taip teigti, gal nuo karščio buvo raudonas.
Lėkdamas „Rover“ jį kliudė priekiniu žibintu, užmetė ant kapoto ir jau stabdydamas nešė dar kokius 10–20 metrų.
Kaip tik tuo metu berniukas (apie 10 metų) pradėjo eiti per perėją. Lėkdamas „Rover“ jį kliudė priekiniu žibintu, užmetė ant kapoto ir jau stabdydamas nešė dar kokius 10–20 metrų.
Blogiau nebūna. Visa tai vyko mano akyse.
Paskui berniuko kūną inercija nusviedė į priekį. Iššokę raudonžandžiai bandė gulintį be gyvybės ženklų vaiką purtyti, kelti nuo žemės. Mes su gydytoja iš VW puolėme vaiką saugoti – kad ramiai gulėtų, kol atvažiuos medikai. Ką gali žinoti, kokie sužeidimai. O kai guli be sąmonės, juk nepasakys, ką skauda.
Kam reikalingi liudininkai?
Belaukiant medikų, atvažiavo policijos pareigūnai. Pradėjo matuoti, rašyti protokolą. Bet nei manęs, nei tos moters nieko neklausė... Pamažu vaikas grįžo į realybę, tapo sąmoningas, tad ėmė blaškytis. Laikėme jį ir raminome. Tada pasakė savo vardą – lyg Edgaras. Daugiau nieko neištarė, tik blaškėsi.
Paguldėme ant neštuvų, įkėlėme į greitosios pagalbos automobilį. Ir akimis jį nutolstantį palydėjome, melsdamiesi, kad vaikas išgyventų.
Tyrėja nustebo: o tai buvo daug liudininkų? Po velnių, 18 val. vasaros metu ant Narbuto g. kalno knibždėte knibžda žmonių. O jie neturi liudininkų?
Svarbi detalė: vykstant aukščiau aprašytiems įvykiams, dėl viso pikto, praeidamas pro pareigūnus, padaviau jiems savo vizitinę kortelę. Ir patraukiau automobilį, nes susidarė didelės spūstys.
Policijos darbas – be liudininkų
Po gerų trijų mėnesių mane iškvietė į policijos komisariatą. Tyrėja ilgai klausinėjo, kaip viskas vyko. Dalies detalių jau nebeprisiminiau. Todėl paklausiau, ar pavyko pakalbinti kitus liudininkus (nes „Roverio“ vairuotojas kaltino vaiką ėjus ne per perėją)? Tyrėja nustebo: o tai buvo daug liudininkų? Po velnių, 18 val. vasaros metu ant Narbuto g. kalno knibždėte knibžda žmonių. O jie neturi liudininkų?
Dar kartą patvirtinęs, kad berniukas tvarkingai ėjo per perėją, išvažiavau namo. Nuo to laiko, kiekvieną kartą sustojęs prie perėjos, su baime žvalgausi į šoninius veidrodėlius.
P.S. Nors medikai neteikė informacijos, per savo šaltinius policijoje sužinojau, kad berniukas išgyveno.
