Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Dalinamės Algirdo papasakota kelionės istorija!
Asmeniškai man tai jau 3 metai iš eilės keliaujant dviračiu Europoje. Trečioji kelionė, bet ne paskutinė su mano puikiąją bendražyge Justina įvyko gegužės-birželio sandūroje. Kelionė buvo pažymėta kaip grįžimas atgal į Slovėniją.
Vasaros pradžia buvo lietinga, bet tai nesutrukdė tam, ką atskleidė Slovėnijos Alpės, dar vadinamos Julijos Alpėmis. Pirmasis pasitikęs miestas Slovėnijoje – Mariboras. Malonus, jaukus miestas nudžiugino virš jo šviečiančia ilgai už debesų besislėpusia saule. Netrukus prasidėjo kelionė link Dravogrado, miestelio, iki kurio malonu buvo minti šalia gaiviai dvelkiančios upės Dravos.
Slovėnija – maža šalis. Daug pastangų nereikėjo dėti ir pamatyti pirmas vis dar birželio mėnesį snieguotas Šolčiavos kalnų viršūnės. Čia žmonės dar tik pradeda pavasario darbus – uoliai triūsia daržuose, sėja čia taip mėgstamas pupeles. Slovėnijoje lygumų gal ir mažai, bet medkirčiai turi ką veikti kalnų šlaituose kirsdami medieną. Kalnai pareikalavo daug fizinės bei moralinės ištvermės, valios pastangų ir net dviračio detalių, bet visa tai atpirko malonūs vakarai su Justina šalia Bohinjsko ir Bled ežerų. O žvilgčiojimas pro palapinės langelį į kalnus dar dabar teikia be galo malonius prisiminimus. Vos 1,5 euro kainuojantis vynas šildė vėsiomis naktimis.
Prieš akis laukė Nacionalinis Triglav parkas. Triglavas – tai aukščiausias Slovėnijos kalnas (2,864 m). Jo simbolika puikuojasi ir ant Slovėnijos vėliavos. Nuo baltų viršukalnių tirpstantis sniegas tvindė krištolines upes ir per žiemą užšalusius krioklius privertė šniokšti garsiau, nei dirbančius traktorius kalnuose. Pagaliau kelionės tikslas – Lago di Fusine Slovėnijos-Italijos pasienis. Čia grožis nenupasakojimas: du ežerai apsupti kalnų. Tai vieta iš sapno – žalia žolė ir augantys medžiai buvo draugiški stovyklavimui, o ilgi vakarai ir saulės spinduliai, besiskverbiantys per kalnus švelniai glostė savimeilę. Tokios kelionės kulminacija negalėjo būti kitokia. Pasidžiaugus įspūdingomis atostogomis su Justina Patraukėme per Slovėniją atgal link Austrijos. Netrukus jau sėdėjome autobuse, kuris mus vežė atgal į namus.
Antroji kelionė prasidėjo nuo Brno ir driekėsi per Austrijos lygumas, kur tiesiog fantastiškai išvystytas dviračių takų tinklas ir estetiškai gyvenantys žmonės itin pasipuošę gražiais želdynais savo namus puikuojasi, kai mini pedalus pro šalį. Pasiekus Alpes, kraštovaizdis pasidarė akiai labai patrauklus. Daug dėmesio buvo skiriama tolyje besidriekiančių kalnagūbrių tyrinėjimams. Paragavus sūraus prakaito minant į Alpes, pasitenkinimas augo kartu su taip lėtai slenkančiais kilometrais į viršukalnes. Viršuje atsivėrė naujas Italijos horizontas ir nuostabus slėnis. Priekyje laukė Venecija ir Adrijos jūra. Aplankius legendinį miestą, buvo patraukta link Slovėnijos ir jos nuostabios gyvybę teikiančios upės Sočos. Ji žibėjo kaip balkaniškas deimantas. Skaidri, tyra ir labai įvairi žemumoje. Srauni tranki ir siaura – aukštumoje Čia kanojininkų ir baidarininkų didžiausias malonumas ir iššūkis. Slovėnija – šalis nedidelė, savo plotu užimanti vos 20.000 kv.km. Turi daug kalnų. Slovėnai – tauta, gyvenanti ant slėnių šlaitų ir snieguotų viršukalnių. Vaizdai pritrenkia savo kalnų didybe ir upių skaidrumu. Taip gerai praleidus nuostabioje gamtoje laiką liko tik paskutinis Austrijos miestas – Gracas, iš kurio patraukėme autobusu namo.
Pirmoji kelionė nusidriekė nuo Krokuvos (Lenkija) iki Čekijos Brno miesto, toliau sekė Viena ir Bratislava. Vėliau buvo minima Vengrijos pašone pasiekus gabalėlį Slovėnijos. Nuostabiais vaizdais pasidabinusiai Kroatijai nesunku buvo priimti Lietuvius į Plitvicų ežerų kerinčių grožiu ir it stiklas skaidriu vandeniu padengtus kalnų ežerus. Pasidžiaugus rojumi žemėje aplankėme Adrijos jūrą toliau patraukėme traukiniu į Budapeštą, Bratislavą per Lenkiją į gimtąją Lietuvą, Šeštokus, ir galiausiai į Kauną.
Algirdas
