Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Dalinamės Brigitos papasakota kelionės istorija!
Kelionės daug kam siejasi su romantika, ypač betikslės. Aš taip pat ilgą laiką buvau toji, kuri svajojo apie keliones, romantiką tiesiog judėti į naujas, dar neatrastas vietas. Pamenu praeitą vasarą Krokuvoje juokais garsiai pasvajojau, kad kitą vasarą keliausiu autostopu. Tuo metu tai vis dar atrodė kaip misija neįmanoma, net nepažinojau žmogaus, kuris būtų pakankamai pašėlęs ir ryžtųsi tam. Tačiau pirmieji studentavimo ir studijavimo metai viską apvertė aukštyn kojomis.
Vis dar saugau kelionės dienoraštį, kuriame pirmasis įrašas įrašytas liepos 10 dieną, nes būtent tada nuo kalbų perėjome prie darbų. Taip praėjus planavimo savaitei liepos 18 d. 6 val. ryte su kuprinėmis ir visa manta ant pečių patraukėme ant kelio Kauno link.
Liepos 18-osios ankstų rytą prabudau savo lovoje. Buvo pats vasaros vidurys, todėl matyti tamsą už lango buvo keistoka. Paskutinį kartą Lietuvoje atsigėriau kavos su pienu, sukirtau pora sumuštinių. Kuprinė jau buvo sukrauta iš vakaro, atrodė, jog iš tiesų turime viską, ko gali prireikti, todėl užsimetusi ją ant pečių užrakinau namų duris ir išėjau pasitikti didžiojo nuotykio, kurį dabar drąsiai galiu vadinti savo gyvenimo nuotykiu. Galbūt ateityje patirsiu dar daug ir didesnių, bet iki šiol tai labiausiai pašėlęs mano gyvenimo įvykis.
Sustojusios pirmojoje savo stotelėje Kaune nusprendėme pasitikrinti elektroninius paštus, kol dar turime galimybę naudotis WiFi. Nesitikėjau nieko, tiesa pasakius, buvau nusiteikusi, jog šiąnakt nakvosiu palapinėje, kur nors netoli Varšuvos, arba už jos, tačiau jau tada įvyko pirmasis kelionės stebuklas. Vos atsidarius savo elektroninį paštą pamačiau gauta laišką iš "Couchsurfing" sistemos, kuriame buvo rašoma apie svetainėje gautą asmeninę žinutę. Smalsumo vedama patikrinau tą žinutę "Couchsurfing" sistemoje ir veidą staiga papuošė dar didesnė šypsena – turime nakvynės vietą pačiame Varšuvos centre. Taip visiškai staiga mūsų žūtbūtinis dienos tikslas tapo Lenkijos sostinė.
Galbūt todėl, kad tai buvo pirmoji kelionės diena, o galbūt tiesiog sėkmė, Varšuvą pasiekėme sėkmingai, su nedideliu paklydimu Lomžoje. Atvykus mus pasitiko buto savininkas Lukasz. Susipažinimo proga išgėrėme po puodelį arbatos ir pavakarieniavome kartu. Mums įsikūrus gavome pasiūlymą prisijungti prie kiekvieną trečiadienį organizuojamo "Couchserfing" narių iš Varšuvos susitikimo. Iš pradžių dvejojome, nes jautėmės pavargusios po dienos praleistos keliaujant, bet galiausiai mano entuziazmas nugalėjo draugės norą likti. Taip susipažinime su daug įvairių žmonių, kuriuos jungia noras keliauti ir visais įmanomais būdais pažinti pasaulį. Vakarui įpusėjus aš ir draugė, su kuria keliavau, nusprendėme anksčiau grįžti namo ir išsimiegoti prieš laukiančią kitą dieną, o buto šeimininkas, pas kurį buvome apsistojusios, norėjo dar pasilikti, tad is tiesiog įdavė mums savo buto raktus ir pasakė: „Jei pamesite raktus, arba pačios pasiklysite mieste, visą savaite nakvosime už durų, kol grįš mano žmona.“ Toks pasitikėjimas žmonėmis, kuriuos pažysti mažiau nei pusdienį, itin mus nustebino. Tai buvo savotiškas pasitikėjimo testas, kurį įveikėme visiškai sėkmingai.
