Dalyvaukite konkurse ir Jūs!!!
Moldova ilgą laiką buvo labiausiai norima aplankyti šalis Europos rėmuose. Kodėl? Sunku išgryninti motyvus, bet tiesiog labai įdomi šalis – daugiau nei pakankama priežastis. Dažniausiais žmonės tokias šalis vadina svajonių šalimis, tačiau Moldovos atveju klaviatūra neapsiverčia vadinti šią šalį „svajonių“, nes tai nėra gerovės šalis, kuri džiugintų socialiniais ir ekonominiais rodikliais.
Praėjususių metų liepos-rugsėjo mėnesiais Erasmus praktikos tikslais gyvenau Bukarešte. Alternatyvos praktikos vietai buvo Belgija ir Suomija. Į Rumuniją važiavau savo noru ir iniciatyva, nes vėlgi mano „iškrypusiam“ skoniui – šalis įdomi. Aplinkiniai gana skeptiškai reagavo į vasaros planą, kodiniu pavadinimu „Rumunija“. Nes daugumai lietuvių Rumunija – čigonų, arkliavagių ir banko kortelių klastotojų šalis. Ir dauguma jų nėra buvęs Rumunijoje, tegyvuoja stereotipai!
Realiai vertinant situaciją, tikėjausi, kad per tris mėnesiu visko gali atsitikti ir bus tiek gerų, tiek blogų momentų, tačiau per tris mėnesiu nebuvo jokių nemalonių situacijų. O būnant Bukarešte neaplankyti kaimyninės „svajonių“ šalies būtų asmeninė nelaimė. Leidžiant paskutines dienas Rumunijoje ir apsisprendus į Lietuvą grįžti neskubant bei per aplinkui, teko susidurti ir su skeptišku rumunų požiūriu į Moldovą. Dėl žymiai geresnės ekonominės situacijos Rumunijoje į Moldovą žiūrima, kaip į „vargšę sesę“. Rumunija ir Moldova ilgą laiką buvo viena šalis, jas sieja daug kultūrinių saitų, net kalba viena, galite pasitikrinti „Google vertėjas“ neturi moldovų kalbos. Rumunams, kurių dauguma net nėra buvę Moldovoje, keistokai atrodė mano noras ten vykti, nes „tas pats kaip Rumunijoje tik daug blogiau“.
Prieš važiuojant užmečiau akiduobių turinį į Užsienio reikalų ministerijos (URM) internetinį puslapį dėl informacijos apie Moldovą, nustebino tai, kad Europoje tėra 3 šalys, į kurias vykstantiems, URM siūlo susirūpinti savo saugumu, t.y. Rusija, Albanija ir Moldova (dabar dar prisideda Ukraina). Moldovos statusas „Rekomenduojama susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į tam tikras šalies dalis“.
Kitas aplankytas internetinis puslapis, kuris padėjo susidėlioti kelionės gaires buvo svetingumo klubo „Couchsurfing“ svetainė – susiderinau su vietiniais Tiraspolyje, Kišiniove ir Onitoje datas, kada maždaug atvyksiu. Kadangi mėgstu netikėtumus, daugiau kelionės detalių neplanavau, jei niekas nepadaro staigmenų, tenka pasidaryti pačiai. Todėl viskas klostėsi iš dalies pagal preliminarų planą, iš dalies atsititktinai.
Pradžioj mikroautobusu (maksimalistų vadinamu maxi-taxi, o minimalistų mini-busu) nukeliauju į Kišiniovo autobusų stotį ir iš ten vykstu į Tiraspolį – Padnestrės respublikos sostinę. Regionas, kuris yra viena iš Moldovos įdomybių pasirodo yra priežastis, kodėl Moldova atsidūrė juodajame URM sąraše. Nors dabar ten nekvepia jokiu pavojumi. Prieš kelis metus patekimą į regioną apsunkindavo korumpuoti pasienio pareigūnai, reikalavę susimokėti kyšį. Tačiau po to, kai kyšio buvo pareikalauta iš Padnestrės prezidento, vykstančio per sieną kaip eilinio piliečio, situacija pasienyje pasikeitė: visi buvo atleisti, o naujai priimti pasieniečiai elgiasi pavyzdingai gerai. Ketinant užtrukti ilgiau nei parą reikia nepamiršti užsiregistruoti migracijos centre, kurių bent jau Tiraspolyje yra du: vienas Moldovos, Ukrainos, Rusijos kai kurių kitų Euroazijos šalių gyventojams, o kitas po „euroremonto“ skirtas ES, JAV ir kitų šalių piliečiams, kuriems norima padaryti geresnį įspūdį nei yra reali situacija.
