Dienoraštyje stengiausi pateikti ne tik savo spūdžius bet ir kai kurias technines smulkmenas, kurios gali būti naudingos kitiems keliautojams.
Skridau iš Vilniaus su persėdimų Norvegijoje Rygge oro uoste, kur išvaikščiojęs apylinkes kitą dieną sėdau į lėktuvą Kipran...
Štai ir Kipre...
2013-11-22(V) Šiandienos tikslas artimiausias miestas Pafosas. Jis už 10km nuo oro uosto. Patraukiau pajūriu palei oro uosto teritorija. Pradžioje – asfaltas, paskui vieškelis, dar toliau akmenuotas paplūdimys. Galbūt kitą kartą keliaučiau keliu aplink oro uostą, gal tranzuočiau...
Miestas pasitiko citrusinių vaismedžių ir granatų sodu. Nesusilaikau užeiti. Nuo žemės paėmiau apelsiną, porą mandarinų ir nusiskyniau greipfrutą bei granato vaisių. Pakeliui prisėdęs autobuso stotelėje sudorojau. Turizmo informacijos ofise susirinkau reikalingu Kipro regionų žemėlapius ir pasiklausiau kelio į prekybos centrą. Nusipirkęs maisto – papietavau. Tada praėjau pakrante.
Kadangi dienos kilometražas jau buvo nemenkas, nusprendžiau nebeslampinėti po miestą, o ieškotis nakvynės kur tolėliau. Tad sėdau į autobusą 615 iki Coral Bay, tada persėdimas į mikroautobusą 616a ir iki Agio Georgios.
Kai patraukiau link pajūrio pro bananų plantacijas jau temo. Buvo apie 17 val. Pakeliui ieškodamas lobio aplankiau niekur nepažymėtą Valdovų kapavietę. Patapo visai tamsu. Ėjau keliu skenuodamas aplinką ir galvodamas apie nakvynę. Galiausiai įsikūriau tarp kadagiu krūmeliu. Prisirišau palapinsiaustę virš guolio, nes virš jūros tolumoje debesyse mirgėjo žaibai. Naktį kelis kart smulkiai pakrapnojo – taip visai nepavojingai. Miegoti buvo gerokai šilčiau nei praeitą naktį. Gal dėl saulės įkaitintų uolienų aplinkui.
2013-11-23(VI) Rytą po vitaminingų pusryčių (mandarinai dar labai rūgštūs) pajudėjau link Avakas Gorge – upės išgraužto tarpeklio. Takas upės kanjonu tarp įspūdingų uolų tikrai įsimintinas. Eidamas dvejojau ar reiks grįžti,o gal pasiieškoti kelio link kokio kaimo ir judėti toliau link šiaurės... Vis tik įstengiau išeiti į kelią. Kelias visai negyvas. Bet štai pirmas automobilis reikiama kryptimi. Stabdau. Sustoja. Trys vyrukai važiuodami į darbą pametėjo apie 7 km. Sutaupė man laiko ir daug prakaito kopiant įkalnėn.
Čia pat – kaimelis. Užsukau į vietos parduotuvę duonos. Čia jau matosi nuorodos 10km iki Polis miesto. Pakeliui užklupo stiprus bet trumpas lietus. Kol spėjau išsitraukti ir susitvarkyti palapinsiaustę – beveik praėjo. Pėdinu toliau nuokalne. Akį patraukia šalia kelio augantys migdolai. Sudaužau kevalą akmeniu – tikrai migdolas, valgomas, skanus, pasirenku... Nusileidus nuo kalno prasideda plentas.
Einu... sustoju nusirengiu lietaus apsiaustą ir ištiesiu ranką. Vėl sėkmė! Pakalbam su vairuotoja. Ji paklausia ar nenorėčiau į kaimą, kur ji važiuoja. Sutinku, nors ši kryptis buvo ateinančios dienos plane. Atvykęs į kaimą pažiūriu žemėlapį ir patraukiu link užtvankos kalnuose. Pakeliui randu nuoroda į pažintinį taką. Pasuku nurodyta kryptimi. Takas neseniai įrengtas, stendas, vandens čiaupas, suoliukai... Pasiekęs užtvanką papietauju ir pajudu ieškoti kelio žemyn iš kalnų. Šį kartą randu prinokusių mandarinų. 18 val. jau visai prietema. Susirandu vietą nakvynei. Šįkart palapinsiaustę kabinu po kedrais.
