Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Dalinamės Gyčio papasakota kelionės istorija!
Graikija, Rodo sala. Vos tik išlipus iš lėktuvo mus parbloškia karščio banga, kurios Lietuvoje Spalio pabaigoje niekada nepatirsi. Sėdam į taksi ir važiuojam savo viešbučio link. Atvykome vėlokai, tad nusprendėme išeiti tik trumpam pasivaikščiojimui. Apėjom laivų uostą, truputį Rodo miesto centro bei grįžom atgal, nes po kelionės buvom išvargę.
Kitą rytą viskas prašvito visai kitom spalvom. Buvo šviesu ir giedra, už lango čiulbėjo paukščiukai ir jau nuo pat ryto vietiniai gyventojai šmirinėjo aplinkui. Vos tik papusryčiavę, nusprendėm visą dieną praleisti Rodo salos sostinėje, nes ji pagarsėjus turima pilimi miesto centre bei legendų apipintu kadaise stovėjusiu kolosu, dar kitaip vadinamą vienu iš pasaulio stebuklų, jei jis vis dar stovėtų. Miesto centras nėra labai didelis, tad kiek pasivaikščioję patraukėm paplūdimio link. Saulė buvo kaitri, tačiau turbūt buvom vieninteliai paplūdimyje, o vietiniai gana kreivu žvilgsniu mus stebėdavo, ypač kai atsigaivindavome jūros vandeniu, mat jiems maudymosi sezonas prasideda tik gegužės antroje pusėje, o mums atvykus iš šaltosios Lietuvėles buvo pats tas. Kiek pailsėję ėjom ieškoti jūrų muziejaus, už įėjimą sumokėjom po 5 eurus asmeniui, tačiau viską apėjus teko kiek nusivilti, nes nieko įspūdingo viduje nepamatėm.
Vakare ėjom pavakarieniauti į restoraną bei išbandyti tradicinio graikų patiekalo musaka. Sumokėjus 10 eurų už porciją prisivalgai iki soties ir tai dar lieka. Porcija neatrodo tokia didelė, tačiau yra nežmoniškai soti. Pasisotinę nusprendėm paieškoti graikiškų vakarėlių, tačiau po ilgų paieškų likom kiek nusivylę, mat kiek visų klausėm visi atsakė, jog ne sezonas, taip kad tokiu metu vakarėlių liūtams ten būtų nuobodoka. Tačiau mes nenuliūdom. Nusipirkę šiek tiek gėrimų grįžom į savo jaukų viešbutuką ir smagiai praleidom vakarą.
Kitą rytą pagal planą turėjom išsinuomoti automobilį ir keliauti aplink visą salą, tačiau čia mums nutiko visiškai neplanuotas įvykis. Visi 4 buvome viename kambaryje, balkono durys buvo atidarytos ir gavos skersvėjis, nuo kurio staiga kambario durys užsitrenkė. Visi raktai buvo palikti kitame kambaryje, taip kad durų atidaryti niekaip nepavyko. Buvo likus vienintelė išeitis – balkonas. Gyvenome antrame aukšte, aukštis nebuvo labai didelis, bet problema buvo, kad tiesiai po mūsų balkonu buvo baseinas, kuris, kaip ir visi kiti dalykai ne sezono metu, neveikė. Taigi per balkoną iššokti negalėjom, visi sėdėjom ir mąstėm, ką daryti.
Vienas iš mūsų pastebėjo, kad nuo mūsų balkono eina kažkokie tai vamzdžiai iki mūsų balkono iš kito kambario, tačiau tai atrodo visiškai nesaugu. Susižvalgę vieni į kitus vienareikšmiškai nusprendėm, kad turi eiti mažiausias grupės narys. Iš pradžių atsikalbinėjęs, tačiau vėliau sutikęs Aurimas neatrodė labai laimingas prieš savo žygį. Pagaliau pasiryžo perlipti per balkono tvorelę ir ganėtinai lengvai nuėjo iki kito balkono tvorelės. Pasigirdo džiaugsmo šūksniai, kai jis atidarė duris. Buvom išlaisvinti ir pagaliau galėjom tęsti savo kelionę.
