Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Dalinamės Otavijos papasakota kelionės istorija!
Paryžius – tai amžina svajonė. Šis miestas ir buvo tarp mano svajonių. Tik šią svajonę norėjau išpildyti su savo mylimuoju. Esame kartu metai laiko, šią progą norėjome atšvęsti ypatingai, kažkur išvažiuoti, o koks kitas miestas galėjo būti geriau nei garsiausias įsimylėjelių miestas – Paryžius.
Po ilgos kelionės autobusu – mes jau išsvajotame Paryžiuje. Susirinkome daiktus ir skubėjome i viešbutį. Jis buvo už 15 minučių kelio nuo stoties, kur mus paleido. Einant link viešbučio pastebėjome, jog rajonas ne pats gražiausias, bet tai nebuvo labai svarbu, svarbu patogu. Įėjus į viešbutį mus pasitiko labai malonus administratorius, kuris laisvai kalbėjo anglų kalba. Susimokėjom už 3 naktis ir lėkėm apžiūrėti kambario. Kambariu likom labai patenkinti. Įsikūrėme ir ėjome miegoti, nes norėjom išsimiegoti, kad kita diena būtu energingesnė.
Pusryčiai buvo tikri prancūziški: kavos puodelis, prancūziška bulkutė ir batono gabalėlis su marmeladu. Susikrovėme kuprinę ir ėjome grožėtis miestu. Kelionę pradėjom nuo Triumfo arkos, įspūdingo statinio. Užlipus į viršų mūsų laukė nuostabus reginys. Matėsi visas miestas, Eifelis, Eliziejaus laukai. Vėliau Eliziejaus laukų alėja ėjome Luvro link. Alėja dieną neatrodė labai įspūdingai, todėl nusprendėm kitą dieną grįžti sutemus. Pasigrožėjome tiltais, labai gražiais, tvarkingais parkais su begale įspūdingų statulų. Santarvės aikštėje atsisėdome pailsėti. Už 100 metrų matėsi Luvro muziejus. Po poilsio nuskubėjome jo link. Eilė nebuvo labai didelė, todėl nutarėm aplankytį jį. Kaipgi pabuvot Paryžiuje ir nepamatyti Monos Lizos garsiojo paveikslo. Norint apžiūrėti visus paveikslus tikriausiai viso savaitgalio neužtektų. Todėl mūsų tikslas buvo pamatyti tik Monos Lizos paveikslą. Paveikslas paliko didelį įspūdį. Na, o po muziejaus keliavome Eifelio link. Prie Eifelio atėjome jau sutemus. Vaizdas buvo neapsakomas. Prisėdom priešais jį, atsigėrėm arbatos ir grožėjomės, kol sušalom. Kadangi sutemus nepadarėme gražių nuotraukų, nutarėm vėl grįžti dieną. Daug ką verta pamatyti ir dienos ir vakaro metu.
Grįžome į savo rajoną, fotografuojam, filmuojam, sumanėm užkąsti. Užsukom į piceriją, padavėjas perspėjo, kad šis rajonas labai pavojingas ir reikia būti labai atsargiems. Nuo tada baigėsi visi fotografavimai. Eidami namo matėme labai daug išgėrinėjančių žmonių, gatvės nekvepėjo prancūziškais batonais, o smirdėjo šlapimu. Papuolėm dar į įvykį, kai kažkas perpjovė gerklę vienam vyrui, atvažiavo greitoji pagalba ir policija. Viskas atrodė kaip per filmus. Tačiau mūsų tai netrikdė, nes norėjom pamatyti visko. Grįžom į viešbutį ir pavargę iškart užmigom, nes laukė kita diena.
Kitą dieną praleidom dar įspūdingiau. Gyvenome kelios stotelės nuo Monmartro. Pusę dienos ten ir praleidom. Visos lauktuvės buvo nupirktos Monmartro gatvelėse. Po apsipirkimo ėjome Šv. Jėzaus Širdies bazilikos link. Ji iš tolo matėsi, nes yra ant kalvos viršūnės, todėl atrodė labai didingai. Apžiūrėję baziliką ėjom pasivaikščioti Monmartro gatvelėmis.
Monmartas – buvęs bohemiško Paryžiaus rajonas, įsimylėjėlių pamėgta vieta. Iš čia atsiverė nuostabūs vaizdai. Visas Monmartro rajonas yra labai romantiškas – tai buvo viena gražiausių, meniškiausių vietų visame Paryžiuje. Pilni susižavėjimo leidomės nuo kalvos garsiausio kabareto Mulen Ružo link. Nusifotografavę prie jo, metro nuvažiavome Eifelio link. Pasivaikščiojome aplinkui. Nustebome, kiek daug sukčių ten yra. Stovinėjo daug grupelių žmonių, kurie skatindavo žmones už pinigus spėti po kuriuo puodeliu kamuoliukas. Viskas vykdavo taip apsukriai ir greitai, žmonės likdavo apgauti. Nors ir atrodydavo, kad neįmanoma neatspėti. Taip pat erzindavo nuolatiniai lindimai prekeivių su Eifelio bokštelių statulėlėmis. Visa tai tikrai nepadaro Paryžiaus gražesniu.
Sutemus grįžome į Eliziejaus laukų alėją, kuri tiesiog švytėjo visa nuo papuošimų, tryško prabanga ir komercine dvasia. Parduotuvių vitrinose stovėjo prabangiausi automobiliai, drabužiai ir kiti dalykai. Galimybių čia išleisti pinigus – kiek tik širdis geidžia. Visa alėja skambėjo kalėdiška muzika, kvepėjo karštu vynu. Kalėdų senelis linksmino vaikučius, o kalėdines dovanas galima įsigyti mugėje, kur pilna ranko darbo dirbinių. Čia pirmą kartą pajautėm Kalėdų dvasią, nesinorėjo iš ten išeiti.
Paryžių galima pamatyti iš kelių pusių, viena iš jų – pagyvent ir pamatyt tikrą Paryžiaus gyvenimą, kita – pamatyti tik garsiausius statinius ir gražiausias vietas. Džiaugiuosi, kad mes pagyvenome kad ir kelias dienas, bet matėme koks yra tas išsvajotasis Paryžius. Tai nėra tobulas miestas, kaip daugeliui taip atrodo. Į Paryžių dar norisi grįžt, nes dar daug vietų liko neaplankytų.
Otavija Paplauskaitė