2013-11-24(VII) Naktis šilta ir be lietaus. Vidurnaktį už kelių kilometrų upės slėnyje užriaumojo keturračio variklis. Pasivažinėjo kuri laiką ir nurūko. Brėkštant rytui ant aplinkinių kalvų pasigirdo šūviai. Medžiotojai šaudė antis, putpeles ar kažkokius kitus paukščius. Jau vakar buvau radęs ne vieną tuščią šautuvo tūtą (gilzę).
Rytą susipakavęs savo mielą bustą patraukiau link plento vedančio į Polis miestuką. Viso nuėjau apie 9km. Informacijos biuras sekmadienį nedirba. Vienoje kavinėje paprašiau pripildyti butelį vandens ir nuėjau miestelio gatvelėmis... Grįždamas kaip tik užtikau stovintį autobusą. Jis už 1,5 euro nuvežė iki „Afroditės vonių“. Susipažinęs su lankytinu objektu patraukiau pažintiniu taku į kalnus. Pusiaukelėje atsikvėpiau po storu storu ąžuolu, prisipildžiau vandens ir patraukiau toliau į lobių medžioklę.
Kai grįžau į stotelę iki autobuso buvo likę apie 40 min, tad patraukiau pėsčiomis link Polio. Automobilių labai nedaug šiame kelyje ne sezono metu, bet kelios pravažiavo ir viena sustojo. Pavežė iki Polis autobusų stoties. Vėl patraukiau pėsčias Pafoso kryptimi. Ėjau nesusitardamas pats viduje ar nakvoti pakeliui ir miestą pasiekti ryte (atstumas 35km), ar važiuoti iki miesto ir tada nežinia ką daryti su nakvyne – mieste laukiniškai pernakvoti vietų mažiau. Tokioj vidinėj nuotaikoj stabdžiau pakeleivius, bet niekas nestojo.
Paskui tiesiog ėjau neatsigręždamas. Nuėjus apie 8 km pats sustojo, kaip vėliau paaiškėjo ūkininkas su šeimyna ir pavežė mane iki savo kaimo 13 km. Sakėsi mane matęs prie Afroditės vonių... dar išlipant padavė maišelį su mandarinais ir žaliuoju obuoliu iš savo ūkio. Toliau ėjau pakele tamsoje žvalgydamasis po aplinkinius kalnus nakvynės. Suradau, teko užsilipti į kalno viršų, nes šlaitai – per statūs nakvojimui. Miegojau beveik po atviru dangumi tik dėl visa ko prisitvirtinęs palapinsiauste prie laukinės gudobelės medelio.
2013-11-25(I) Atsikėliau dar prieš saulei išlendant iš už kalno. Ėjau kelis kilometrus iki kelio išplatėjimo ir ten tranzavau. Apie 5 minutes – nieko. Pasakiau sau, kad dar paskutinį kartą pakelsiu ranką... ir einu. Pamatęs pikapą su neviltim pakėliau nykštį – sustojo. Vairuotojas pasirodo dirba prie kelių tiesimo. Net prasuko parodyti, kad šitą kelią jis darė.
Išlipau Pafos centre netoli Karavela autobusų stoties. Įsigijau vietinio tinko NTM SIM kortelę, užsukau į prekybos centrą maisto ir 10 val. autobusu išvažiavau į Limassol miestą. Miestas nemažas, daug viešbučių ir nuomojamų kambarių. Netoliese yra uostas, tad jūroje stovi dideli krovininiai laivai. Prasiėjau naujai sutvarkyta pakrante apie 5 kilometrus iki Park Beach Hotel. Čia sutarėm susitikti su mergina iš CouchSurfingo.