Išsinuomojom automobilį „Nissan Micra“ už 25 eurus parai. Kaina buvom patenkinti, tačiau džiaugsmas greit dingo pamačius benzino kainas: už 95 benzino litrą teko sumokėti kiek daugiau negu 2 eurus. Užsipylę benzino tęsėm kelionę. Kelias vedė šalia jūros, todėl ir vaizdai buvo kvapą gniaužiantys. Kiek pavažiavus, pasiekėme savo pirmąją stotelę – Faliraki miestelį, kuris garsėja savo auksiniais paplūdimiais. Pasigrožėję reto grožio paplūdimiais, važiavome toliau. Kita stotelė pagal planą turėjo būti „Seven springs“ šaltiniai, tačiau juos rasti nebuvo taip paprasta, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Paklausinėję vietinių atvykome. Žmonių buvo nedaug, vaikščiodami sutikom vos keletą praeivių. Garsiausia šių šaltinių vieta yra tunelis, pro kurį teka upeliukas ir, pasak legendos, perėjus šį upeliuką išsipildo norai. Tunelis visiškai tamsus, nors pirštu į akį durk. Ėjom lėtai ir atsargiai, nes labai buvo nejauku eiti tuneliu, kuriame visiškai tamsu, o dar tavo kojas skalauja ledinis kalnų upelis. Vis dėlto pasiekėme savo tikslą ir perėjom visą tunelį. Visi buvom sugalvoję norus ir tikimės, kad visi norai išsipildys.
Galų gale pasiekėm Lindos miestelį, kuris turbūt yra vienas garsiausių visoje Rodo saloje dėl savo pilies kalno viršūnėje ir dėl to, kad miestelyje visi namai yra balti. Be abejo, visi labiausiai laukėme, kol galėsim užlipti į kalno viršūnę ir pasigrožėti nuostabiais vaizdais. Priėjus įėjimą visų nuostabai pamatėm vartus, ant kurių buvo užrašyta, jog šiandien pilis uždaryta. Niekaip negalėjom susitaikyti su šia mintimi ir apsižvalgę aplinkui pamatėm, jog šiek tiek palypėjus būtų įmanomą peršokti tvorą ir patekti vidun. Ilgai nesvarstę taip ir padarėm. Peršokus tvorą jau judant viršūnės link iš už nugaros išgirdom kažką šaukiant. Pasirodo, tai buvo sargybinis. Einant link jo mintyse galvojau, kad tik nereikėtų dar kokios baudos susimokėt, tačiau pradėjus su juo kalbėt visų nuostabai jis pasakė, jog galim eit į viršų ir viską apžiūrėti.
Nė sekundes nelaukę nuskubėjom viršūnės link. Vos tik pasiekus ją, atsivėrė nuostabūs vaizdai. Visur vaikščiojom vos ne bėgte, nes nenorėjom supykdyti sargybinio, kuris jau ir taip buvo itin geranoriškas. Vaikščiojant po pilies likučius pasijautėm kaip realybėje, nes aplinkui daugiau nieko nebuvo išskyrus mus. Ilgai laiko netempę nusileidom žemyn, padėkojom sargybiniui, o šis net ir vartus atrakino, kad išeitume.
Sekanti stotelė buvo šiauriausias salos taškas, dar kitaip vadinamas banglentininkų rojumi, nes vėjas ten visada didelis. Vėjas buvo milžiniškas, kėlė dideles bangas, todėl buvo iškelta juoda vėliava, tad išsimaudyti negalėjom. Nuo salos kelis šimtus metrų nutolusi yra kita sala, į kurią paprastai galima tiesiog nubristi, tačiau tuo metu, kai mes buvome ten, vandens lygis buvo pakilęs ir tai buvo tiesiog neįmanoma.
Pradėjo po truputį temti ir tai reiškė, kad mums jau metas traukti namų link, tačiau namo važiavome kita salos puse, kuri yra žymiai labiau kalnuota. Įpusėjus kelionę namo nusprendėm susirasti gražią vietelę ir išlydėti saulę. Sustojom mažame mietelyje, kuriame radom mažos pilies griuvėsius. Saulėlydžiai Graikijoje tiesiog fantastiški, o mums besigrožint vaizdu saulė tiesiog ištirpo horizonto platybėse. Grįžus i savo viešbutuką paskutiniai nakčiai buvom išvargę ir šiek tiek liūdni, nes žinojom jog kitą rytą teks palikti šią fantastiško grožio sąlą.
Įlipus į lėktuvą turbūt pirmąjį pusvalandį nei vienas neištarė nei žodžio, nes visi buvom prilipę prie langų ir mintyse atsisveikinom su Rodo sala.
Kelionės dalyviai: Gytis, Aurimas, Aidas, Rimvydas
