Jau, kaip galite suprasti iš pavadinimo – šį kart vykau į Belgija. Jau antras kartas šalyje, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Žinot kaip sako: „jeigu įsimyli iš pirmo žvilgsnio, pažvelk antrą kartą“? Taip ir nusprendžiau padaryt. Po beveik pusantrų metų laukimo ir nekantravimo neištvėriau bei susikroviau lagaminus grįžimui į šokolado šalį.
Nerimas prieš skrydį
Nors tai nebuvo nei pirma, nei paskutinė mano kelionė, bet paskutinę dieną mane apėmė keista būsena. Toks malonus jauduliukas, kuris būna prieš kur nors vykstant. Šimtą kartų dėjausi lagaminus ir, rodos, tai galėčiau padaryti užsimerkus, atmintinai žinau kokius daiktus reikia dėtis, kokius geriau palikti namie, bet vis tiek šimtą kartų patikrinau lagamino turinį – ar tikrai nieko svarbaus nepalikau. Galų gale aš pradėjau sau įkyrėti ir pasakiau: „svarbiausi daiktai – pasas, piniginė ir bilietai yra, o be viso kito galima apseiti“ ir leidausi oro uosto link.
Nors besidedant daiktus mane užklupo jau pažįstamas jauduliukas, oro uoste aš savęs nepažinau. Aš jaudinausi, bijojau ir niekaip negalėjau suprasti kas su manimi vyksta. Apėmė keista baimė, lyg prieš pirmą skrydį, pradėjo netgi pykint, nors taip niekada nebūdavo. Jaučiuosi lyg per filmus, kuriuose merginos kažką nujaučia blogo ir neatsisėda į lėktuvą ar laivą, o vėliau sužino, kad įvyko aviakatastrofa. Visgi kaip matote – katastrofos neįvyko.
Iš lėktuvo tiesiai į vakarėlį
Į lėktuvą aš sėkmingai įsėdau ir laimingai pasiekiau Briuselio Charleroi oro uostą. Nusileidau jau beveik vidurnaktį. Man, užkietėjusiai miegalei, ta būsena po skrydžio prilygo kelių parų nemigai. Nors, mano draugas, kuris mane priglaudė savo namuose, tai puikiai suprato, jis nepasidrovėjo ir mane nusitempė į Briuselyje vykstantį jo dviejų draugių gimtadienio vakarėlį. Vakarėlis buvo ramus ir jaukus. Nebuvo daug žmonių, bet tie kurie buvo, šypsojosi, bendravo ir vaišino neįprasto skonio šampanu. Tik vis keistai nustebdavo ir dar labiau nusišypsodavo, kai po klausimo „kiek laiko esi Belgijoje?“ išgirsdavo atsakymą „aš ką tik iš oro uosto“. Štai, vakarėlyje prisiminiau viena priežastį, kodėl aš įsimylėjau Belgiją pirmą kartą. O gi, dėl nuoširdžiai ir be problemų bendraujančių žmonių. Kad ir kokioj kompanijoj buvau, visada žmonės su manim elgėsi lyg su sena drauge, tik kad klausimai buvo maždaug, kaip „koks tavo vardas?“ ar „iš kur tu atvykai“.
Nors vakarėlis ir nebuvo triukšmingas (niekas nešoko ir garsiai nedainavo), bet pagaliau atvykus į Leuven (miestą kuriame apsistojau) norėjosi tik griūti į lovą ir pasinerti į begalinį sapnų pasaulį. Taip ir padariau.
Sekmadienio popietė Brugge
Išaušo sekmadienio rytas. Rytas buvo neišpasakytai gražus. Toks saulėtas ir kvepėjo pavasariu, nors kalendoriuje dar buvo likusios kelios dienos iki jo. Ah, tada prisiminiau, dar viena priežastį kodėl myliu Belgija – čia kvepia, net saulė.
Žinot, kai žmonės pamatę Paryžių svajoja ten sugrįžti dar ir dar? Tai, man taip nutiko su Brugge. Prieš pusantrų metų aš vaikščiojau šio miesto gatvėmis išsižiojusi ir jaučiausi lyg devintam danguj. Todėl, prieš kelionę, sau sakiau, kad galbūt galiu nepamatyti Briuselio ar kitų miestų, bet į Brugge privalau sugrįžti. Taip ir padariau. Prieš važiuodami į Brugge mes dar užsukome pasigrožėti Šiaurės jūra. Nenusivyliau.