Turėjau dar apie valandą laiko, tad nusipirkęs „išdidžiai išvirto Kipro saloje“ alaus KEO (taip skelbė užrašas ant skardinės) prisėdau pajūryje. Alus visai patiko. Prie jo labai tiko dar iš Lietuvos atsivežti sūdyti žemės riešutai. Susitikę su Natalija išgėrėm kavos, pasivaikščiojom po senamiestį, kuris ypatingai nesužavėjo. Tada užsukom į parduotuvę produktų vakarienei ir atvykome namo. Vakarienei ruošėme salotas su daržovėmis ir omletu . Desertui – vietinių kraštų saldėsis – sluoksniuota tešla įdaryta riešutais ir viskas išmirkę meduje. Pabendravome ragaudami prancūzišką vyną. Gavau galimybę pasikrauti elektros prietaisus.
2013-11-26(II) Kėliausi prieš septynias ir Natalija prieš darbą mane nuvežė į autobusų stoti iš kurios išvyksta autobusas i Troodos kalnus. Pasirodo tai vienintelis reisas 9:30 iš Limassolio ir 15:30 atgal.
Laukiu stotyje su besikeičiančiais vietiniais gyventojais kalbančiais tarpusavyje man nesuprantama kalba... Kelionė truko apie 45 min. ir aš išlipu Troodos skvere. Tiesa, kiek anksčiau autobusas stabtelėjo Plano Platres miestelyje penkioms minutėms. Per tą laiką nuėjau i TIC`ą ir gavau kelis lankstinukus su vietos pėsčiųjų maršrutais.
Taigi atsisėdu parkelyje. Pastudijuoju žemėlapį bei artimiausių lobių vietas, pasipildau butelį vandeniu ir nutariu pradėti nuo vietos prekeiviu parduotuvėlių apžiūros. Čia man iš kart pasiūlo paragauti kelių rūšių saldžių riešutų. Atsakydamas į vaišingumą nuperku šiek tiek saldžių anakardžių riešutų ir patraukiu link pažintinių takų pradžios.
Olimpo kalnas (1952 m.) – pats aukščiausias Kipre. Aplink jį veda 2 pėsčiųjų takai ~7km ir ~12km ilgio. Iš pradžių parankioju kelis lobius vietoje, paskui nutariu lipti į viršūnę. Iki jos veda 2km ilgio asfaltuotas kelias su kavine pusiaukelėje. Deja, visa viršūnė apjuosta tvoromis – ten įsikūrusi kariškių radiolokacijos stotis su daugybe įvairių antenų. Taigi, pasižvalgęs aplink leidžiuosi kiek žemiau iki trumpesniojo tako aplink kalną pradžios. Taip ir keliavau kelias valandas aplink „rinkdamas“ pakeliui išdėliotus lobiukus. Ratą sukti baigiau jau lengvoje prieblandoje ir vienas iš paskutinių stabtelėjimų buvo šalia keltuvų stoties nuo kurios buvo atviras vaizdas į kalno viršūnę su jau apšviesta tvora ir budinčių kareivių stebėjimo būdelėmis. Taigi turėjau būti pastebėtas.
Nežinau ar tai sutapimas, bet maždaug po pusvalandžio, kai jau buvau nusileidęs žemiau ir pradėjęs ruoštis nakvynės vietą, visai greta girdėjau skraidant sraigtasparni ir mačiau kaip prožektoriumi nušvietęs medžių viršūnes „šukavo“mišką gretimame kalno šlaite. Pasijutau nejaukiai. Suskubau guolį uždengti juoda palapinsiauste. Po pusvalandžio jis nuskrido. Liko tik spėlionės ar kas iškvietė pagalbą „pasiklydusiam turistui“, nes buvo aišku, kad šviesoje gyvenvietės nepasieksiu, o gal gamtos apsauga savo rezervato teritorijoje brakonierių ieškojo... na bet nerado nieko, nes kaip ir kiekvieną ryta miške vėl girdėjau šūvius. Naktis ~1700 m. aukštyje buvo vėsesnė ir su vėjeliu. Temperatūra 6 val. buvo +8 C. Tam pasiruošiau šilčiau apsirengdamas vakare.
2013-11-27(III) Prašvito ir prieš septynias pajudėjau į kelią link Troodos miestuko. Tada upelio slėniu link artimiausio krioklio. Nuo jo į Platres informacijos centrą sužinoti ar yra autobusas tiesiai į Nicosia. Pasirodo yra du reisai per diena iš Troodos skvero.
