Ar egzistuoja pavojingos šunų veislės? (nuotraukos)

Ar tikrai faktai rodo, kad vos kelių veislių uždraudimas padeda apsaugoti visuomenę nuo šunų atakų? Galima pasirinkti praktiškai bet kurią veislę (šiuo atveju bus minimi vokiečių aviganiai) ir įrodyti, kokie pavojingi jos atstovai, tačiau ar tai reikalinga bei tikslinga?

Pradėsiu tiesiai ir aiškiai: kąsti gali bet kurios veislės šuo. Tyrimai įrodo, kad įstatymai, nukreipti prieš kelias veisles, nepadeda sumažini atakų skaičiaus. Verta atsižvelgti ir į tai, kad paskui tuos įstatymus velkasi „pašalinio poveikio šleifas“ – ne tik veltui švaistomi pinigai, tačiau ir auga benamių gyvūnų skaičius, diskriminacija, tam tikrus šunis įsigyja nekokios reputacijos asmenys ir t.t. Yra žymiai efektyvesnių priemonių, kurios padėtų išvengti problemos, iš kurių dažniausiai visur minimas įvairiose sferose vykdomas visuomenės švietimas. Žinoma, siūlomos ir kitos priemonės, tokios kaip agresyvių individų identifikavimas, pilnai/dalinai finansuojami dresūros užsiėmimai ir pan., įskatint ir jau minėtas švietimo programas, kas būtų žymiai veiksmingesnis bei prasmingesnis laiko/pinigų leidimo būdas, kuriuo ir galėtų pasinaudoti mūsų Valstybė.

Vienas iš pavyzdžių – ką šiuo klausimu daro JAV Ligų kontrolės centras CDC. Būtent CDC kažkada aktyviai šūkavo apie pavojingiausias šunų veisles, kur pirmavo pitbulterjerai (jų duomenimis ir viena sena ataskaita neretai remiamasi ir dabar), o vėliau pranešė, kad įkandimų statistika nesuteikia jokio tikslaus apkandžiojimų vaizdo. Dabar Ligų ir kontrolės centras užsiima aktyvia profilaktika ir oficialiai bei aktyviai dalinasi Amerikos veterinarų asociacijos mintimis, kurias patys galite pamatyti susiradę jų darbą „A community approach to dog bite prevention, American Veterinary Medical Association, Task Force on Canine Aggression and Human-Canine Interactions „

Vis daugiau valstybių, atrodo, pradeda suvokti, kad tam tikrų veislių uždraudimas nepadeda apsaugoti gyventojų nuo šunų atakų. Štai Olandijos vyriausybė, norėdama sužinoti, ar tie minimi įstatymai efektyvūs, užsakė didelį tyrimą. Neturėtų stebinti, kad jo rezultatuose teigiama, jog tam tikrų veislių uždraudimas neveiksmingas bandant sumažinti šunų atakų skaičių – dažniausiai besikandžiojančios veislės nesutapo su oficialiais rizikos grupės atstovais. Tyrimo autoriai teigia, jog norint pagerinti situaciją, reikia analizuoti įkandimo aplinkybes, o prevencines priemones sutelkti į geresnį šunų elgesio supratimą (supraskime: suaugusiųjų bei vaikų švietimą).

2007 m. Ispanijoje atliktas tyrimas įrodė, kad šioje šalyje 2000 m. priimtas pavojingų gyvūnų įstatymas nesumažino šunų sukeltų traumų dažnumo. Italijoje sąrašo atsisakyta 2009 m. (prieš tai, matyt jau nebežinodami ko griebtis, italai įtraukė daugybę veislių nuo niūfaundlendų iki korgių). Pastarosios valstybės valdžios teigimu, ankstesni teisės aktai neturėjo jokio mokslinio pagrindo, kadangi pavojingos veislės visai neegzistuoja (egzistuoja pavojingi individai). Didžiosios Britanijos visuomenė taip pat vis palankiau vertina pavojingų šunų veislių įstatymo atsisakymą – 88 proc. gyventojų mano, kad galiojantys teisės aktai visuomenės neapsaugo, o 77 proc. pritartų sprendimui atsisakyti sąrašų. Lietuvos kinologų draugija savo tinklapyje atliko nedidelę apklausėlę šia tema, iš 856 atsakiusiųjų 829 pasisako už šio beprasmio ir neveiksmingo sąrašo naikinimą.

