J.Rimšaitė iš nuotraukos nusprendė, kad tai – kvapiojo medgręžio (Cossus cossus) vikšras. Jis įspūdingas dėl dydžio ir spalvos, be to, pasižymi stipriu kvapu.
„Jei vikšrą paimtume į rankas, tas kvapas dar ilgai išliktų“, – aiškina J.Rimšaitė. Ką primena tas specifinis, sunkiai nusakomas kvapas?
„Radau palyginimą su senos odos ar blogo vyno kvapu, taip pat, kad panašus į ožkų kvapą, nors asmeniškai man jis jo neprimena“, – sako gamtininkė.
Kvapiojo medgręžio vikšras, kaip ir visi vikšrai ksilofagai, minta lapuočių medžių mediena. Vikšro stadijoje išgyvena iki 4 metų, tada virsta lėliuke, kuri žiemoja, o vėliau tampa drugeliu.
Suaugęs drugys aktyvus naktį. Tai – plačiai paplitęs, gana dažnas, vienas iš stambiausių šalies drugių. Kaip ir visi drugeliai, nėra ilgaamžis – gyvena vos pora savaičių.
„Suaugęs drugys turi tą patį pavadinimą kaip ir jo vikšras – čia juk tas pats individas, tik turi kelis pavidalus. Pradžioje būna kiaušinėlis, vėliau – vikšras, kuris virsta lėliuke, o jau iš lėliukės išsirita drugys. Tokie yra visi pilnos metamorfozės vabzdžiai. Yra ir nepilnos metamorfozės vabzdžiai, kurie vystosi nuo kiaušinėlio, tada išsirita lerva, kuri auga, ir iš jos susiformuoja suaugėlis. Tokių vabzdžių pavyzdys – žirgeliai, žiogai ir kiti“, – pasakoja J.Rimšaitė.
Pasak jos, rugpjūtį, paskutinį vasaros mėnesį, vikšrai skuba baigti maitintis, susirasti saugią vietą ir virsti lėliukėmis.
„Kiti dar turi spėti ir iš lėliukės virsti suaugėliu“, – pažymėjo gamtininkė.