Taigi – turiu dar parą laiko. Patraukiu link kito artimiausio krioklio, o nuo jo jau ieškau patogesnio kelio link Mezopotamos vienuolyno, bei krioklio. Išviso kelio apie 8 km. Lėtai žingsniuodamas vingiuotu žvyrkeliu įkalnėn, pagaliau pasiekiau upeliuką ir kriokliukus – vandens maža, tad įspūdis – menkas taip pat. Netoliese ir vienuolynas. Atrodo naujai pastatytas. Vartai atidaryti. Užeinu į kiemą. Apsuku pusratį ir čia ateina jaunuolis ir pasiūlo arbatos. Prisėdame, pakalbam. Manęs paklausia ar turiu pinigų ir maisto. Atsakau teigiamai ir kad man patinka taip keliauti. Nors nakvynė vienuolyne ar pagyvenimas ten kurį laiką būtų idomi patirtis... Iki sutemų likus daugiau kaip valandai padėkoju ir pajudu tolyn. Mano kelias jau sukasi link Platres ir Troodos, nes ryt 14:15 autobusas į Nikosiją. Nakvynė kaip jau įprasta – miške. Šį kartą aukštis 1230m (~500m žemiau nei vakar). Temperatūra buvo aukštesnė, tačiau stipresnis vejas sudarė panašų pojūtį.
2013-11-28(IV) Nakvojau atokioje vietoje, tad naktis ir rytas visiškai ramus. Likusius 8km nuėjau per kiek daugiau nei 2 valandas, nesutikęs gyvos žmogiškos dvasios. Atsidūręs Troodos turėjau dar tris valandas iki autobuso. Per tą laiką suradau porą lobių slėptuvių. Po to užėjau į kavinę kavos ir interneto. Tiesa pasakius, kava buvo tik priedas. Apsitvarkęs internetinius reikalus, sėdau į autobusą. Bilietas kainuoja 1,5 euro, kaip visi priemiestiniai autobusai. Jei būčiau grįžęs į Limasolį ir tada važiavęs į Nikosiją, būčiau sumokėjęs 1,5+4 Euro bei sugaišęs papildomo laiko. Į Nikosia atvykau 16 val. Jau pačiame mieste vairuotojas sustojo paprastoje degalinėje užsipilti kuro ir nusivalyti langų.
Nuėjau į nakvynės vietą. Susitikau su šeimininke. Paskui išėjau trims valandoms pasivaikščioti po vakarinį miestą. Vaikščiojau rankiodamas lobiukus ir pamatydamas vis naujas vietas. Miesto senamiestis apjuostas gynybine akmenine siena su 12 „ragu“. Puse šio žiedo priklauso graikiškajam Kiprui, o šiaurinė dalis – Šiaurės Kiprui, valdomam turkų. Miestas pasirodė saugus vaikščiojant vienam tamsoje ir atokiau nuo žmonių susibūrimo vietų.
Šiaurės Kipro Turkų Respublika
2013-11-29(V) Rytą pajudėjau link senamiesčio. Lidlas gatve praėjau kontrolės postą. Reikėjo užpildyti lapuką-vizą su keliomis eilutėmis. Jį užantspaudavo ir viskas. Nedaug pasivaikščiojęs po šiaurinę senamiesčio dalį, išsikeitęs dalį euru į turkiškas lyras (kursas 1:2,72), nuėjau iki TIC`o gauti bazinės info ir žemėlapio. Tada į autobusų terminalą ir išvykau į Kirėniją.
Kirėnija – kurortinis pajūrio uostukas. Apsukau kelis ratukus centre. Nusipirkau bilietą (12 TL) į pilį-muziejų. Nuo pilies sienų puikiai matosi miestas, uostas, jūra ir kalnai. Tačiau kalnai ir visi pėsčiųjų pasivaikščiojimo takai yra atokiau nuo miesto. Transporto į Karpas pusiasalio pusę taip pat nėra. Nakvynę mieste bus sunkiau susirasti arba kainuos... tad nutariau pasinaudoti CS`erio esto, gyvenančio Famagusta mieste pasiūlymu atvykti pas jį. Autobusas išvyko 16 val. ir 18 val. aš jau buvau prie savo šeimininko namų. Vakare kalbėjom apie Famagustą bei galimybes aplankyti rytinį šalies iškyšulį Karpaz.