Padnestrės respublika norėtų grįžti į didingus sovietinius laikus, didžiuojasi kariniais paradais, mėgsta Leniną skulptūrų pavidalu ir moka prisistatyti turistams: http://www.moldovahostels.com/. Padnestrė taip pat norėtų atsiskirti nuo Moldovos ir būtų nieko prieš tapti Rusijos arba Ukrainos dalimi, nors vietiniai norintys glaudesnių santykių su Rusija nusivylę, kad sulaukia tik minimalaus palaikymo iš Rytų.
Labai rekomenduotina aplankyti Padnestrę visiems, kas ilgisi sovietinių laikų. Apdovanojus juos bilietais tik į vieną pusę, manau, sovietizmo gerbėjai gana greitai pėščiomis ateitų ir už galimybę grįžti, keliais apšliaužtų Lietuvą tris kartus, nes plačiai išsikerojusi korupcija, sunku rasti darbą, menkos socialinės išmokos, kompanijos Sheriff monopolija ir biurokratinis aparatas neįpatingai džiugina nepripažintos respublikos gyventojus. Dauguma darbingo amžius žmonių išvykę uždarbiauti, populiariausios kryptys: Maskva, Kijevas, Kišiniovas, likę Tirapsolio gyventojai, dauguma jauno amžiaus arba pagyvenę žmonės. Susidarė įspūdis, kad viskas kuo vietiniai džiaugiasi yra sveikas ir šviežias maistas, visai kaip „gerais“ sovietiniais laikais ir tuo pačiu keiksnoja beskonius pomidorus ir braškes iš vakarų.
Grįžus į Kišiniovą, kita kryptis Orheiul Vechi arba Senoji Orhei, kur yra įsikūręs istorinis ir archiologinis kompleksas. Tik išlipusi iš mikroautobusiuko (kas yra populiariausia transporto priemonė Moldovoje) susižavėjimas atima žadą, nes nesitikėjau, kad bus taip gražu. Keista, kad tokios nepakartojamo grožio vietovėje buvau vienintelė mikroautobuso keleivė čia išlipusi ir sutikti žmonės buvo tik muziejaus darbuotojos bei pora aplinkinių kaimų gyventojų, gal todėl, kad jau buvo spalio pradžia ir turizmo sezonas pasibaigęs. Dėl silpnai išreikštų meninių gebėjimų sudėtinga perteikti ten vyraujančią atmosferą, bet laikas praleistas asocialiai besibastant Orheiul Vechi vietovėje buvo kažkas nuostabaus. Labai rekomenduoju aplankyti visiems gamtos, senosios architektūros bei asmeninės ramybės mėgėjams.
Vėl į Kišiniovą, dabar jau ilgesniam laikui. Toks kiek planuotas sutapimas, kad kaip tik tomis dienomis Kišiniove vyko nacionalinis vyno festivalis. Su degustacijomis, muzika, šokiais ir kitais šventiniais atributais. Maloniai nustebino, kad nepaisant galimybės paskanauti daugybės vynų ir ne po kartą, nesaikingai išgėrusių ar agresyvių žmonių šventėje nepastebėta. Pažintis su Kišiniovu apsiribojo aktyviu dalyvavimu ir vyno degustavimu šventėje bei pasivaikščiojimais atsitiktiniais maršrutais mieste.
Pats Kišiniovas nepasižymi turistinių objektų, kurie ne itin mane domina, gausa. Tiems, kurie tikisi išvysti išpuoselėtą senamiestį ar puošnias bažnyčias, gresia nusivylimas, o kadangi mane labiau domina turistams neadaptuoto įprasto gyvenimas apsektai, nusivylimams nėra vietos. Kišiniovui būdingas chaotiškumas ir šiokia tokia betvarkė, kas turbūt yra silpnos ekonomikos pasekmė. Gatvėse gausu prekeivių, jaunuolių demonstruojančių įvairius talentus ir tokių paslaugų, kaip galimybė pasisverti ar batų valymas, siūlytojų. Bendravimas su visais sutiktais moldovais vyko pagal šabloną: pradžiai nuostaba, kad viena lietuvaitė po Moldovą bastosi, o po to, siūlymu atvažiuoti vasarą, nes tada atsiskleistų šalies grožis. Kurį įžiūrėti nesutrukdė ir ruduo.