Buto šeimininkas buvo minėjęs apie organizuojamą nemokamą turą po Varšuvą, tačiau po vakarykštės dienos mes tiesiog jį pramigome. Atsikėlėme kai turas mažų mažiausiai buvo įpusėjęs. Kadangi tai buvo ne pirmas mano kartas Varšuvoje, nesijaučiau pražiopsojusi kažką svarbaus. Dabar kartais juokauju, kad mano sostinė toli gražu ne Vilnius, o Varšuva, nes visi keliai veda į ją. Susiruošusios patraukėme pasivaikščioti po senamiestį, mat mano kelionių draugė Varšuvoje svečiavosi pirmą kartą. Nors oras nebuvo idealus gera nuotaika atpirko viską. Kaip visada, senamiestyje verda gyvenimas. Čia pirmą kartą sutikau studentus, kurie gatvėje renka pinigus savo studijoms. Priėję jie mandagiai pasiteirauja, ar mums patinka Varšuva, pasidaliname faktu, jog mes taip pat studentės, o jie mums įbruka į rankas ortopedinius padus batams. O vėliau paprašo už tai pinigų. Kadangi nė neketinome leidinėti pinigų į kairę ir į dešinę, tiesiog papasakojome savo istoriją, gražinome jiems daiktus ir palinkėjusios sėkmės nuėjome savais keliais. Kitomis aplinkybėmis greičiausiai būčiau nupirkusi tuos batų padus, juk kilniam tikslui ne gaila, o ir kas geriau supras studento dalią, jei ne pats studentas.
Praleidusios Varšuvoje dvi dienas, nusprendėme judėti toliau. Ir vėl nykščiai į darbą, ir vėl daug pravažiuojančių automobilių ir maža naudos. Laukėme apie pusvalandį, kai sustojo prabangokas juodas automobilis, už vairo sėdėjo pusamžis vyriškis. Iš pažiūros tikrai ne lenkas ir tikrai neklydau, jis buvo vokietis. Iš tiesų tipiškas vokietis su tvirta, neperlaužiama nuomone ir argumentais, laikantis vokiečių tautą be galo didžia ir ypatinga. Bevažiuojant ėmėme kalbėtis rimtomis temomis, buvau apstulbusi, kad vokietis, kilęs net ne iš Rytų, o Vakarų Vokietijos, pačioje Lietuvoje buvęs vos pora kartų, žino apie mūsų šalį tiek daug. Ne tik geografiją, kad prie Baltijos jūros ir kad sostinė Vilnius. Jis puikiai išmanė mūsų šalies istoriją, ekonomiką ir išreiškė mums stiprią savo poziciją – Baltijos šalims laisvės nereikia, jos turėjo būti Rusijos arba dar geriau Vokietijos dalis. Giliai pasipiktinome, bet tik lengvai ir draugiškai pabandėme pasiginčyti. Taip pat išsikalbėjome, kad ketiname vykti į Prahą ir aplinkybių juokingumui per raciją mums buvo surastas vilkikas važiuojantis į Prahą.
Iki Lenkijos – Čekijos pasienio važiavome su lenku vilkiko vairuotoju, kaip ir visada susikalbėti buvo sunkoka, bet per kelias tranzavimo dienas mes jau įpratome prie keisto bendravimo būdo, kai kalbi rusiškai, tau atsako lenkiškai ir panašiai. Tai gi taip ir neaplankiusios Vroclavo atvykome į Čekiją. Pasienyje teko patirti dar vieną išbandymą – keliavimą atskiromis mašinomis. Iš pradžių tai gąsdino, bet galų gale noras nukakti į Prahą nugalėjo. Mums pasisekė, nes mūsiškiai vairuotojai šiek tiek kalbėjo rusiškai, tai susikalbėti ir suprasti vienas kitą galėjome. Visą kelią iki Prahos palaikėme ryšį per raciją, tai vėl leido nusiraminti ir suprasti, jog viskas yra gerai ir jau šiandien vakare mes būsime dar viename savo nerealiai – realiame tiksle Prahoje, tačiau įvykiai pasisuko nenumatyta linkme ir vakare pasiekti Prahos nepavyko, todėl teko nakvoti suknvežimio kabinoje. Vis dėl to anksti ryte atsidūrėme Prahos priemiestyje. Eidamos kylant raudonai rytmečio saulei virš Čekijos sostinės garsiai dainavome A. Mamontovo dainą „World is full of love“, kuri dar prieš kelionę buvo pakrikštyta šio "Eurotrip’o" himnu. Pirmas kartas šiame mieste iš tiesų buvo nepakartojamas, nors ir varginantis, bet linksmas. Dabar gailiuosi, kad šiame puikiame mieste praleidau tiek mažai laiko, vos vieną dieną, nes ši vieta tikrai verta čia praleisti bent kelias dienas. Na, bet galima pabūti ir optimistei – visada galime čia grįžti!