2013-11-30(VI) 9 val. patraukiau į autobusų terminalą. Sužinojau, kad yra autobusas į Yerierenikoy 13 val., tad turėjau gražaus laiko aplankyti senamiestį. Čia senamiestis taip pat apjuostas milžiniška gynybine akmenine siena. Viduje apjuostos teritorijos gausu iš smiltainio statytų romaninio-gotikinio stiliaus bažnyčių. Dauguma jų apgriuvusios ir nenaudojamos. Kitose primūrytas smailiastogis apvalus bokštas – minaretas su pusmėnuliu viršuje, bei plėvesuojančiomis tradiciškai dviem neatskiriamomis vėliavomis – Turkijos ir Šiaures Kipro. Šias vėliavas sutiksi visur – tarp bažnyčių bokštų, prie įstaigų, kalnuose. Labiausiai pastebimos ir erzinančios graikiškąjį Kiprą turbūt yra kalnuose netoli Nikosijos – išgraviruotos uolienose ir matomos iš pietų Kipro.
14:30 po apsilankymo TIC'e buvau vėl kelyje. Patraukiau šiaurine pakrante į rytų pusę. Išsiaiškinau, kad darbo dienomis yra autobusai iš Dipkarpas ir Yerierenikoy. 6:30, 7:00, bei 13:30 nuo TIC'o. Nuo miestelio nuėjau apie 6 km ir susiradau nakvynę netoli stačiais skardžiais ir įlankomis išraižyto jūros kranto. Pakeliui buvau užsukęs į naujai įrengtą jachtų uostą.
2013-12-01(VII) Naktį pakilo vėjas. Tačiau šis vėjas nebuvo šaltas kaip kalnuose, tiesiog gūsiai plaikstė nerimtai prie krūmų pririštą palapinsiaustę. Atsikėliau kaip įprasta nušvitus ir po pusryčių apie 7 val. jau buvau kelyje. Ėjau palei kelią. Automobilių nestabdžiau, nes už kelių kilometrų turėjo būti lobio vieta. Per tą laiką vienas automobilis pats sustojo pavežėti, bet atsisakiau (vakar vakarop buvo tokia pat situacija). Deja, tojo lobio nepavyko rasti.
Tada patraukiau toliau nuo jūros. Link žemėlapyje pažymėto vienuolyno. Atėjus pamačiau vienos bažnyčios griuvėsius ir šalia kiek naujesnę bažnytėlę. Kitapus kelio užtat buvo vienuolyno vardu pasivadinęs restoranas ir pensionas. Patraukiau žemyn nuo kalniuko vinguriuojančiu keliuku link Dipkarpaz miestelio. Tai paskutinis didesnis miestukas su degaline judant į rytus. Kiek paėjus sustojo vyresnio amžiaus vyras su sunkvežimuku ir pavežėjo link miestelio. Iš miestelio centro pradžioje patraukiau link šiaurinėje pakrantėje esančių poros lobiu. Pakeliui užsukau į parduotuvę. Nusipirkau keletą saldumynų, bananų ir keistų riešutų maišelį. Maloni pardavėja su skarele apsirišusi galvą su grąža dar man įdavė turkišką „mentos“ ledinukų analogą.
Atėjęs prie jūros radau dar vienos romaninės bažnyčios griuvėsius ir mozaikomis išdėliotas grindis šalia (matyt būta dar vienos bažnyčios šalia). Deja čia lobio vėl neradau ir patraukiau su viltimi rasti kitą lobį – bent vieną Karpaze.... reikėjo paropinėti po kalną ir apsibraižyti spygliuotuose krūmuose kol pasiekiau vietą, tačiau lobį radau. Tada grįžau į miestelį ir patraukiau keliu link pietines iškyšulio pakrantės. Išėjęs iš miesto nesėkmingai stabdžiau keletą automobilių, bet jų reikiama kryptimi ir buvo nedaug. Sekmadienio pavakare dauguma grįžo iš ryčiausio salos taško. Kiek paėjęs pakrante, apie puse penkių susiradau nakvynės vietą, užsiropštęs įkalnėn tolėliau nuo kranto.
