Nepratusiam šuneliui, grandinės rėžimas, matyt, taip įvarydavo neviltį, kad Tutis išsilaisvindavo, o tada kaip įskaudintas paauglys lėkdavo „siaubti“ apylinkių. Nežinia kiek kartų taip buvo, nežinia, ar tai gryniausia tiesa, bet Tutis nuskriaudė kaimynų vištas. Tuomet ir buvo pakeltas karo kirvis ir kaimynų ultimatumas: „arba šuns atsikratote patys, arba tuo pasirūpinsim mes...“.
Esame tikri, kad po pastarojo sakinio, bet kuriam žmogui turinčiam mylimą keturkojį, užverda kraujas ir norime žerti aibę pamokymų ir patarimų šeimininkams: galima leisti šuniui gyventi namuose, nupirkti tvirtesnį pavadį, antkaklį iš kurio neišsinertų, galų gale apsitverti voljeriuką...
Bet... Tutis ten nebepageidaujamas. Ir tai pakankama priežastis, kodėl jam teko išeiti...
Tutukas dabar glaudžiasi „Gyvybės vagonėliuose“. Vėl yra pririštas prie būdos ir iš tos nevilties jau baigia tą būdą visą sugraužti. Jam labai reikia naujų namų, kur būtų mylimas, kur galėtų laisvai lakstyti.
Tutis gali gyventi bute (nes yra nedidukas), arba nuosavo namo teritorijoj (tik ne prie būdos).
P.S. pirmos trys nuotraukos - kai Tutis būna prie būdos, likusios trys - kai einam pasivaikščioti.
Jei šis mielas šunelis krito Jums į širdį, skambinkit: 860263641
Liudo giros g. 131, Fabijoniškės, Vilnius