Iš Prahos patraukėme Brno kryptimi. Atrodė, jog visas pasaulis, ar bent jau Europa, telpa ištiestame delne. Būtent kelionėse, klaidžiojime ir nežinomybėje atsiskleidžia visas vienos ir kiekvienos akimirkos grožis. Viskas, ką tu turi, kuprinė ant pečių ir tu visiškai aiškiai suvoki, jog tai net per daug, jog iš tiesų išsiverstum ir su dvigubai mažiau. Tokiomis akimirkomis neturi ką prarasti, tačiau gauni daug, nes pasaulis iš tiesų turi labai daug ką mums pasiūlyti, tik reikia ištiesti ranką ir tai pasiimti. Būtent keliaujant Čekijoje pasitvirtino dar viena sena tiesa, laukiantiems – dangus. Po ilgoko, mūsų matais ilgoko, laukimo mums sustojo viena mašina. Pirmą kartą šioje kelionėje automobilyje buvo ne vienas vairuotojas, o visa šeima. Ėmėme maloniai šnekučiuotis, pasirodo, jog mama jaunystėje taip pat tranzavo aplink tuometinę Čekoslovakiją. Taip ir užsimezgė kalba apie štai tokį keliavimą tada ir dabar. Iš tiesų buvo smagu palyginti. Galiausiai visai netikėtai gavome pasiūlymą pas juos pasisvečiuoti. Buvo keista, truputi sutrikome, nes tikrai to nesitikėjome, tačiau sutikome ir dabar to visiškai nesigailime. Buvome labai svetingai priimtos, mūsų laukė puiki vakarienė ir šilta lova. Stebuklai iš tiesų vyksta, kai jais patiki, arba pasaulyje sutinki daug gerų žmonių, jei tik pats į save įsileidi nors kruopelę to gerumo. Gaila, tik kad neturėjome kuo tinkamai šiai puikiai šeimai atsidėkoti. Padovanojome tik mažą Lietuvos vėliavėlę.
Juokais nusifotografavome, kaip tranzuojame, kai visai staiga prie mūsų sustojo austrų policijos automobilis. Jame sėdėjo 4 uniformuoti vyrai. Iš pradžių jie kreipėsi į mus vokiškai, tačiau vos po kreipimosi, kalbą pakeitė į anglų, supratę, kad mes vokiškai kalbame, kaip jie lietuviškai. Išdidžiu balsu jie pranešė, jog tranzuoti čia negalima, o mums paklausus, kur galima, te atrėžė – už dešimties, penkiolikos kilometrų nuo čia. Tačiau mes nė neketinome su visa savo manta pėdinti dešimtį kilometrų. Palaukusios, kol policija nurūks savais keliais, mes užsidėjusios kuprines ant pečių patraukėme į už poros šimtų metrų įsikūrusios "Tax free" parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelę. Ten nesunkiai, po dešimties – penkiolikos minučių susistabdėme automobilį važiuojantį į Vieną. Ispanės ir austro porelė prastai kalbėjo angliškai, todėl beveik visą kelią sėdėjome tyloje, gerėdamosis mus supančia panorama. Taip atsidūrėme Vienoje.
