Nors jau praėjo geras pusmetis nuo ekskursijos po Škotiją, nuolat prisimenu šį kraštą, kurio istorija man asocijuojasi su Lietuva. Pirmiausia atkakliomis kovomis už tėvynės laisvę ir... viduramžiška dvasia, kurią Škotijoje saugo galybė pilių ir pasakojimų apie narsius kovotojus, o Lietuvos „aukso amžius“ ir dabar minimas kaip Vytauto laikai ( nors man labiau atrodytų, kad tai turėtų būti Kęstučio ir Algirdo valdymo metai). Važiavau su vienu kolektyvu ir, be abejo, pasirinkimo, ką lankyti, teisės neturėjau. Kolektyvinės kelionės išlaisvina turistą iš rūpesčių, bet pamatoma žymiai mažiau. Viskam yra sava kaina...
Ir kas važiuoja į tą Škotiją... Besiruošdama kelionei, nuėjau į banką ir pasakiusi, kad vyksiu į Škotiją, paprašiau vienos jaunos banko darbuotojos iškeisti pinigų. Sulaukusi atsakymo, kad škotiškų svarų neturi, paabejojau, kad tinka ir angliški, ir paprašiau, kad darbuotoja pasikonsul¬tuo¬tų su kuo nors ( nedrįsau pasakyti: su kompetetingesniu darbuotoju). Atsakymas pribloškė: „ Ir ko aš galėčiau paklausti – kas gi į tą Škotiją važiuoja...“ Bent iš spaudos žinau, kad nemažai studentų joje mokosi, tik jie, matyt, tokių kvailų klausimų neuždavinėja...
Pinigai. Nusipirkau angliškų svarų ir neapsirikau. Tiesa, Škotijoje cirkuliuoja ir vietinių bankų spausdinti svarai. Trys Škotijos bankai turi teisę leisti svarų sterlingų banknotus su škotiška simbolika. Jais galima atsiskaityti visur, kur priimami svarai sterlingų. Škotų prekybininkai tikino, kad Anglijoje dėl to bėdų neatsiras. Kadangi Lietuvoje bankai nenoriai juos keičia, geriau tokių neparsivežti, nebent kaip suvenyrą...
Škotijos nacionalinis augalas yra dagys, jis puikuojasi ant daugelio suvenyrų: puodelių, žvakidžių, siuvinėtų paveikslėlių, lėkštučių.
Dagys. Škotijos nacionalinis augalas yra dagys, jis puikuojasi ant daugelio suvenyrų: puodelių, žvakidžių, siuvinėtų paveikslėlių, lėkštučių... Legenda byloja, kad ši dygliuota piktžolė kadaise išgelbėjo škotus nuo netikėto naktinio vikingų užpuolimo. Užpuolikai, basi užlipę ant škotiškų dagių, pradėjo rėkti ir taip išsidavė. Kadangi Škotijoje turbūt dėl klimato ypatingumo gamtos spalvos yra itin ryškios, tai dagys atrodo gana vizualiai. Dažnai šis augalas paliekamas net pjaunant žolę. Taip išryškėja jo savitas grožis. Man šis augalas asocijuojasi ir su pačiais škotais: savitais ( vien kiltai ką reiškia!) ir tuo pat metu kukliais, nemėgstančiais išsiskirti ( stebino jų panašūs namai, kai kuriose gatvėse jie vienodi, kaip mūsų sovietiški „alytnamiai“, net darželiai dažnai standartiški).
Pilys. Škotija ne vienam asocijuojasi su pilimis. Teigiama, kad jos peizažą puošia per 600 pilių ir jų griuvėsių. Kad jos yra įspūdingos, liudija ir tas faktas, kad ne viename filme galima išvysti scenų su jų vaizdais („Privatus Šerloko Holmso gyvenimas“ (1970), „Kalnietis“ (1985), „Loch Nessas“ (1996), „Elžbieta: aukso amžius“ (2007), serialai apie Džeimsą Bondą. ir kt.) Per 6 dienas, praleistas Škotijoje, teko matyti jų nemažai, o apsilankyti tik keturiose: Glamso (Glamis), Balmoralo, Eilean Donan, Urguharto. Jos visos buvo skirtingos, su įdomia istorija.
