Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Dalinamės Artūro papasakota kelionės istorija!
Tai ištrauka iš dienoraščio apie mano 7 mėnesių kelionę po Pietų Ameriką.
Per Paragvajų keliauti neplanuoju, bet būnant vos už kelių kilometrų būtų gėda neužsukti bent dienai (tuo metu buvau Brazilijoje, planavau pamatyti Iguasu krioklius). Mano draugas mane atveža iki pasienio ir paleidžia. Sako: „eik ten, kur visi eina“. O pasienyje toks vaizdas, kad iš ryto eismas vyksta tik į vieną pusę, visi keliauja į Paragvajų apsipirkti (Paragvajuje mažesni mokesčiai, tad ir pigesnės prekės). Pasienyje kilometrinės mašinų eilės, kai kurie eina pėsti, bet yra ir dar viena, bent jau man, nematyta alternatyva – moto taksi. Galima moto taksi naudotis ne tik važiuojant per pasienį, bet ir pačiame mieste, o jo kaina perpus mažesnė nei mums įprasto taksi automobilio.
Aš vistik keliauju pėsčiomis. Pasienio postas Brazilijos pusėje gan didelis, bet niekas čia nieko netikrina, o ir antspaudus gauti čia tavo reikalas. Aš užeinu ir pasakau, kad man reikia antspaudo, į mane keistai pažiūri, dar keisčiau į pasą ir uždeda antspaudą. Pasijaučiu kaip balta varna, nes aš čia vienintelis užsimaniau gauti antspaudą. Pereinu per upę ir aš jau Paragvajuje. Su antspaudais istorija kartojasi ir Paragvajaus pasienio poste. Pastate taip pat yra ir turistų informacijos centras, bet, matyt, negausiai lankomas, nes mergina akivaizdžiai nuobodžiauja. Gaunu miesto žemėlapį bei kelis pasiūlymus, ką čia galima pamatyti. Pasirodo, ir Paragvajuje yra kažkokie įdomūs kriokliai, kuriais galima ir palaipioti, bet ekskursiją reikia užsisakyti iš anksto.
Dar netoliese, visai šalia Itaipu hidroelektrinės (vienos didžiausių pasaulyje) yra kažkoks zoologijos sodas. Iki jo galima nuvažiuoti vietiniu miesto autobusu. Tik praėjus pasienio postą, pasijuntu jau nebe kaip pietų Amerikoje, o kaip arabiškame turguje. Visur kiek akys mato vienas didelis turgus arba prekybos centrai. Gatvėse pilna žmonių, dalinančių skrajutes su reklamomis, nors čia labiau tiktų žodis „brukančių“ skrajutes. Prekystaliai pilni kiniškos kokybės daiktų, nors šalia esančiuose prekybos centruose galima rasti ir originalių, visame pasaulyje gerai žinomų prekės ženklų parduotuvių. Mano tikslas čia šiandien nupirkti kalėdinę dovaną. Randu keityklą ir visai geru kursu išsikeičiu šiek tiek vietinių pinigų, bei braziliškų realų. Čia gali atsiskaitinėti turguj ar prekybos centruose braziliškais realais, Paragvajaus guaranijom arba doleriais. Bet autobuse priima tik vietinius pinigus.
Brazilijoj populiariausias kalėdinis žaidimas – keitimasis dovanomis, panašiai kaip pas mus mokyklose. Aš turiu nupirkti dovaną žmogui, apie kurį žinau tik tiek, kad jis mėgsta kantri stilių. Pavaikštinėjęs randu puodelį gerti matė arbatai, kuris pritvirtintas prie karvės ar jaučio kanopos. Ant odos paprašau užrašyti „Lithuania“. Dovaną jau turiu, o nuo šurmulio jau šiek tiek ir pavargau. Nueinu iki autobusų stoties ir sėdu į tą, kuris veža iki zoologijos sodo. Autobusai seni, žmonių daug. Įlipęs bandau susimokėti, bet niekas iš manęs pinigų neima. Pasirodo, mokėti reikia prieš išlipant.
Autobusas važiuoja atidarytom durim, pro jas iki pusės išlindęs kontrolierius žiūri, kas stabdo autobusą, nes čia net jei esi stotelėje, autobusą turi stabdyti. Kiekvieną kartą sustojus, kontrolierius nubėga į autobuso galą ir eidamas iš galo į priekį visiems prie ko pamato tarpelį, liepa pasislinkti, kad daugiau žmonių tilptų. Autobuso vairuotojas nesiskiria su stikline matė žaliosios arbatos, tiesa, čia kitaip nei Brazilijoje – ją geria šaltą. Šalia sėdi berniukas, kuris iš termoso su šaltu vandeniu vis papildo stiklinę.
Taip važiuodamas po gero pusvalandžio privažiuoju Itaipu elektrinės kontrolės punktą, prie kurio ir išlipu. Kažkur netoliese turėtų būti zoologijos sodas. Paklausiu policininko ir jis nurodo, kad reikia grįžti maždaug 1 km atgal. Lauke maždaug +34, pavėsio nėra. Dar paklausinėjęs kelių žmonių, už kokių 2 km prieinu įėjimą į zoologijos sodą. Čia stovi du autobusai, bet visi žmonės iš jų sukritę ant pievutės kažko laukia. Prieinu prie vartų, o apsauginis pasako, kad įleis tik už valandos. Nepaaiškina kodėl, nors pagal nurodytą darbo laiką zoologijos sodas jau turėtų būti atidarytas.
Po valandos atvažiuoja keli automobiliai su darbuotojais ir netrukus pradeda įleidinėti žmones. Prieinam dar vienus vartus, juos atidaro jau zoologijos sodo darbuotojas ir sako: turite 45 min. Visus suleidžia ir eina iš paskos. Zoologijos sodas nedidelis, bet visai įdomus, kelių rūšių stručiai, šernai, papūgos, pumos, jaguarai, gepardai ir dar keli keisti, nelabai pažystami gyvūnai. Išeinu iš zoologijos sodo, sėdu į autobusą ir grįžtu į miestą. O miestas atrodo kaip po karo. Nors dar tik maždaug 18.30 val., visos parduotuvės bei prekystaliai arba jau uždaryti, arba dar užsidarinėja, o gatvės pilnos šiukšlių nuo įvairų įpakavimų.
Dar man liko šiek tiek guaranijų, tad nueinu į prie pat pasienio punkto esantį prekybos centrą jų išleisti. Išeina vienas prastokas mėsainis. Tuo tarpu už lango prasideda tikra audra, lietus žaibai ir stiprus vėjas. Kol pavalgau oras pasitaiso. Grįžtu į Braziliją, nueinu iki autobusų stotelės. Dangus vėl pradeda temti, prasideda lietus. Bet netrukus atvažiuoja autobusas, sėdu į jį ir netrukus aš nors ir truputį sušlapęs, bet jau namie.
Artūras Smarlovskis