Paklajojusios senamiestyje, aplankiusios gražiusias turistines vietas, atsisėdome ant suoliuko prie „Votivkirche“, nežinau, kaip ta milžiniška gotikinė bažnyčia vadinasi lietuviškai ir ėmėme juokauti, jog miegosime štai čia. Tačiau kai laikrodis rodė beveik penkias ir ėmė artėti vakaras, pasidarė nebe juokinga – juk miegoti tikrai kažkur reikėjo. Mūsų laimei čia veikė bevielis interneto ryšys. Prisijungusi prie savo "couchsurfing.com" anketos Vienos "last minute couch group" parašiau nuotaikingą žinutę, jog netikėtai atsidūrėme Vienoje ir taip netikėtai man ir draugei reikia nakvynės šiai nakčiai. Kaip ir visada nesitikėjau nieko, tačiau vos po penkiolikos minučių patikrinusi paskyrą radau asmeninę žinutę, jog esame laukiamos vieno austro namuose. Jis nurodė mums adresą ir savo telefono numerį, taigi taip stebuklo arba "couchsurfing’o" dėka ant suoliuko miegoti neteko. Mus pasitiko buto šeimininkas Alexander. Nedideliame, senoviniame dviejų kambarių bute jis gyveno vienas. Aplink visur buvo pilna knygų, įvairių įvairiausių ir ne tik jų, bet ir kitokių senų daiktų. Kambario, kuriame miegojome, sienos buvo padabintos dideliais iš laikraščių iškirptais žymių politikų bei politinių įvykių atvaizdais. Čia galėjai rasti ir B. Clinton fotografiją, ir Berlyno sienos griūtį. Nepaisant visko čia jautėmės labai jaukiai, nes ši vieta turėjo kažkokį savo keistą šarmą. Ryte buvome pavaišintos pusryčiais ir kava su sojos pienu. Taip pat gavome pietums pačio šeimininko suteptų sumuštinių. Taip šiek tiek dar pasivaikščiojusios po Vieną patraukėme toliau Italijos kryptimi.
Priešais autobusų stotelę ėmėme tranzuoti automobilius. Štai čia ėmėme jausti, jog mes jau nebe Rytų Europoje – dauguma vairuotojų tik pasižiūri, papypsina ir pravažiuoja. Tranzavome apie valandą, kai pagaliau sustojo automobilis – prabangokas, baltos spalvos sportinis "Audi". Salone susigrūdę sėdėjo keturi vaikinai, iš pažiūros tikrai ne austrai, kaip vėliau išsiaiškinome turkai. Du iš jų važiavo mums reikiama kryptimi – į Italiją ir pasiūlė už pusvalandžio grįžti mūsų. Nenorėjau jais pasitikėti, tačiau draugė kalbėjusi su jais sutiko, tai gi galbūt turėjome transportą į Italiją. Tačiau niekada negali būti garantuota, pralaukusios daugiau nei pusvalandį manėme, kad jie negrįš, todėl tranzavome toliau. Vienas vyras pasiūlė pametėti apie šimtą kilometrų. Vis šioks toks judėjimas į priekį, taigi sutikome. Taip atsidūrėme kažkur Alpėse, nedidelėje automobilių aikštelėje. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tik neišmatuojamos platybės Alpių pievos. Čia beveik nesustodavo automobiliai, o jei koks ir pasitaikydavo, tai būtinai pilnas žmonių. Pralaukusios beveik pusantros valandos ir po truputi prarasdamos viltį sėdėjome ant pievos ir juokais rinkomės vietą, kurioje šiąnakt teks statyti palapinę, tačiau to daryti neprireikė, nes staiga į aikštelę įsuko tas pats sportinis "Audi". Nusijuokę, kodėl jų nepalaukėme, jie pavedžiojo savo čikuakua po pievą ir mes patraukėme į Italiją. Kas valandą sustodavome, nes reikėdavo pavedžioti šunį. Vieną kartą sustojome greito maisto restorane, mums buvo pasiūlyta eiti kartu pavalgyti, tačiau mandagiai atsisakėme taupydamos pinigus. Likome sėdėti automobilyje, kai po gerų dešimties minučių mūsų vairuotojai grįžo su didžiulėmis kolos stiklinėmis bei mėsainiais. Buvome pavaišintos ir mes, užmušę alkį patraukėme tolyn Italijos link.