2013-12-02(I) Naktis kaip ir visa praėjusi diena buvo vėjuota. Tačiau vėjas nebešaltas kaip kalnuose. Išėjęs į kelią kiek po septintos turėjau slaptą viltį pasiekti Apaštalo Andriejaus vienuolyną ar net patį Karpaz iškyšulio galą, tačiau visa tai atrodė sunkiai pasiekiama ir mintyse skaičiavau valandas ir kilometrus kiek galiu eiti pirmyn, kad paskui sugebėčiau pargrįžti iki rytinių autobusų iš Dipkarpas i Famagusta. Mašinų kelyje vos keletas...
Paėjus apie pusvalandį sustabdžiau vietos darbininką ar piemenį, kuris pavežėjo apie 5 km reikiama linkme. Nusprendžiau, kad likimas man padeda. Sustiprėjo viltis pasiekti bent kurį iš tikslų... Nuėjus dar keletą kilometrų sustojo autobusiukas. Kabinoje sėdėjo tryse, tad man pasiūlė bagažinės skyrių. Man, žinoma tiko. Nuvežė iki pat vienuolyno aikštės. Tai buvo tas pats mėlynas autobusiukas, kuris vakar sustojo neprašytas.
Apėjau restauruojamą vienuolyną, pasipildžiau vandens atsargas. Aikštė šalia vienuolyno pilna stalų su prekėmis. Tačiau viskas uždengta ir, matyt, laukia atvykstančių turistinių autobusų. Iki salos šiaurės-rytų kampo likę 5 km. Patraukiu keliu. Kelias iki pat čia dar asfaltuotas ir žvyrkeliu pavirsta už poros kilometrų prie paskutinės vasarnamių stovyklos (žiemą beveik niekas čia nedirba, bet turint dideli norą, galima susiskambinti arba užeiti i kaimyninę užeigą). Beinant sutinku laukiniu ožkų bandą, kuri pasišalina mane pastebėjus. Visam regione ganosi daug palaidų asilų. Jie čia atkeliavo iš Amerikos ir buvo prijaukinti dar 4000 m.pr.m.e. Jie buvo nepakeičiama pagalba ūkyje iki kol atsirado traktoriai bei sunkvežimiai. Tada dauguma šeimininkų juos tiesiog paleido į laisvę.
Pasiekęs iškyšulio galą užlipu į kalną, kuriame plėvesuoja dvi didelės valstybinės vėliavos. Fiksuoju panoramą ir keliauju atgal iki vienuolyno... Prie vienuolyno trumpas sustojimas, gabalėlis Karūnos šokolado į burną ir vėl įi kelią. Grįžtant priėjau „Auksinį paplūdimį“ (Golden Beach) – vaizdas nuo kalvos tikrai geras. Viso šito nemačiau važiuodamas pirmyn uždaroje mikroautobuso bagažinėje :-) Nuėjus keletą kilometrų nuo vienuolyno pagaliau pavyksta sustabdyti automobilį. Porelė vyresnio amžiaus vokiečių nuveža iki pat Dipkarpaz miestuko. Nusipirkęs vaisių patraukiu atokiau nuo miesto. 14 val jau ilsiuosi išsitiesęs medžio pavėsyje. Prieš saulei nusileidžiant už kalno stebėjau kaip piemuo pravarė kaimenę ožkų. Toje pat vietoje ir įsitaisiau nakčiai.
2013-12-03(II) Naktis buvo nerami – lietus nulijo gal 4 kartus. Dar porą kartų kažkoks žvėriukas kniaukė visai šalia... Atsikėliau 5 val. Užvalgęs vaisių patraukiau link miestelio. Autobusas pajudėjo 6:20. Prieš aštuonias buvau Famagustoje. Patraukiau į senamiestį. Šalia pilies yra kavinė su laisvu internetu. Prisėdau. Paprašiau pakrauti telefoną, o per ta laiką sukirtau ledų porcijų su kava. Ledai čia kitokie – sušalę, bet tarsi karameliniai turi tamprumą. Man patiko. Apie pusę vienuolikos nuėjau pas Hindreką, pas kurį buvau palikęs dalį savo mantos. Po to kiek pasisukiojęs po senamiestį, patraukiau link universiteto miesteli (EMU Campus) ieškoti susitikimo vietos su kitu couchsurferiu – Ašaru. Turėjau luktelti valandą iki jis baigs darbą.