Kanados patirtis rodo, jog Vinipege ir Manibotoje po mūsų aptariamų įstatymų priėmimo šunų įkandimų tik padaugėjo. Ontarijuje kai kurios veislės uždraustos 2005 metais, o 2010 m. pranešta, kad, nepaisant  5 metus trukusio įstatymo ir šunų naikinimo „nesuskaičiuojamais“ mastais, apkandžiojimų nesumažėjo. Dar 1989 m. Denveryje (JAV) priimtas prieš tam tikras veisles nukreiptas įstatymas, nuo tada daugybė šunų konfiskuota ir nužudyta. Tačiau Denverio gyventojai vis viena dažniau hospitalizuojami dėl šunų įkandimų, negu jų kaimynai neutralūs Boulderio gyventojai.

Ir vėl statistika

Statistikos problema ta, kad ji niekada nebūna tiksli. Jei vakar Jūs išgėrėte 10 bokalų alaus, o aš nė vieno, statistiškai mes abu vidutiniškai būsim išgėrę po 5 bokalus alaus. Mums įprasta statistika, kuria dažniausiai naudojamės grūmodami pirštuku, retai įvertina tam tikros veislės populiacijos dydį… O jei ir vertina, remiasi mažai ką parodančiais oficialiais skaičiais. Pvz., kartais vertinami vienos kurios nors kinologų organizacijos  pateikti duomenys (joje užregistruoti dokumentus turintys šunys), tačiau tokiose šalyse kaip JAV kinologinių organizacijų gyvas galas - tad iš tos vienos, kad ir didžiausios, organizacijos menka nauda...  58 proc. ką nors užpuolusių šunų Australijoje buvo visai neregistruoti – tačiau jie lyginami su oficialia statistika. Jei tokiu atveju atsižvelgsime tik į įkandimų skaičiaus ir oficialiai registruotos populiacijos santykį, turėsime tokį reiškinį, kaip vėl toje pačioje Australijoje žiūrint iš vieno kampo nemalonioje srityje pirmaujantys Tibeto mastifai (nors buvo užfiksuotos tik 2 atakos).

Daug duoda ir faktas, kad apie atakas ne visada pranešama (o kartais kaip ataka užregistruojamas šuns agresijos demonstravimas), veislė ne visada nustatoma teisingai (didokas mišrūnas juodu „balnu“ ir rudomis kojomis gali būti išvadintas tiek vokiečių aviganiu, tiek rotveileriu ar dobermanu). Didžiausia įvairių tyrimų problema – neanalizuojamos priežastys (į pastarąsias orientuoti tyrimai pasirodė gan neseniai).

Galime pažaisti. Nuspręskime, kad labai pavojingas ir draustinas šuo yra vokiečių aviganis. Jis didelis, aktyvus, laikomas tarnybiniu (tai yra, viena iš jo funkcijų turėtų būti kandžioti žmones), labai paplitęs ir jau nukentėjęs dėl to savo populiarumo. Tada patikėkime statistika.

Georg Singer  ir kiti tyrime „Analysis of Dog Bites in Children Who Are Younger Than 17 Years“ išanalizavo  1994 – 2003 m. oficialiai apkandžiotų jaunesnių kaip 17 m. amžiaus vaikų duomenis (nukentėjo 341 vaikas, vidutinis amžius – 5,9 m.).  Vertinant įkandimo riziką, atsižvelgta ir į tam tikrų veislių atstovų buvimą bendroje šunų populiacijoje (vadinasi, tyrimas gana rimtas, kaip ir priklauso). Įkandimų dažinis – 0,5 proc. 1000-čiui 0 – 16 m. amžiaus vaikų. Dažniausiai kandžioti vienerių metų amžiaus vaikai. Šunų įkandimai sudaro 0,31 proc. visų traumų, dėl kurių teko lankytis ligoninėje. 58 proc. kandusių šunų buvo dideli (bent 44 cm aukščio), 28 proc. maži, likusių dydis nežinomas. 89 proc. atvejų buvo galima nustatyti veislę.