Paskutinis taškas žemėlapyje: Ocnita – nedidelis miestelis šiaurėje. Vietoje planuotos kelionės autobusu, vietinių rekomendacijų dėka, ten važiavau traukiniu. Pastaroji transporto priemonė buvo rekomenduota dėl neseniai paleisto naujo traukinio maršrutu Kišiniovas-Ocnita. Nuėjus į traukinių stotį maloniai nustebimo itin maža bilieto kaina (~ 8 lt) už 230 km atstumą, važiuojant keliais ir nemaloniai nustebino kelionės trukmė – septynios su puse valandos. Bevažiuojant traukiniu (kuriame buvo net belaidis nemokamas internetas!) paaiškėjo, kodėl nuvažiuoti iš Kišiniovo, esančio Moldovos centre, į Ocnitą, įsikūrusią šiaurėj užtrunka taip ilgai. Pasirodo traukinys važiuoja toli gražu ne tiesiausiu keliu: pirmiausia iš Kišiniovo dažnai stoviniuodamas važiuoja į vakarus beveik iki Rumunijos sienos ir tik tada pasuka į Šiaurę.
Ocnita – miestelis prie pat Ukrainos sienos, nors muitinės, pasienio punkto ar pareigūnų nepastebėta. Pėsčiomis nuėjus iki Ukrainos, dėmesio susilaukiau tik iš vietinių gyventojų važiavusių automobiliu, kurie sustojo pasiteirauti, kokiai organizacijai priklausau. Matyt turistiniu rėžimu vaikštinėjantys žmonės tokiame neturistiniame miestelyje nėra dažnas reiškinys.
Ištuštėjęs miestelis Ocnita atskleidė niūrią situaciją Moldovos provincijoje: dauguma fabrikų seniai uždaryti, daug apleistų ir nebaigtų statyti pastatų, klesti korupcija policijoje ir ligoninėse. Pastarąjį faktą iliustruosiu istorija, kurią papasakoji Ocnitoje sutiktas ir pas save priėmęs labai respektabilus vaikinas Mihai. Tiesa, istorija sunkiai įtikima, bet bandom.
Po automobilio avarijos, neatpažįstamai sužalotas jaunas sunkios būklės ir be sąmonės vyras buvo pristatytas į vietinę ligoninę. Gydytojas informuotas apie sužeistąjį pasiteiravo ar jis turi pinigų, nes susimokėti sprendžiant sveikatos ar kitas problemas yra prasta ir netgi privaloma praktika. Kadangi sunku tikėtis pinigų iš sumaitoto žmogaus, gulinčio be sąmonės, gydytojas abejingai reagavo į seselės raginimus apžiūrėti sužeistąjį, kuris neilgai trukus mirė ir buvo paliktas ligoninės koridoriuje. Tas pats gydytojas po valandos prisiruošęs išeiti iš savo kabineto, atpažino, kad žuvusysis – jo sūnus. Dar vienas sunkiai tikėtinas momentas – gūdžiam Moldovos pakraštyje, galima aptikti Snaigės šaldytuvą. Įrodymai nuotraukų galerijoje.
Reziumė:
Ar patiko? Taip, labai, nes aplankant Padnestrės respublikos miestą – Tiraspolį, atokią Orheiul Vechi vietovę ir šalia įsikūrusius Butuceni ir Trebujeni kaimus, Kišiniovą ir mažą miestuką Ocnita sutikti vietiniai žmonės leido pamatyti šalį iš skirtingų perspektyvų.
Ar norėčiau grįžti? Ne šiandien. Visų pirma todėl, kad yra daug neaplankytų šalių, o visų antra, kaip vokietis gyvenantis du metus Kišiniove sakė:„Moldovoje užtenka aplankyti vieną miesŧą, vieną kaimą ir vieną vienuolyną, visi kiti atrodo taip pat“, bet po kelių metų būtų įdomu palyginti, kaip pasikeis šalis.
Ar rekomenduočiau kitiems vykti į Moldovą? Tiems, kurių neberia nuo rytų Europos – taip. Pedantiškos tvarkos ir metaforiškai kalbant „baltų staltiesių mėgėjams“ – ne.
O URM reikėtų atnaujinti informaciją apie Moldovą.
Dovilė Meškauskaitė
