Visad maniau, jog Karpatų pavadinimą gali turėti tik kalnai, bet pasirodo Graikija turi ir Karpathos salą, tiesa ji dar nėra išpopuliarėjusi tarp Lietuvos turistų, nes nėra tiesioginių skrydžių, o ir viešbučiai ne iš pigiųjų, o jei norima vykti iš Atėnų tai trunka 24 valandas keltu.
Ten nuvykus apima jausmas lyg pirmas įžengei į salą, jokių greitkelių, aplinkui kalnai ir skaidrus Viduržiemio jūros vanduo, oras visuomet puikus, net ir žiemos metu temperatūra nenukrenta žemiau 14C, tad apie šildymą galvoti netenka, žuvies turi visus metus, ožkų sūrio ar pieno taip pat, o apie oro užterštumą galvos sukti nereikia, matyt ne veltui daugelis senyvo amžiaus žmonių suliaukia 95 – 100 metų.
Kadangi dirbau saloje porą mėnesių, o vėliau ir keliavau po salą, tai išgirdau įvairiausių istorijų iš vietinių. Nustebino tai, jog saloje slapstėsi Musolinis ir yra keletas urvų, kur vos keli vietiniai galėtų nuvesti, taip pat turi požeminę Romos laikų bažnyčią, ir tunelį į salą netoliese, salos pavadinimas buvo keistas net kelis kartus. Vietiniai, kurie domisi archeologija, nedrąsiai šnibžda, jog dalis Karpathos salos ir galėtų būti Atlantida (Karpathos sala yra 6-7 h atstumu keltu nuo Kretos salos, yra teigiama, jog Atlantida yra buvusi Kretos sala). Salos pakrantėse aptinkamos marmuro kolonos, karalių kapinės, randami įvairiausi senoviniai štampai, vazos ar kitos liekanos. Dar ir šiomis dienomis nemažai užsienio turistų iš Skandinavijos valstybių atvyksta su žemėlapiais ieškoti neatrastų lobių. Nežinia kiek dar metų prireiks, kol archeologai imsis kasinėti apylinkes, nes būtent ant istorinių paminklų šiuo metu stūkso viešbučiai, keletas restoranų ir be abejonės, vietiniai mieliau sumokės kyšius, nei leisis į kalbas, job būtų pradėti archeologiniai kasinėjimai jų teritorijoj.
Keliaujant sutikau ir vieną pagyvenusią porą iš Nyderlandų, jie jau daugelį metų vis neaplenkdavo šios salos ir galiausiai nutarė išėję į pensiją apsistoti būtent čia, išsinuomojo namelį, kas rytą geria kavą nuo namo stogo žvelgdami į jūrą, o vakare mėgaujasi saulės pabūčiuotu kalnų grožiu bei ramybe alyvuogių medžių apsupty. Įdomu buvo klausytis jų istorijų ir pagalvojau, jog norėtųsi ir man nugyvenus didžiąją gyvenimo dalį rasti tokią vietą kur būtu taip gera. Čia randama gamtos ir kultūros harmonija, o visad šiltas vanduo, geras oras ir skanus maistas vilioja sugrįžti.
Štai tokia ta paslaptinga Karpathos sala, apie kurią manau anksčiau ar vėliau išgirsime daugiau, o jei vyksite ir jūs, tuomet neaplenkite Lefkos, Misochori, Diafani, Olympos kaimelių, kuriuose vis dar rengiamasi tradiciniais apdarais ir mielai vaišinama tradiciniais skanumynais.