Italiją pasiekėme su tais pačiais turkais, kuriuos pirmą kartą sutikome Vienos priemiestyje. Kadangi jų anglų kalba nebuvo aukščiausio lygio, teko patirti ir keistų nesusišnekėjimų, tokių kaip pavyzdžiui vieta, kur važiuoja jie ir vieta, kur reikia mums. Na kur reikia mums tai mes puikiai žinojome – Veneciją ir kitos kalbos būti negalėjo, tačiau vakarėjo. Dangus iš ryškiai orandžinio virto vis tamsesniu. Vieta, kurioje galėjome eiti savais keliais, neatrodė viliojančiai: kelios tipiškos itališkos grytelės ir kukurūzų plantacija, na pastaroji vieta pasistatyti palapinei gal ir ne toks prastas pasirinkimas. Bet vis dėl to nusprendėme važiuoti ten pat, kur ir mūsų vairuotojai – į mažą pajūrio miestelį Lignano. Ten nusigavome jau visiškai sutemus. Ne itin supratome, kur randamės, tačiau vos išlipus iš automobilio išgirdome jūros ošimą. Atsisveikinusios su savo vairuotojais, kurie turbūt pavežėjo mus ilgiausią atstumą per visą šią kelionę, nuskubėjome į paplūdimį, kuris buvo visai čia pat. Nusiaviau savo sandalus ir nuvargusiomis kojomis pajutau, koks čia šiltas paplūdimio smėlis. Nusišypsojau pati sau įbridusi į šiltutėlį Adrijos jūros vandenį. Užplūdo toks geras jausmas. Vis dar negalėjau patikėti, kad mes iš tiesų atkakome į Italiją. Tai atrodė taip nerealu, taip neapčiuopiama, tik aplink skambanti itališka muzika liudijo, jog mes iš tiesų nusigavome čia.
Šiaip ne taip suradusios tinkamą kelią, deja, tuščią, atsisėdome pakelėje, tiesiog kažko laukėme.Tačiau aplinkybės pasisuko visiškai kita linkme, kai mums sustojo automobilis. Atrodė neįtikėtina, nes eismo čia beveik nebuvo. Viduje sėdėjo du italai, vienas iš jų priminė krikštatėvio prototipą, o kitas jo dešiniąją ranką. Noras judėti tolyn buvo toks didelis, jog sutikome važiuoti su jais. Nieko per daug negalvojome. Jie bandė su mumis kalbėtis itališkai, kažką mums aiškinti, tačiau mes nė iš tolo nesupratome, kur link jie suka kalbą. Galiausiai vyresnysis įbruko man į rankas mobilųjį telefoną. Kitame ragelio gale jaunas moteriškas balsas angliškai paaiškino, kad būsime nuveštos prie kito kelio, mat ten daugiau eismo, logiškai daugiau ir šansų ką nors susistabdyti. Tai nuramino vidinį nerimą iki kol mūsų automobilis sustojo kitame miestelyje, prie visiškai neaiškios vietos primenančios naktinį klubą. Nustėrome pakviestos vidun, gąsdino vien prie įėjimo stovintys vyrai, tikrai ne vieną valandą praleidę sporto klube. Iš tiesų buvome persigandusios, nes visiškai nesupratome kas dedasi aplink. Akimirkomis norėjosi sprukti tolyn kiek kojos neša, tačiau galų gale paaiškėjo faktas, kad mums suorganizuotas transportas į Veneciją.
Taip nemiegojusios visą naktį atsidūrėme savo didžiajame kelionės tiksle - Venecijoje. Atsidūrus Venecijoje anksti ryte turėjome progą pažinti visai kitokį jos vaizdą. Atvykome čia kylant saulei, skvere prie traukinių stoties miegojo keli keliautojai, juokais juos galima pavadinti likimo draugais, aplink tvyrojo visiška ramybė, jokio šurmulio, jokių turistų. Stipriai sau nusišypsojau. Pagaliau po visų patirtų nuotykių mes savo tiksle. Toks geras jausmas ėmė kirbėti viduje, kad dabar praėjus pusmečiui sunku jį ir nupasakoti. Nusnaudusios ant suolelio ir sušlamštusios pusryčius, turėtus kuprinėse, apvaikčiojome visus Venecijos takelius ir kanalus. Visų vaizdų ir architektūros neaprašysiu, lengviau susirasti nuotraukas "google". Tačiau turiu pasakyti, kad viskas aplinkui mane pakerėjo, net vaikščiodama aplink San Marco aikštę tyliai mintyse prisižadėjau – aš būtinai dar čia sugrįšiu. Tuomet tai atrodė tik mintys, bet taip jau būna gyvenime – atsitinka tai, ko visiškai nesitikėjai galint atsitikti. Bet dabar ne apie tai. Taip beklaidžiojant užsukome į traukinių stotį, kurioje sutikome tris merginas. Jos pasiteiravo ar kalbame rusiškai, mums atsakius, kad taip, jos įdavė mums tris korteles – viešojo transporto bilietėlius, kurie galiojo iki pat vakaro. Taip turėjome galimybę ir paplaukioti Venecijos kanalais. Nemiegojusios daugiau kaip parą nusprendėme judėti toliau Padovos link, tikėdamosios surasti nakvynę ten. O ten žinoma mūsų laukė tolimesni itališki nuotykiai.