Glamso pilį išgarsino V. Šekspyro „Makbetas“, tad apie ją jau buvau girdėjusi nuo mokyklinių laikų... Po pilį mus vedžiojo balta bliuzele ir languotu sijonu apsirengusi tipiška škotų gidė ir linksmai pasakojo, kiek daug paslapčių esama šioje pilyje, net vaiduoklių galima išgirsti ar net pamatyti. Šioje pilyje vaikystę praleido karalienė Elžbieta (Karalienė Motina) ir gimė princesė Margareta, dabar čia saugomi kai kurie šeimos portretai. Karalienės kambaryje vaiduoklių irgi yra: sako, galima pamatyti sėdintį pažą ir laukiantį nurodymų... Prieš pilį puikuojasi XVII a., remiantis tuometinėmis technikos naujovėmis, pastatytas saulės laikrodis. Ir dabar, kai šviečia saulė, pagal jį galima nustatyti gan tikslų laiką. Prieš pilį galėjome matyti belakstančius triušius, o prie vartelių į sodą kabėjo užrašas, kad neužmirštume jų sandariai uždaryti, nes triušiai gali pridaryti daug žalos...
Balmoralo pilis buvo matyta filme „Karalienė“. Ji Anglijos karališkosios šeimos vasaros rezidencija dar nuo karalienės Viktorijos laikų. Tiesa, dabar karališkosios šeimos nariai čia retai besilanko, paskutinis spaudoje aprašytas toks įvykis buvo princo Viljamo vakarėlis su draugais... Be įprastinių pilims ir dvarams būdingų dalykų, čia galima grožėtis Anglijos karalienės puošniomis suknelėmis, pasiūtomis skirtingais dešimtmečiais ir atskleidžiančiomis ne tik karališko garderobo grožį, bet ir karalienės figūros pokyčius. Prie šios ekspozicijos daugiausia ir sukinėjasi moterys. Eksponuojami karališkosios šeimos vestuviniai kvietimai, nuotraukos ir t.t. Nemažą įspūdį paliko pilies sodas: sumaniai tvarkomas daržas, įdomiai komponuojami augalai. Ne vieno sodininko mėgėjo dėmesį patraukė kaip gyvatvorė formuojamos obelaitės, apkarpomos taip, kad šakos augtų tik horizontaliai.
Eilean Donan pilį aplankėme važiuodami į Skajaus (Skye) salą. Ši pilis pastatyta Donan salelėje, kurią su sausuma jungia akmeninis arkinis tiltas. Priešpiet atrodė, kad ir vandens tiek tėra, kad ta salelė vos ne dirbtinai sujungta tiltu, užtektų tik pylimo, bet grįždami į viešbutį vakare matėme jau kitokį vaizdą: potvyniai ir atoslūgiai lietuvio akiai neįprasti, žavi ir stebina, kad ten, kur buvo kažkoks dumblas, dabar tyvuliuoja vanduo... Pilis buvo sugriauta 1719 m. jakobinų sukilimų metu, o atstatyta tik po 200 metų – XX a. Pilis nėra vien tik muziejus, joje galima švęsti vestuves ar organizuoti kitokius susibūrimus. Tam tinka ir nuostabi aplinka: pilis įsikūrusi priešais Skye salą, apsupta vandenų. Šioje pilyje labiausiai sudomino ne tik autentiški baldai, bet ir senovinė virtuvė, vaizduojanti viduramžių buitį, patiekalus, maisto ruošimą, pagyvinta virėjų ir kitų pilies gyventojų figūromis.
Nors iš Urquhart pilies, primenančios kruvinas škotų kovas su anglais dėl nepriklausomybės, likę tik griuvėsiai, bet susitikimas su jais paruoštas išties įspūdingai: lankytojų centre, aišku, nusipirkus bilietą, demonstruojamas dokumentinis filmas apie šios pilies istoriją, o po to atsitraukia uždanga ir atsiveria nuostabus vaizdas į pilį, įsikūrusią garsaus Loch Neso ežero pakrantėje. Kadangi pilis pastatyta ant uolos, tai vaizdas į ežerą išties puikus.