Pats Brugge miestelis man dar labiau patiko. Atrodo, kad viskas jame idealu. Vis dar negaliu suprast, kodėl aš taip myliu tą miestą ir kodėl jis man toks artimas. Ar dėlto, kad aš esu kaimo vaikas, ar dėlto, kad mano zodiakas vėžys, o tas miestas, visai, kaip Venecija, ant vandens? Na, tikriausiai priežasčių taip niekada ir nerasiu. Taigi nebuvo verta jų ieškoti, reikėjo vaikščiot ir mėgautis. Tą ir dariau iki pat vakaro – vaikščiojau Brugge gatvėmis, gėriau karštą šokoladą ir viską stebėjau.
Pažintis su Leuven ir Gentu
Nors plane buvo numatyta vakare vykti į kitą miestelį, Gentą, visgi planai keičiasi. Buvom pavargę, todėl Gentą palikom rytdienai. Grįžom į Leuveną ir pasivaikščiojom čia.
Tiesą pasakius, Leuven nors ir nežymus ir visai neturistiškas miestas, olandiškoj Belgijos pusėj, jis savotiškai žavus. Galbūt jis nelabai kuo turi pasigirti – neturi nei įžymaus fontano nei futbolo komandos, jis yra tikrai labai gražus. Graži architektūra, miesto centras. Labai jaukus miestelis. Vargu ar apie jį rasite informacijos turistiniuose giduose, bet aš tikrai rekomenduočiau nepralenkti Leuven, jeigu tik vyksite į Belgiją.
Pirmadienio rytą išjudėjome į Gento pusę. Tą miestą aš lankiau pirmą kartą. Taupydami laiko kaštus, Gentui paskyrėme pusė dienos, o kitą pusę Briuseliui. Dar neišlipus iš automobilio Gentas man paliko neišpildomą įspūdį. Bet, kai išlipau, jis mane nustebino dar labiau.
Kadangi šį kart į Belgija važiavau pailsėti, o ne kuo daugiau pamatyti, nesilankiau jokiuose muziejuose (nors ir taip jų niekada nemėgau), neieškojau žemėlapiuose įžymios gatvės ir nesiknisau internete ieškodama dešimtuko vietų kurias privalau pamatyti Gente, o vaikščiojau ir apžiūrinėjau miestą. Kuris, mano nuostabai, buvo nepakartojamas. Buvo daug geresnis už daugelį mano matytų miestų. Nors buvau aš ir Paryžiui ir Stambule, ir kituose žymiose vietose, visgi Gentas atsirado mano topų viršūnėje.
Nežinau, kaip galėčiau nusakyti tą jausmą, bet tuomet man atrodė, kad tam mieste viskas yra tobula. Viskas išskyrus tai, jog ten nemačiau žaliuojančios žolės ir medžių, be ko negalėčiau gyvent. Atrodė, jog jeigu pridėčiau šiek tiek žalumos, tai prilygtų rojuj. Iš tiesų, nepaprastas miestas, mane sužavėjes šimtą kartų labiau negu kiti ir net be paaiškinamos priežasties. Jis man beprotiškai patiko.
Sugrįžimas į Briuselį
Po Gento mane buvo sunku nustebinti. Na, nieko ir nesitikėjau. Kadangi žinojau, jog man liko tik pusę dienos ir visa naktis Belgijoje nenorėjau laiko švaistyt, norėjau iš arčiau pažvelgti į Briuselį. Kai pirmą kartą lankiausi Briuselį, jame pragyvenau savaitę. Dabar, aš buvau tik svečias pusėj dienos. Kai išlipau iš mašinos netoli Atomiumo (tai 150 milijardų kartų padidintos geležies kristalo molekulės formos pastatas) mane apėmė maloni nostalgija. Jaučiausi lyg sugrįžusi į savo senus namus. Tas pats Atomiumas, turistai ir visa kita. Tai atrodė taip pažįstama ir miela.