Laiką praleidau kavinėje šaunioj kompanijoje su Ašaro draugais iraniečiais. Vakare dėliojome „puzzle“, veliau nuvažiavome į miestą kavinėn ir parduotuvėn. Grįžę gaminom vakarienę – iranietišką patiekalą iš baklažanų..
2013-12-04(III) Naktis buvo vėjuota ir su lietum. Per miegus džiaugiausi, kad turiu pastogę. Ryte po pusryčių patraukiau link miestuko Salamis už 5 km nuo universiteto miestelio. Ten aplankiau kelias vietas su gausiais archeologiniais radiniais. Palaidojimai, statiniai, muziejai... Grįžęs atgal pasėdėjau valandėlę universiteto miestelyje ant suoliuko naudodamasis nemokamu internetu. Vakare vėl iranietiško patiekalo degustacija. Šeimininkams papasakojau ir plačiau paaiškinau apie "GeoCaching" žaidimą.
2013-12-05(IV) Ryte teko kiek palaukti kol atsikels šeimininkai, kad galėčiau atsisveikinti. Išėjau. Stabtelėjau pakeliui prie interneto ir patraukiau į užmiestį link sienos perėjimo punkto. Pakeliui užsukau į kelias mažas parduotuvėles nusipirkti kavos lauktuvių. Sieną kirtau greitai, be patikrinimų. Tik antspaudas į lapelį ir keli klausimai graikų pusėje apie alkoholį ir cigaretes. Pakeliui kirtau Didžiosios Britanijos valdomą karinę bazę su miesteliu. Pasiekęs pirmą gyvenvietę ir pasukęs į reikiamos krypties kelią, pradėjau stabdyti pakeleivingas mašinas. Nelabai sekėsi. Bet pagaliau sustojo ir pavežėjo iki artimiausios gyvenvietės. Tada panasiai iki kitos... ir dar teko paėjėti kelis kilometrus iki Paralimni miestelio. Ten buvau 15 val. Tad aplankyti pakrantės vietoves Cape Greko ir Agia Napa nebeliko laiko. Perkandęs sėdau į autobusą Larnakon. Čia yra galimybė važiuoti Intercity greitu autobusu už 4€ arba priemiestiniu už 1,5€. Taigi man pasitaikė pigesnis. Atvykau į Larnaką prieš sutemstant, bet su šeimininku Nicolas susitikom ir namus pasiekėm jau sutemus. Veliau kompanija papilde dar vienas keliauninkas iš Indijos.
2013-12-06(V) Patraukiau centro link ieškodamas lobių. Diena pasirodė sėkminga. Centre niekur neradau didesnio prekybos centro, tad teko alkį numalšinti trim bananais. 15 val. Intercity autobusu pajudejau i Limasolį. Čia valandos laukimas uoste iki 17:30 autobuso į Pafos. Iš Pafos Karavele stoties miesto autobusu pervažiavau i Kato Pafos uosto stotį ir turėjau gerą valandą nueiti į jau žinomą parduotuvę bei pavakarieniauti. Paskutiniu autobusu 20:30 išvažiavau į oro uostą. Naktį praleidau beveik tuščiame oro uoste ant suoliuko.
Kipriečiai dideli dėmesį skyrė rankinio bagažo matmenų tikrinimui. O už kontrolines svarstykles teko Eura sumokėti. Namo grįžau per Italijos Bergamo oro uostą. Ten turėjau laiko aplankyti Bergamą ir Milaną jau skendinčius Kalėdinėje nuotaikoje.
Finansai
Lektuvo bilietų kaina Vilnius – Rygge – Paphos- Bergamo – Vilnius ( Ryanair) 384 Lt. Kelionės išlaidos per visas 20 dienų (nuo namų iki namų) apie 643Lt.
Vidutinės vienos dienos išlaidos kelionės metu 32 Lt (9,3 Euro).