Meno galia ir reklamos klastos. Keliaudama per Škotiją ne kartą galėjau pajusti reklaminę meno galią. Pirmiausia Roslino koplyčioje. Apie ją buvau skaičiusi Dan Brown detektyviniame romane „Da Vinčio kodas“. Rosline jis „įkurdino“ šv. Gralio taurę. Kadangi daugumai patinka sensacijos ir paslaptingumas, knyga turėjo neregėtą pasisekimą ir lyg kokia banga išjudino tradicinės katalikybės gynėjus, mokslininkus, menotyrininkus ir, aišku, eilinius skaitytojus. Talento jėga leido ne tik autoriui ir knygos leidėjams uždirbti nemaža kapitalo, bet ir pažėrė pelno turizmo bendrovėms, tiems objektams, kuriuos pasauliui priminė esant šis trileris. Roslino koplyčios, pradėtos statyti 1446 m. Erlo Viljamo Sinklerio, lankytojų skaičius padaugėjo 5 kartus. Prikimęs gidas teisinosi, jog yra priverstas kalbėti beveik be pertraukos. Kitaip tariant, į koplyčią priimama tiek lankytojų, kiek tik įmanoma. Nors iš turistų pajamos plaukia tikrai nemažos, bet tuo, kas yra už koplyčios teritorijos sienų, visai nesirūpinama. Laukdami ekskursijos bandėme pasižvalgyti į ją iš visų pusių ir apeiti aplink – gana greit patekome į dilgėlių karaliją. Pajuokavome, kad Lietuvoje būtų sukeltas skandalas, kad nesirūpinama aplinka, nors plūsta tiek užsienio turistų...
Kaip bebūtų, šis objektas vertas dėmesio. Nenuostabu, kad jis sudomino rašytoją Dan Brown: apie šią koplyčią sukurtos visos įmanomos legendos. Yra manančių, kad po šventykla esančioje slėptuvėje galima rasti balzamuotą Jėzaus galvą, Gralio taurę, dingusį evangelijos rankraštį, papirusų ar dar kitokių vertingų relikvijų. Šios koplyčios raižiniai, piešiniai, ornamentai – lyg koncentruota viduramžių versija. Tikima, kad iššifravus piešinius, galima būtų sudaryti žemėlapį ir rasti vietą, kur paslėpti tamplierių lobiai. Dar kiti mano, kad tie piešiniai – savotiška muzika...
Siekiant paaiškinti, ką galėtų reikšti įvairūs koplyčioje užfiksuoti simboliai, yra parašyta ne viena knyga. Dėl gausybės augalinių motyvų Roslino koplyčia dar vadinama „miško“ koplyčia. Stebint interjerą galima pajusti, kokia tai gyvybinga Kūrėjo garbinimo vieta: joje susipynę pagoniški ženklai, simbolizuojantys gamtos ritmą, metų laikų kaitą, angelai, demonai ir t.t. Taigi su Roslinu susijusios teorijos galėjo įkvėpti romano „Da Vinčio kodas“ kūrėją, knyga paskatino režisierių Ron Howard sukurti filmą, kilus aistroms dėl „paskleisto melo“ ( nepaisant to, kad roma¬no žanras yra nuoroda į išgalvotą tikrovę) buvo parašyta įvairių „atsakymų“, pavyzdžiui, lietuvių kalba jau išversta evangelikų teologo Darrelo L. Bocko knyga „Įveikti Da Vinčio kodą“. Įdomu pažiūrėti lietuviškai įgarsintą režisierius Simon Cox dokumentinį filmą „Iškoduoti Da Vinčio kodą“, kuriame apie tuos pačius dalykus kalba įvairių sričių atstovai. Kalbant vieno romano veikėjo lūpomis, „svarbu yra tai, kuo tiki“...
Palikę mistika apgaubtą Roslino koplyčią, judame link Edinburgo. Kiek pavaikščioję, sustojame prie kito meno reklamos išgarsinto objekto – Elephant House kavinės su vaizdu į gražuolę Edinburgo pilį. Pasakojama , kad sėdėdama prie vieno stalelio ir gerdama kavą J. K. Rowling kūrė knygą apie Harį Poterį. Nors būsimajai rašytojai pinigų užtekdavę tik vienam kavos puodeliui, bet niekas jai netrukdydavo čia rašyti istorijos apie magišką pasaulį. Už tai dabar kavinė lankytojus traukia šia nemokama reklamine istorija ir, matyt, gauna dividentus už kadaise parodytą pakantumą...
Su Hariu Poteriu susijęs ir kitas kelionės objektas, akivaizdžiai parodęs, kaip sumaniai škotai moka manipuliuoti reklama, – kelionė garvežiu jakobitų keliu. Be išties gražaus Glenfinnan viaduko ir vienos kitos panoramos, daugiausia teko „gėrėtis“ palei geležinkelį želiančiais krūmais, tuneliais ir šiaip niekuo neišsiskiriančiomis panoramomis, trokšti tvankiame vagone ir kvėpuoti garvežio išmetamais suodžiais, kurie po to dar liko ir ant mūsų drabužių... Nusivylimas buvo didelis...