Didžiausia problema buvo ta, kad pastarąją parą neturėjome interneto prieigos, todėl negalėjome rasti "couch’o" ar kitos vietos nakvynei. Tačiau juk pasaulyje vyksta stebuklai! Pavargusios prisėdome ant tilto atramos ir bandėme surasti sprendimą, kaip išbristi iš šios padėties, kai staiga užkalbinome pro šalį ėjusią merginą. Ji nekalbėjo angliškai, todėl buvome nuvestos pas jos tetą, kuri puikiai kalbėjo keliomis kalbomis. Ji mūsų paklausė iš kur atvykome, mums atsakius, jog iš Lietuvos, ji nusišypsojo. Pasirodo, kad ji su vyru prieš penkioliką metų atvyko dirbti į Italiją iš Moldovos ir čia gyvena lig šiol. Jaunystėje ji keliavo po Baltijos šalis, taip pat ir Lietuvą. Jautėmės keistai, kai ji pasiūlė mums nakvynę savo namuose vien dėl to, kad mūsų likimai panašūs, ir nepaprašė iš mūsų nė cento. Iš tiesų neplanavome užsibūti Padovoje, tačiau būtent tada vakare ir pasikeitė mūsų planai. Atsikėlus ryte buvome pavaišintos pusryčiais ir šeimininkė maloniai pasakė, jog galime čia apsistoti, kiek norime, tai buvo tikrai netikėta, juk buvome nepažįstamosios iš gatvės.
Vieną dieną praleidome Padovoje, aplankėme miesto centrą, kitas įžymias vietas, o vakare patraukėme į miesto parką, kuriame vakarais į fiestas renkasi vietinis jaunimėlis. Čia pat vietoje groja gyva muzika, lauko paviljonuose pardavinėjami užkandžiai ir gėrimai. Kitą dieną patarus šeimininkams patraukėme prie jūros į netoliese esantį Sottomarina pajūrio miestelį. Beveik visą dieną pragulėjome paplūdimyje besimėgaudamos saulės voniomis bei maudynėmis Adrijos jūroje. Tokia diena atrodė lyg rojus, nusipelnytas per visą šią kelionę. Tai turbūt buvo pati lengviausia ir pirmoji diena šioje kelionėje beveik be jokių iššūkių. Praleidusios dieną pajūryje grįžti į Padovą nusprendėme autostopu. Ilgai netrukus mums sustojo pagyvenęs italas, angliškai žinoma jis nemokėjo, tačiau mums paminėjus rusų kalbą jis šmaikščiai atsakė, kad žinoma ją žino, nes jo žmona kilusi iš Rusijos. Bet kaip ir visada negali tikėti viskuo. Iš tiesų jis ne itin kalbėjo rusiškai, žinojo vos kelis žodžius ir visą kelią itališkai pasakojo, kuo įžymi yra Padova nesigilindamas, kad mudvi suprantame tik kas penkioliktą jo žodį. Taip galiausiai lengviau atsipūtėme tik pasiekusios Padovą.
Nors įkalbinėjamos dar pasisvečiuoti kartu su drauge, nusprendėme patraukti savais keliais, kurie vedė tolyn į Veroną. Vienas mus pavežėjęs italas pavaišino pusryčiais: bandele su šokoladu ir tikru itališku kapučinu. Taip po poros valandų atsidūrėme mieste, kurį nuo Šekspyro iki mūsų laikų garsina romantiškoji Romeo ir Džiuljetos istorija. Aplankiusios pagrindines ir įdomiausias šio miesto vietas, vienoje iš pagrindinių miesto aikščių nusipirkome šviežių vaisių pietums, kurie buvo tikras išsigelbėjimas tokią karštą dieną, kai lauke buvo beveik 40 laipsnių karščio. Papietavusios ir dar truputį paklaidžiojusios po Veroną, patraukėme tolyn Austrijos ir namų link.
Brigita Skultinaitė
