„Man didelė garbė grąžinti duoklę savo Alma Mater, už tai, kad mokiausi Veterinarijos akademijoje ir įgijau veterinarijos gydytojos specialybę“, – tokiais žodžiais prieš susitikimą su LSMU bendruomene mūsų pokalbį pradėjo LSMU VA absolventė, savanorė Joana Griciūtė, trumpam grįžusi į Lietuvą aplankyti artimųjų ir draugų iš Kosta Rikos.
Veterinarės specialybė ir J. Griciūtės veržlumas atvėrė merginai duris į pasaulinius tarptautinius projektus bei begalinis noras, anot Joanos, turėti tikrą kontaktą su laukine gamta. Kelionės, patirtis ir pažinimas. Joana džiaugiasi, kad Lina Baršauskienė, LSMU VA muziejaus vedėja, surengė susitikimą su LSMU bendruomene.
Šis susitikimas sulaukė ypatingo dėmesio. Pilnutėlėje LSMU VA muziejaus salėje netilpo visi norintieji. J. Griciūtė su humoru pristatinėjo savo keliones, rodė nuotraukas bei dalijosi patirtais įspūdžiais bei tyrinėjimais. Papasakojo apie pirmąjį tarptautinį savo projektą Indonezijoje, kur jai teko bendrauti ir dirbti su antropologe, orangutanų tyrinėtoja Birute Galdikas ir jos komanda. Nenuostabu, kad orangutanai tapo Joanos mėgstamiausiais bei žaviausiais gyvūnais. Paminėjo ir apie neretai sunkias savanorių, dirbančių su laukiniais gyvūnais, gyvenimo sąlygas. Kartais būna sunku priprasti prie kultūros bei kitokių pažiūrų skirtumo, akcentavo Joana.
Papasakojo apie pirmąjį tarptautinį savo projektą Indonezijoje, kur jai teko bendrauti ir dirbti su antropologe, orangutanų tyrinėtoja Birute Galdikas ir jos komanda.
Viename projekte mergina dalyvavo septynis mėnesius, gyvenamąsias patalpas jai teko „dalytis“ ne tik su kitais savanoriais, bet ir su tarakonais, žiurkėmis ir įvairia egzotine fauna. Bet svarbiausia – laukinė gamta, kurią stebėti ji galėjo vos išžengusi iš savo kambario. Drambliai, žirafos, begemotai, krokodilai, dygliakiaulės, liūtai, hienos, nuodingosios gyvatės buvo toks įprastinis reiškinys, kaip paukščiai Lietuvos parkuose. Visa tai užfiksuota nuotraukose.
Būdama Indonezijoje Griciūtė suprato, kad pagrindinis jos pašaukimas – primatai. Daugelis primatų rūšių – ties išnykimo riba, todėl savanorė jaučiasi už juos atsakinga. Ją ypač domina nelaisvėje laikomų arba naminiais gyvūnais buvusių primatų reabilitacija ir jų išleidimas į laisvę. „Primatai yra vieni sudėtingiausių gyvūnų darbui reabilitacijos srityje, jų reabilitacijos procesas užtrunka daugelį metų, o išleidimas į laisvę yra labai komplikuotas, brangus ir reikalauja didelių komandos pastangų. Tai – iššūkis“, – kalbėjo Joana.
Beždžionės labai judrūs, daug keliaujantys gyvūnai. Savanoriai turi surinkti kiek įmanoma daugiau duomenų iš jų kasdienio gyvenimo. Kosta Rikoje dirbanti su laukinėmis beždžionėmis, paprastaisiais kapucinais, Joana sako, kad vykdant jų elgsenos tyrimus neretai tenka pasitelkti kantrybę bei ištvermę.
Dauguma stebėjosi, kad savanorė dirba tik už maistą ir pragyvenimą, o bilietus skristi į svečias šalis perka iš savo santaupų.
Papasakojusi apie savo kasdienybę bei potyrius J. Griciūtė atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus. Studentai klausė apie galimybes patekti į tarptautinius savanoriškus projektus. Dauguma stebėjosi, kad savanorė dirba tik už maistą ir pragyvenimą, o bilietus skristi į svečias šalis perka iš savo santaupų. Joana prisipažino: „Jau keletą metų visai nieko neuždirbu, viskas, ką turiu, – tai mano fotoaparatas, kompiuteris ir lagaminas. Žinau, tai skamba labai nelogiškai, bet man didžiausias atlygis – žinojimas, kad mano darbas ir mano aistra laukinei gamtai ir gyvūnams yra indėlis į laukinės gamtos išsaugojimą. Dažnai nesusimąstome ar nekreipiame dėmesio į kitų šalių gamtosaugos problemas. Kasdien eidami į parduotuvę mes renkamės produktus, pagamintus naudojant palmių aliejų – tiesioginį Indonezijos miškų, laukinės gyvūnijos, tarp jų – ir orangutanų, nykimo kaltininką, ir nesusimąstome, kad kiekvienu tokiu suvartojamu produktu mes naikiname natūralią gamtą.“
Joanos hobis – fotografija. Savo nuotraukomis J. Griciūtė siekia, kad žmonės įžvelgtų natūralios, žmonių nepaliestos gamtos grožį ir, kad prisidėtų prie jos išsaugojimo.
Paklausta, ką patartų kolegoms, norintiems įsitraukti į panašią ar net tokią pat veiklą Joana atsakė: „Reikia noro siekti savo užsibrėžto tikslo, ir viskas pavyks, juk internete labai daug skelbimų apie savanoriškus projektus.“ Ji renkasi projektus, kurie suteikia maistą ir gyvenamąją vietą bei savanoriškai – be atlygio teikia veterinarijos gydytojos paslaugas.
Savo nuotraukomis J. Griciūtė siekia, kad žmonės įžvelgtų natūralios, žmonių nepaliestos gamtos grožį ir, kad prisidėtų prie jos išsaugojimo.
Iš kur įgijo patirties darbe su laukiniais gyvūnais? Joana paminėjo, kad daug ką jai teko išmokti ir išsistudijuoti pačiai, skaitant knygas bei straipsnius.
Susitikimo dalyviams Joana padovanojo savo nuotraukas su autografais ir pažadėjo atsakyti į iškilusius kolegų klausimus elektroniniu paštu.
Susitikimo pabaigoje Eligijus Vyskupaitis, buvęs merginos dėstytojas, įteikė jai, įrėmintą nuotrauką, kurioje – dar studentė Joana su savo draugais tenisininkais. Mergina prisipažino, kad kartais dar žaidžia stalo tenisą.
LSMU VA kancleris prof. Henrikas Žilinskas pakvietė ateityje absolventę prisijungti prie LSMU mokslininkų komandos ir paprašė Joanos pamąstyti apie pasidalijimą patirtimi su studentais. L. Baršauskienė viešniai įteikė atminimo dovanėles ir pakvietė pratęsti pokalbį su Lietuvai pagražinti VA skyriaus kolektyvu, kuriame – daug merginos dėstytojų.
Tokiems žmonėms kaip Joana, šildantiems savo buvimu šalia, noriu palinkėti aplinkinių palaikymo, puikios savanorių komandos, neblėstančių potyrių bei dosnaus likimo.
Jolanta Jonikienė