Belaukdami Glamis pilies lankymo laiko, užsukome į netoliese esantį Kirriemuir miestelį, kuriame stovi paminklas čia gimusio rašytojo J. M. Barrie (1860 – 1937) personažui Piteriui Penui. 1904 m. Londono scenoje pasirodžiusios pjesės, o 1911 m. prozinės istorijos pagrindinis veikėjas ir dabar yra mėgstančių skaityti vaikų mylimas personažas. Paminklai šiam personažui iškilę Londone, Liverpulyje, net tolimojoje Australijoje. Įdomu tai, kad pirmąjį paminklą užsakė pats „Piterio Peno“ autorius. Pažiūrėjusi filmą apie J. M. Barrie „Niekados šalies beieškant“, įsitikinau, kaip šis žmogus mylėjo vaikus ir paminklo statyba buvo meilės jiems išraiška, o ne reklaminis triukas. Kaip dažnai vaikai nori greičiau suaugti, o štai Piteris Penas, gyvenantis Niekados šalyje, visai nenorėjo tapti suaugusiu. Personažo populiarumą liudija ir tai, kad knygos motyvais yra sukurtas filmas, baletas, net internetinis žaidimas. Dabartiniai vaikai neretai nebemoka džiaugtis, o štai Piterio Peno istorijos linksmos, dalijančios džiugias akimirkas. Galų gale gebėjimas skraidyti – juk ir yra svajonės skrydis. O kas gi nėra svajojęs... Tyto Alba leidykla šiais metais išleido šią knygą su pirmojo leidimo Franciso Donkino Bedfordo iliustracijomis.
Savotiškais Škotijos ambasadoriais būtų galima pavadinti ir romantiką, škotų nacionalinį poetą Robertą Bernsą (Robert Burns) bei rašytoją Valterį Skotą (Walter Scott). Roberto Bernso didingą monumentą lankėme Edinburge, o štai su Valterio Skoto palikimo įamžinimo vietomis keliai prasilenkė, nors buvome, regis, visai čia pat...
Be abejo, pati šauniausia Škotijos reklama yra jos gamta: lygumos, kalnai, slėniai, miškai, gausybė ežerų ( girdėjau, kad 1732, palyginimui, Lietuvoje – 2830), Šiaurės ir Airijos jūros, Atlanto vandenynas, salos salelės... Ir išskirtinai graži augalija: ryškių spalvų gėlės, sodri žaluma. Tie augalai, kurių yra ir Lietuvoje (viržiai, čiobreliai, ožrožės), tiesiog švyti intensyviai stipria spalva, pakelėse matyti ir mūsų darželiuose auginamų rusmenių plotai. Čia nebūna šaltos žiemos, kuri augalus iššaldytų, nebūna ir kaitrios vasaros, kuri juos nurudintų, išblukintų. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra – 3-4 laipsniai, liepos – 15 laipsnių šilumos. Škotijoje dažnai tvyro rūkai, netrūksta lietaus. Kasdien pučia vėjai. Aišku, būna ir išimčių. Mano viešnagės Škotijoje metu visada švietė saulė, tik vieną dieną truputį palynojo, anot pačių škotų, buvo karščiai... O Skye saloje ( verčiant į lietuvių kalbą – rūkų saloje), danguje nebuvo nė debesėlio... Taigi taip ir neteko įsitikinti, kad Škotijoje nuolat lynoja, o kalnai ir slėniai skęsta rūko glėbyje... O kur dar pilys, bažnyčios, griuvėsiai. Viduramžių peizažas kaitaliojasi su modernios žemdirbystės ir romantiškos gyvulininkystės vaizdais...
Į Škotiją žvilgtelėjau tik akies krašteliu, norėčiau dar kada sugrįžti detalesniam apžiūrėjimui. Nepaliauju domėtis šio krašto istorija ir stebėtis, kad lietuvių kalba informacijos tikrai nedaug. Jos stygių bandau kompensuoti skaitydama Diana Gabaldon „serialą“ „Svetimšalė“. Įveikiau 4 knygas, dar 3 liko... Kaip bebūtų, bet bent apie jakobitus gana daug sužinojau. Turiu vilties, kad istorinių faktų ši rašytoja neiškraipo.
Adelė Samuolienė
