Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Dalinamės Artūro papasakota kelionės istorija!
Ištrauka iš dienoraščio apie mano 7 mėnesių kelionę po Pietų Ameriką.
Išaušo ilgai laukta diena. Pagaliau pamatysiu vieną iš gamtos pasaulio stebuklų – Iguasu krioklius. Juos pamatyti galima iš Argentinos ir iš Brazilijos pusių. Iguasu kriokliai yra kaip tik šių dviejų valstybių pasienyje ir abi valstybės turi atskirus nacionalinius parkus su atskirais įėjimais.
Kelionę iki krioklių pradedu Brazilijoje esančiame mieste „Foz do Iguaçu“, kur esu apsistojęs pas vietinius žmones, kuriuos radau „couchsurfing.org“ puslapyje. Nuvažiuoju iki centrinės miesto stoties, ten persėdu į autobusą, kuris važiuoja į Argentinos pusėje esantį Porto Iguasu miestą. Iš ten iki krioklių – apie 20 km.
Autobusas privažiuoja pasienio postą, vairuotojas paklausia, kam reikalingi antspaudai pase (manau, kad vietiniams nebūtina). Išlipu aš ir du vokiečiai, vairuotojas duoda po lapelį (kad nereiktų mokėti dar kartą) ir liepia palaukti kito autobuso. Gaunam antspaudus, kad išvažiavom iš Brazilijos. Sulaukę autobuso važiuojam iki Argentinos posto. Čia jau visi turi gautu antspaudus, tad autobusas laukia. Aš greitai dar nubėgu pasikeisti pinigų, nes nežinau ar Argentinoje galima atsiskaitinėti kita valiuta ar kortele. Keitimas užtrunka ilgiau nei tikėjausi ir autobusas išvažiuoja be manęs. Laukdamas kito autobuso, bandau autostopu stabdyti pravažiuojančius automobilius. Sustoja vienas automobilis, o ten – vyras dirbantis Iguasu parke. Jis išsiprašė iš darbo keletui valandų, kad galėtų nuvažiuoti į Paragvajų apsipirkti Kalėdoms (Paragvajuje labai maži mokesčiai, tad įprasta, kad dauguma žmonių iš Foz do Iguacu (Brazilija) ir Porto de Iguazu (Argentina) važiuoja į šalia esantį Ciudad del Este (Paragvajus).
Taigi vyras mane nuveža iki terminalo, iš kurio jau sėdęs į autobusą galiu nuvažiuoti iki krioklių. Nusiperku bilietus, netrukus atvažiuoja autobusas ir už pusvalandžio aš jau prie įėjimo į parką. Kortele atsiskaitinėti negalima, tik grynais, tad gerai, jog išsikeičiau vietinių pinigų. Kainų politika irgi labai įdomi. Vietiniams regiono gyventojams įėjimas – 30 pesų, kitiems argentiniečiams – 50, brazilams, Paragvajaus ir Urugvajaus gyventojams – 90 pesų, visiems likusiems – 130 pesų (1 pesas = 0,6 Lt).
Parke trys pagrindiniai takai: žemutinis, viršutinis ir „velnio gerklė“. Žemutiniu taku eidamas gali apžiūrėti krioklių grandinę iš apačios, viršutiniu iš viršaus, o „velnio gerkle“ vadinamas šiek tiek toliau esantis didysis krioklys. Nepaprastai įspūdinga, fantastiška vieta, verta vieno iš gamtos stebuklų vardo.
Kriokliai gal ir nėra labai aukščiausi, kokius esu matęs (jų aukštis 62-82m), bet vandens kiekis ir visa grandinė krioklių tikrai labai įspūdinga. Argentinos pusėje galima prieiti prie pat krioklių ir juos apžiūrėti iš labai arti, o Brazilijos pusėje viską matyti gali iš šiektiek toliau, tad galbūt bendras vaizdas geriau matosi. Tačiau prieiti prie pat „Velnio gerklės“, pajusti visą jėgą, sušlapti nuo jo purslų tikrai nepaprastas jausmas. Taip pat parke gausu ir įvairių gyvūnų bei vabzdžių, tad bevaikščiojant po parką reikia dairytis ne tik po kojomis, į krioklius, bet ir į medžių viršūnes.
Dar viena populiari, bet nepigi pramoga – pasiplaukiojimas šalia krioklių didžiuliu kateriu. Nesinori nieko praleisti, tad pirmiausia praeinu žemutiniu keliu, po to viršutiniu ir galiausiai su traukinuku (panašiu į mūsų siauruką) važiuoju iki tako, vedančio į „velnio gerklę“. Medinis takas pastatytas virš upės, o jo pabaigoje didysis krioklys ir parko pažiba – „Garganta de Diablo“.
Čia per kelias minutes nuo vandens purslų peršlampu iki paskutinio siūlelio, bet krioklys tiesiog hipnotizuoja ir nuo jo nesinori nueiti. Praleidžiu čia dar geras 20 minučių, kol pasidaro šalta ir netrukus jau keliauju siauruku išėjimo link,o nuo čia – kelionė atgal į Braziliją, į laikinuosius savo namus.
Artūras Smarlovskis
