Dažnai pamąstome, kaip turiningai ir prasmingai praleisti saulėto rudens savaitgalį. Tam puikiai dera autobusinė kelionė Panemunės pilių ir piliakalnių vietomis. Išties, įspūdingas gamtovaizdis ir kraštovaizdis, iliustruojamas istorine praeitimi, sudomina kiekvieną ketinantį pakeliauti po Lietuvą. Tokį sumanymą turėjo ir verslo FM Group nariai. Kelionės tikslas susipažinti su Lietuvos istorija, artimiau pabendrauti, pasidalinti patirtimi ir svarbiausia sukaupti jėgų savo veiklai.
Ekskursija pradėta nuo Kauno pilies. Su Kauno pilies legenda susijęs pasakojimas nuolat lydį ekskursantus visą maršrutą iki Panemunės pilies. Kunigaikštis Palemonas, anot, legendos, išvytas iš Romos imperijos patraukė į dabartinės Lietuvos pusę. Apsistojo ties Dubysa. Čia sulaukęs trijų sūnų, kuriems prisakė įkurti miestus ir juos pavadinti savo vardais. Vienas jų Kunas įsteigė miestą Nemuno ir Nėries santakoje, pavadinęs jį Kaunu. Palemono legenda prisimenama ir užlipus ant Seredžiaus piliakalnio. Ties šia vieta, pasak legendos, sustojęs Palemonas, kuriam patikę gražios vešlios apylinkės. Sužavėtas to grožio jis čia ir apsigyvena. Manoma, kad šioje vietoje XIII – XIV a. stovėjusi Pieštvės pilis.
Nuo romėniškos legendos ekskursija pereina į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikus. Veliuonoje aplankomas Gedimino kalno kapas. Legenda byloja, kad čia galėjo būti palaidotas Gediminas. Teigiama, kad jis žuvo nuo šaunamojo ginklo. Archeologinių patvirtinimų, kad čia palaidotas Gediminas nėra. Tačiau Didžiojo kunigaikščio – diplomato atmintis gyva ir tai simboliškai siejama su šalia esančiu Ramybės kalnu. Ant šio kalno turėjo iškilti paminklas Gediminui, bet liko tik vieta žyminti būsimo paminklo vietą. Ir dar Veliuonos miestelio pavadinimas siejamas su deive Veliuona. Tai pomirtinio gyvenimo ir amžinybės deivė. Todėl greta Gedimino, Veliuona tapatinama su paminklu Vytautui Didžiajam, kuris stovi miestelio centre. Su Vytautu miestelis siejamas tik tiek, kad šalio jo buvo sudarytos sutartys, kurios galutinai nustatė Lietuvos sienas su ordinu, kai šis buvo sutriuškintas Žalgirio mūšyje. Paminklas Vytautui Didžiajam turi ir charizmatiškumo. Pastatytas dar tarpukario metais, išbuvo visą sovietmetį ir tebestovi iki šiandien. Už paminklo Vytautui Didžiajam ant visuomeninio pastato sienos Veliuonos herbas. Simboliškai žymintis didelę žuvį su vilko dantimis. Tai veliuoniškių kova su nuolatiniais priešais - Kryžiuočių ordinu.
Slogiau nuteikia Belvederio dvaras. Kažkada klestėjęs, dabar nuniokotas. Ekskursantai lipdami į Belvederio rūmus skaičiuoja laiptų pakopas. Jų čia 365 – tiek kiek dienų metuose. Belvederio dvaro vardas – itališkos kilmės reiškiantis nuostabus vaizdas. Gaila, kad dabar šis vaizdas gerokai pakitęs dėl nepriežiūros, nors vis tiek nepraranda išskirtinės įžymybės statuso.
Su kunigaikščiu Gediminu vėl susitinkame Raudonės pilyje – renesansinio stilius rezidencinėje pilyje. XVI a. pilis priklausė Krišpinui Kiršenšteinui. Įlipame į pilies bokštą. Puikūs panemunės vaizdai ir parkas. Parke ąžuolas prie kurio žuvo Gediminas, storiausias kaštonas ir beržų, klevų, kaštonų alėjos. Įdomu, kad vieni iš rūmų savininkų buvo ir tolimosios Portugalijos atstovas. Žoze Karlas de faria e Castro, susipažinęs su vienos iš rūmų paveldėtojos dukterimi Sofija, atvyko į Raudonę. Čia jie susilaukė sūnaus Juozo. Savo vaikystės prisimintais dalinosi ekskursijos grupės narė Laimutė. Ji čia baigė vietos vidurinę mokyklą, kuri įsikūrusi pilyje. Laimutė prisiminė girdėtas legendas apie meilės kalnelį, nepaklusnių tarnų plakimą prie daugiakamienės liepos.
Kelionė tęsiama Panemunės pilyje. Tai ženkliai restauracijos prasme pasistūmėjęs architektūros ansamblis. Kai kas iš kelionės dalyvių mestelėjo frazę: „visai kaip užsienyje“. Nors pilies ekspozicija kukli, tačiau nemažai restauruota, veikia kavinė. Parodų salėse Vilniaus dailės akademijos studentų darbai. Ištvermės išbandymui bokštas su šaudymo angų sistema. Pilies savininkais buvo vengrų kilmės dvarininkas Kristupas Eperješas ir vienas 1830-1831 m. sukilimo vadų Antanas Gelgaudas.
Parke du kaneliai. Kalbama, kad čia palaidotas kunigaikštis Vytenis ir jo žmona. Parkas gyvas ir šiandien jaunavedžiai rengia fotosesijas, jodinėja su arkliais.
Kelionės pabaigoje aplankyta Šilinės kaime medaus slėnis. Ekskursijos dalyviai susipažino su bitininkystės pradžia, skanavo medaus. Kiekvienas jų įsigijo saldžią lauktuvę – stiklainiuką medaus. Medus tai darbštumo, nenuilstamo darbo ir bendradarbiavimo simbolis. Bitės nuolat dūzgiančios ir medų nešančios darbininkės. Tokie ir kelionės dalyviai. Trumpai atsipūtę, patyrę įspūdžių ,vėl kibs į savo veiklas ir darbus. Kaip gerai, kad Lietuva yra puikus istorinės energijos šaltinis, kuris suteikia jėgų ir vilties leistis į naujas keliones.
