Daugybė gyvūnų kasdien netenka namų. Deja, retai gyvūnų atsisakymo priežastys būna tikrai rimtos. Dažniausiai gyvūnas yra tiesiog paimamas neatsakingai, o vėliau, kai nusibosta, ar dėl neauklėjimo arba skriaudimo pradeda elgtis netinkamai, randama visokiausių priežasčių, kad jo nebeauginti. Tokiais atvejais neieškoma kitos išeities, o pasiūlius kitokią išeitį, ji iškart atmetama. Taip gyvūnai atsiduria gatvėse, sanitarinėse tarnybose bei prieglaudose. Dalis ten patekusių gyvūnų turi psichologinių problemų. Daugeliu atvejų tas problemas pavyksta išspręsti kantriu savanorių darbu su gyvūnu, bet, kad saugiai su tokiu gyvūnu dirbti, reikalingas atitinkamas pasiruošimas. Žmogaus smurtą patyręs gyvūna pradžioje gali gintis nuo besiartinančio žmogaus ir jį sužaloti, arba tiesiog pabėgti ir jį vėl sugauti gali tapti misija neįmanoma.
Neseniai įsikūrusioje Pakruojo rajono prieglaudoje „Gyvybės stotelė“, suteikiame šansą žmonių smurtą patyrusiems ir sarginiams šunims, mokome juos vėl pasitikėti žmonėmis bei gero elgesio taisyklių. Šiuo metu pas mus naujų šeimininkų laukia jau praėję reabilitaciją du šunys. Yra jų pas mus ir daugiau, bet kitiems jokios reabilitacijos nereikėjo.
Pirmoji mūsų reabilitacijos centro „pacientė“ - Pilkutė. Ją perėmėme iš Vilniuje įsikūrusios sanitarinės tarnybos „Grinda. Ten ji pateko priduota savo buvusiųjų šeimininkų. Dar visai jaunutė, apie metų laiko kalytė buvo atvesta į „Grindą“, kadangi lojo palikta viena namuose. Gal už tai, o gal ir ne vien už tai, ji buvo mušama ir spardoma. Grindoje ji nebelojo ir tik gulėjo kamputyje susisukusi, bijodama net pajudėti, bijodama, kad ją pastebės, bijodama tiesiog gyventi. Tada nusprendėme ją paimti ir parodyti, kad gyvenimas gali būti gražus. Agresijos jokios niekam ji nerodė, net gintis bijojo. Prisilietus sustingdavo ir drebėdama laukdavo smūgių, rodos stengdavosi net nekvėpuoti, tik širdutė daužydavosi taip, kad rodės tuoj iššoks. Taigi, atvažiavo ji į „Gyvybės stotelę“, susisuko tolimiausiame būdos kampe ir bandė būti nepastebima, tik kai niekas nematydavo, bandė prasigraužti pro voljero sienas ir duris, kad pabėgtų ir niekas niekada jos daugiau nebeliestų. Pabėgti jai nepavyko ir nuolat teko „kęsti“ ją prižiūrinčių žmonių dėmesį. Pradžioje buvo labai baisu, bet laikas bėgo ir niekas jos nemušė, nespardė, tik kalbino, glostė ir maitino. Po truputį jai pradėjo patikti ir glostymas ir pasivaikščiojimai, patikėjo Pilkutė, kad gyvenimas gali būti be smūgių, be spyrių, o žmonės gali būti geri. Dabar ji labai žaisminga, linksma kalytė, džiaugiasi žmonių dėmesiu, einant prie voljero labai aukštai šokinėja. Ji jau nebebando išsigraužti iš voljero, nebebando išvengti žmonių dėmesio. Tiesa, Pilkutė dar patriukšmauja kai lieka viena ir dar šiek tiek drovi su nepažįstamais, bet, patekusi pas kantrius žmones, jiems galėtų suteikti daug džiaugsmo ir atiduotų visą savo meilę, kurios nevertino tie, kas ją augino.
Antrasis – Smėlis. Jis taip pat į „Gyvybės stotelę“ atvažiavo iš Grindos. Ten jis laukė labai ilgai, bet, kadangi yra sargus, gynė nuo visų nepažįstamų žmonių savo narvą ir niekas jo neėmė, bijodami, kad yra piktas. Bet Smėlis yra tiesiog sargus šuo, turbūt ne šiaip sau labai panašus į sumažintą vidurinės azijos aviganį. Apsigyveno jis reabilitacijos voljere ir jau kitą dieną pradėjo jį saugoti, bet nėra jis labai piktas, Smėlis tiesiog geras sargas. Pamatė kas juo rūpinasi ir saviems gana greitai tapo švelnus ir draugiškas, tik nepažįstamus perspėja parodydamas dantukus, kad nesiartintų. Kas panorės sarginio šuns, padėsime Smėlį prisipratinti ir jis nuoširdžiai saugos savo naujuosius namus nuo įsibrovėlių.
Tokių šunų reabilitacijai reikalingi atitinkami voljerai, kurių šunys neįstengtų sugraužti, atsidaryti ir kuriuose jais pasirūpinti būtų įmanoma nekontaktuojant su šuniu. Tokie voljerai brangūs, bet neseniai vieną įsigijome. Na gal per skambiai pasakyta įsigijome, nes pradžioje pinigai jam rinkosi neblogai, todėl paprašėme įmonės, montuojančios tokius voljerus, pastatyti mums reikalingą voljerą skolon. Įmonės vadovas lanksčiai pažiūrėjo į gyvūnų gelbėjimo problemas ir sutiko, bet... Po to aukojimas beveik sustojo, todėl skolos sumokėti niekaip neįstengiame, o ją sumokėti reikia būtinai. Labai prašome visų neabejingų žmonių pagalbos, padengiant skolą už voljerą ir toliau plečiant mūsų veiklą. Pamatyti mūsų globotinius ir paramos jiems būdus, galite mūsų internetiniame puslapyje www.gyvybes-stotele.lt taip pat dalyvausime šunų parodoje Šiauliuose, kovo 24 d., ten priimsime pagalbą gyvūnų maistu, daiktais ir pinigais. Bus galima paaukoti ir atsiskaitant banko kortelėmis, todėl pinigų gryninti nebūtina.