Vokiečių aviganių ir dobermanų įkandimai sudarė 37 proc. visų įkandimų, jų populiacija sudaro 13,1 proc. visų šunų. Išvadose teigiama, kad santykinė rizika būti apkandžiotam vokiečių aviganio ar dobermano penkis kartus didesnė, negu galimybė būti apkandžiotam Labradoro retriverio ar šiaip kokio mišrūno (dar gan nemaža tikimybė lieka, kad vaiką apkandžios koks špicas, pekinas ar taksas). Beje, šiame moksliniame darbe publikuojama lentelė, kurioje pateikiami išanalizuoti dešimties skirtingų tyrimų duomenys, kaip dažniausiai sukeliantys incidentus minimi vokiečių aviganiai (7 kartai, 3 iš jų remtasi palyginimais su bendra šunų populiacija), po vieną kartą – dobermanai (remtasi palyginimais su bendra šunų populiacija), rotveileriai ir pitbulterjerų tipo šunys.

Minint dar vieną tyrimą (Karen L. Overall ir kt., „Dog bites to humans—demography, epidemiology, injury, and risk), kuris „apėmė“ 43 šunis (remtasi pagalbos tarnybų pranešimais), paaiškėjo, kad dažniausiai puola didelių veislių šunys – vokiečių aviganiai (10 atvejų), vokiečių aviganių mišrūnai (5), rotveileriai (7), pitbulterjerų tipo šunys (4), Sibiro haskiai (3). Pavieniais atvejais „prisidirbo“ Sibiro haskio mišrūnas, Labradoro retriveris, dobermanas, akita, australų aviganis bei čiau čiau. Tame pačiame tyrime pabrėžiama, kad su pitbulterjerų tipo šunų blogais atakų padariniais siejamos ne mitinės jų psichikos, o fizinės savybės (jėga), o jų išpuoliams žiniaklaidoje teikiamas neproporcingai didelis dėmesys.

Tačiau mes esame protingi žmonės ir suprantame, kad problema ne veislėje, ar ne? Tad nepulsime dabar kaltinti visų vokiečių aviganių, rotveilerių ar dobermanų, kad tieji kėsinasi vaikams nuimti skalpus.

Analizuojant priežastis, paaiškėja, kad bent JAV žmones dažniausiai apkandžioja jų pačių augintiniai: trims iš penkių aukų įkanda šeimos šuo. Dauguma atakų užfiksuojamos vasarą ir savaitgaliais (ta pati tendencija, beje, ir Lietuvoje, tai galima sieti su vakarėliais, alkoholio vartojimu, prastesne augintinių bei atžalų priežiūra atsipalaidavus). Dar viena iš bėda – nesugebėjimas suvokti šuns kūno kalbos (pvz., ne visada vizganti uodega reikš draugiškumą). Patinai kanda dažniau negu kalės (ypač jei tieji nekastruoti). Dažniausiai problemų pridaro 18 – 24 mėn. amžiaus amžiaus gyvūnai.

Prisiminkime mažus šunis. Į juos kažkodėl dažnai numojama ranka. Tyrimai rodo, kad mažieji šunys daugiausiai žalos gali pridaryti, kai būna paimami ir priglaudžiami prie kaklo ar veido. 2000 m. JAV spalį mažą mergaitę nužudė Pomeranijos špicas. 2008 m. pavadėliu vedamas čihuahua pašoko ir perkando lūpą dviračiu važiavusiam vaikui. 2005 m. taksas nudaigojo savo 87 metų amžiaus savininkę.

Beje, remiantis Lietuvos Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos pateikiamos šalies įvykių suvestinės (2002 m. sausis - 2011 m. lapkritis) duomenimis, iš bendros apkandžiojimų dalies net ketvirtadalį sudaro... žmonių įkandimai (pvz., motina apkandžioja savo vaikelį).