Norėtųsi pasidalinti įspūdžiais apie Rumuniją, šalį kurioje pilna čigonų, vagysčių, korumpuotų politikų ar nelegalaus alkoholio, bet net ir žinodama tai, nusprendžiau, jog Rumunija būtent ta šalis, kurią pasirinksiu Erasmus studijoms.
Prieš išvykstant studijuoti, perverčiau keletą straipsnių internete ir suvokiau, jog nieko gero apie šalį nėra rašoma, o ką jau kalbėti apie gimines ar pažįstamus, kurie visais būdais bandė atkalbėti, o draugai palaikė tokį mano sprendimą, tik palinkėjo būti atsargiai. Nors ir buvo abejonių, bet nusprendžiau, jog stereotipus reikia patvirtinti ar paneigti pačiai.
Teko nemažai šalių aplankyti, bet Rumuniją laikyčiau vieną iš tų, į kurią norėčiau sugrįžti dar ne kartą.
Teko nemažai šalių aplankyti, bet Rumuniją laikyčiau vieną iš tų, į kurią norėčiau sugrįžti dar ne kartą. Kadangi per tuos 8 mėnesius teko nemažai pakeliauti po šalį (Brasov, Sibiu, Straja, Timisoara ir kt.), tai norisi nuotraukų bei pasakojimo pagalba suteikti galimybę ir jums, bent akies krašteliu žvilgtelėti į turistams dar mažai pažįstamas vietoves.
Mano viena pirmųjų kelionių buvo į Suncuius kaimelį, į kurį galima nuvažiuoti traukiniu (Oradea-Suncuius, atstumas 54 km.). Mažas, kaimelis kalnų papėdėj apsuptas miškų ir įvairiausių uolų. Mane žavėjo geros žygių trasos (3-12 km), einant jomis atrodė, jog laikas sustoja ir nei vienas žmogus nebuvo įkėlęs čia kojos. Tik trasų ženkliukai, papėdėj besiganantys gyvūnai ar retsykiais pasigirstantis traukinio garsas primindavo, jog ir čia yra civilizacija. Labiausiai patikdavo laukti trasos pabaigos, nes visuomet pasibaigdavo kokiu nors įdomu objektu: kriokliu, urvu, uolomis ar įdubomis.
Mano viena pirmųjų kelionių buvo į Suncuius kaimelį, į kurį galima nuvažiuoti traukiniu .
Kitas neturistinis kaimelis patraukęs mano dėmesį – Balan (Harghita regionas), esantis rytinėje Transilvanijos dalyje. Prieš keletą dešimtmečių buvo viena svarbiausių vario kasyklos vietų. Į jį savaitei išsiruošėm sausio pradžioje, kai vidutinė temperatūra buvo -24C, o kartais siekė ir -32C šalčio. Kadangi pažinojom vietinį, tai ne tik išragavom skanius patiekalus, pasivažinėjom rogėse su Aliaskos malamutų šunimis, bet ir įkopėm į kalną (rytinėje Karpatų kalnų dalyje), nuo kurio atsivėrė įspūdingi vaizdai. Atrodė, jog tyla pradėjo spengti ausyse. Sniego buvo tiek daug, kad nuo vieno neatsargaus žingsnio galėjai sukniubti iki juosmens, o be pirštinių įsikibus į kopimo lyną, nudeginti pirštus. Užkopus į kalno viršūnę, kaip atpildas buvo 3 kilometrų leidimasis žemyn vidury miško ant plastikinių maišų, kaskart atsiduriant ant bedugnės krašto. Išties galima pasisemti adrenalino.
Na, o viena paskutinių ir įsimintiniausių kelionių buvo savaitės ekskursija su geografijos studijų studentais po Šiaurės Rumuniją, kuri kainavo vos 50 eurų (transportą kompensavo Universitetas, o maistas ir kitos pramogos buvo žemomis kainomis).