Vėliau vykom į centrą apžiūrėti dar kelių miesto įžymybių. Kaip ir Atomiumą, taip ir fontaną sysiojantį berniuką (Manneken Pis) bei pagrindinę, didžiąją Briuselio aikštę jau buvau mačius ankščiau, visgi norėjosi dar kartą pažvelgti į juos iš arčiau. Na, rodos, kokius juos palikau tokie jie ir liko, ir visiškai nepasikeitę, su minia turistų aplink.
Dar užsukome į keletą bažnyčių ir jaukaus paskutinio vakaro Belgijoje pabaigimui užsukome į kavinuke atsigaivinti. Čia, kaip ir Prancūzijoje, niekas nesiskundžia, kad stalai visiškai mažyčiai stovi kieme, vienas šalia kito ir tu nori ar nenori girdi kitų žmonių pokalbį, o jie – tavajį. Beje, čia niekam tai nė motais. Niekas nesirūpina ir neklauso ką tu šneki, niekas netgi nekreipė dėmesio, kai mes nekantriai laukdami gėrimų šimtą kartų fotografavom save įvairiose nuotaikose ir garsiai juokėmės vėl ir vėl peržiūrėdami jas. Visi ramūs. Ramūs, kaip belgai, sėdi susispaude kavinėje, žvelgia į šviesias Briuselio gatves ir pasakoja kolegom ar antrom pusėm savo istorijas, kurios galbūt net neįdomios. O pastarieji kaip tikri belgai, įdėmiai klausosi.
Nesinorėjo, kad jaukus vakaras baigtųsi, norėjosi ten sėdėti amžinai, bet, deja, žinojau, kad iš anksti turiu kelti sparnus Vilniaus link, todėl po truputėlį teko atsisveikinti su Briuseliu ir judėti namų link.
Belgiškas šokoladas
Prieš iškeliaujant mano senas draugas meksikietis, kuris jau daug metų gyvena Belgijoje, nusitempė mane į šokolado parduotuvę. Na, kaipgi aš Belgijoje ir grįšiu namo be skaniausio pasaulyje šokolado. Bet nors ir kaip jis mane bandė įkalbinti, aš priimti dovanos nesutikau – šokoladas ten buvo brangesnis už skrydį į kosmosą.
Tačiau po kiek laiko jam trūko kantrybė ir išprašė mane iš parduotuvės, sakė pats surinksiąs „special for you“ dėžutę geriausių saldainių. Na, o aš sutikau. Nudžiugau, kai padovanojo, tik nuliūdino žodžiai, jog ten rasiu tik patį geriausią juodą šokoladą. „Ah, ačiū, bet aš nevalgau juodo“, pasakiau jam, nors buvau tai kokį šimtą kartų sakius prieš tai. Galiausiai visgi jis mane įtikino ir pasiėmiau dėžute su savim Lietuvon.
Atsisveikinimas, grįžimas ir siurprizas
Atsisveikinti su Belgija buvo sunku. Sunkiau negu pirmąjį kartą. Pamilau šią šalį iš naujo, antrą kartą, ir vis negaliu sau įrodyti kodėl. Kodėl ji man tokia artima ir tokia sava? Kodėl man tik įsėdus į lėktuvą Vilniaus link, norėjosi iš jo šokti ir čia pasilikti? Galbūt atsakymus surasiu lankydamasi ten kitais kartais... Tikiuosi.
Na, bet prieš pabaigdama pasakojimą noriu pridėti, kad apie tą stebuklingo šokolado dėžutę pasakojau ne be priežasties. Jį parsivežiau į Lietuvą ir pagalvojau, kad reikėtų pradaryti ir paragauti nors ir nemėgstamo juodo, bet visgi Belgiško šokolado. Dėžutė buvo su labai graži ir labai gražiai supakuota, net buvo gaila atplėšti, bet kai atplėšiau ir atidariau, pamačius turinį negalėjau nustoti šypsotis. Ten buvo sugulę tik rudo ir balto (mano mėgstamiausio) šokolado gabaliukai. Tai praskaidrino mano visą dieną. Jeigu šokoladas stimuliuoja „laimės hormono“ gamybą, tai tikriausiai belgiškas jį stimuliuoja šimtą kartų stipriau, nes visą dieną buvau laiminga, kaip vaikas. Vaikas, gavęs dieviško skonio saldainių dėžutę.