Kelionė prasidėjo Oradėjos miestely, iš kurio pirmiausia patraukėm į Cluj - Napocą, miestą esantį 158 km. nuo Oradėjos. Tai antras pagal gyventojų skaičių Rumunijos miestas ir neoficiali Transilvanijos sostinė.
Stoptelėje Sovatos mieste apžiūrėjom raudonąjį ežerą (Lacul Rosu), kuriame buvo matyti virš vandens išlindę medžių kamienai bei lokio ežerą (Lacul Ursu), kuris yra unikalus savo sudėtimi (sūrus, terminis vanduo, prisotintas helio, kuris padeda gydyti įvairias ligas). Vieta, ne kartą buvo lankoma karališkosios šeimos atstovų.
Įsiminė ir Bikaz kanionas (Neamt, Harghita), kuriame uolos buvo tokio aukštos, kad netilpo į fotoobjektyvo rėmus, o šalia esantys nameliai išties traukė akį.
Nuvykus į druskų kasyklą (Praid, Harghita) likom nustebę, viduje buvo piknikui paruošti staliukai, keletas užkandžių kioskelių, muziejus, laipiojimo trasos ir net bažnyčia kasyklos gale. Atrodė, jog tai miestas mieste, kuris tarsi atrakcionų parkas traukė vietinius ir turistus.
Apsilankėm ir viduramžių laikų tvirtovėje (Neamt Citadel) į kurią buvo tik vienas kelias, eiti mediniu tiltu, nutiestu ant milžiniškų cementinių kolonų. Aukščio baimę turintiems keliautojams gali būti iššūkis.
Jei būsite netoli Ukrainos-Rumunijos sienos, Maramurešo regione, tuomet būtinai aplankykite Pasul Prislop. Rūke ir eglių tankmėje paskendę kalnai, eglių viršūnėse besileidžianti saulė, tikrai privers sugrįžti dar ne kartą (tikiuos grįžti ir aš).
Vėliau keliavom prie krioklio (Cascada Cailor), iki kurio apie valanda kelio pėsčiomis. Tik atvykus į vietovę nė neįtartum, kad jis čia netoliese, vaizdas išties nepakartojamas, o keliautojai mėgstantys žygius gali nusigauti ir iki krioklio viršaus, kopiant stačiu šlaitu aukštyn.
Kelionės maršrutas buvo orientuotas į kasyklas, keramikos gaminimo vietas bei venuolynus, todėl ir užsukome į Barsaną, kaimelį, kuriame apžiūrėjome vieną gražiausių vienuolynų visoje Rumunijoje.
Kelionės maršrutas buvo orientuotas į kasyklas, keramikos gaminimo vietas bei venuolynus, todėl ir užsukome į Barsaną, kaimelį, kuriame apžiūrėjome vieną gražiausių vienuolynų visoje Rumunijoje (Manastirea Barsana), kuris yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Nuvykus atrodė, jog atsidurėm scenoje iš senovinio filmo su gražiomis, gotikinio stiliaus, dekoracijomis. Taip pat apžiūrėjom 62m. auksčiausią Europoje medinį statinį.
Vienas paskutinių sustojimų buvo linksmosiose kapinėse (Cimitirul Vesel), esančiose Sapantos miestelyje (Maramurešo regione). Vieta garsėja mėlynos spalvos antkapiais su užrašais juose bei piešiniais, kurie apibūdina mirusiuosius. Linksmosios kapinės yra tapusios muziejumi ir nacionaline turistų traukos vieta. Anot anksčiau čia gyvenusių Dakijos regiono gyventojų filosofijos, mirtis tai kupinas džiaugsmo momentas, vedantis prie geresnio gyvenimo laukimo.
Rumunija mane pasitiko ištiestomis rankomis, ir pradžioje atsargiai analizavau geranoriškumo apraiškas, pratinausi prie skirtingų tradicijų ir gyvenimo būdo, bet po 8 mėnesių parsivežiau daug gerų įspūdžių, o Rumunija jau atrado vietą ir mano širdyje.
