Tai buvo kelionė, kurioje pamačiau kitokį pasaulį nepriklausomai nuo to, jog tai nebuvo kelionė aplink pasaulį po šalis su spalvingomis kultūromis. Tai buvo kelionė, kurioje teko išbandyti savo ištvermę, drąsą, sumanumą, kur teko susitikti net su gyvybei pavojingais dalykais ir turėti reikalų su policija. Netikėti kelionės rezultatai leido iš naujo įvertinti savo galimybes, kurios prieš tai buvo įvertintos per menkai. Kelionė, kuri buvo kupina įspūdžių ir nuotykių, tapo lyg injekcija su užkratu keliauti ir vėl pamatyti tai, apie ką galėjau tik svajoti.
Tiesą sakant niekada anksčiau apie keliones nemąsčiau, buvau paprastas iš kitų niekuo neišsiskiriantis žmogus. Kaip ir daugelis aš vaikiausi materialinį pasaulį – noriu „navarotno“ mobiliako, noriu geros mašinos, noriu dirbti ir turėti daug pinigų ir paskui tuos pinigus sukišti į beverčius daiktus. Su laiku suprantu, jog visa tai yra kažkokia nesąmonė. Nuolat dirbi dirbi, uždirbti pinigai kažkur dingsta akimirksniu, o paskui vėl dirbi, o gyvenime nieko įdomaus neįvyksta, gyvenimas pasidarė lyg juodai baltas piešinėlis, pilnas kasdieninės rutinos.
Gal į kelionę niekada ir neišvykčiau jei ne fotografija. Aš domiuosi gamtos fotografija, ir žinoma kaip ir kiekvienam rimčiau užsiimančiam fotografija norisi geresnių peizažų. Todėl sau pasakiau, jog privalau kur nors išvykti, jei noriu papildyti savo nuotraukų albumą kitokiomis nuotraukomis. Tačiau vis niekaip neišvykdavau į kelionę, nes rasdavau priežastis neišvykti. Bet apie kelionę vis gi mąsčiau nuolat. Antras dalykas kuris mane dar labiau privertė kurti planus apie kelionę yra „Discovery World“ kanalas, aš ten mačiau laidas apie keliaujančius žmones kurie bandė savo ištvermę, kurie patirdavo įspūdingų nuotykių ir atverdavo naujus horizontus ir tada aš susimąsčiau gal ir aš galėčiau ištverti neįprastą kelionę, kurioje būtų užmiršti visi patogumai, komfortas, viešbučiai, telefonas ir t.t.
Tada pradėjau internete ieškoti įvairių straipsnių ir pasakojimų apie keliones ir kažkaip užkliuvau už vieno rusų keliautojo video įrašo „Youtubėj“. Tai buvo Valerijus Šaninas (Валерий Шанин), jo istorijos apie keliones aplink pasaulį už juokingus pinigus mane pribloškė. Jo keliavimo būdas neįprastas, jis keliauja autostopu, su kuprine ir palapine. Tai yra tikra kelionė ir 100 kartų įdomesnė nei kelionė per turizmo agentūras, kur tau bando parodyti šalį ne tokią kokia ji ištikrųjų yra ir tave vedžioja vos ne už rankos. Kelionė įdomesnė kai pats sprendi kur keliauti, kada ir kaip, keliaujant tokiu būdu yra jaučiama tikra laisvė. Tad nusprendžiau, jog taip ir keliausiu ir stengsiuosi išleisti kuo mažiau pinigų, aš nesu skūpus ekonimistas, tiesiog norėjau patikrinti ar tikrai V.Šaninas yra teisus, jog kelionėms daug pinigų nereikia, bet vis gi ir pačiam norisi išleisti mažiau, o pamatyti daugiau, be to kai kelionė yra biudžetinė, ji tampa tik dar įdomesne.
Kol esi jaunas, reikia pamatyti pasaulį
Vienas žmogus man pasakė – kol esi jaunas ir tavęs nelaiko jokie įsipareigojimai reikia pamatyti pasaulį, o ne sėdėti prie lango ir svajoti, jog kada nors kur nors išvyksi, kol kojos stiprios reikia judėti, nes kai jau būsi senas gailėsies, jog nepadarei to, ką galėjai padaryti kai buvai jaunas.
O dabar laikas papasakoti apie kelionę ir apie tai nuo ko pradėjau. Kadangi niekada nekeliavau, kelionei ruošiausi labai kruopščiai apgalvojau net menkiausias smulkmenas. Viską apgalvojau išskyrus maršrutą, nes aš net gi ir neplanavau keliauti tiksliai nustatytu maršrutu, tiesiog nusprendžiau keliauti kur veda akys. Buvau nusprendęs tik tai, jog keliausiu kažkur link Ispanijos ir pakeliui užsuksiu į kai kurias vietas kurias iki tol mačiau tik ant atvirukų. Surinkau keletą tūkstančių litų nors tiek išleisti ir neplanavau, bet vis gi su tokia suma jautiesi drąsiau. Buvo labai nelengva žengti tokį žingsnį, vis mąsčiau ką galvos kiti žmonės, kaip reaguos artimieji, kaip palikti darbą ir t.t. Vis mąsčiau ar pasiimti su savimi pakeleivių ir vis gi nusprendžiau išvykti į kelionę visiškai vienas, tai buvo tikrai rizikingas sprendimas, bet tokiu būdu aš galėjau pasitikrinti pats save ir pažiūrėti ką aš vienas pasieksiu. Tokį sprendimą priėmiau todėl, nes nebūtų jaučiama laisvė jei keliaučiau su kažkuo, nes vienas norėtu vienur, kitas kitur, butų nesutarimų. Kas butu jei aš norėčiau keliauti toliau, o pakeleivis norėtų namo ?
Kuprinę kroviau beveik visą mėnesį, nuolat mąsčiau ką įdėti ir kokį svorį nešti, gal 12 kartų buvau kuprinę pakrovęs ir vėl iškrovęs, kad įsitikinti ar viską paėmiau ir ar ne per sunki, sverti kuprinę teko irgi daug kartų, vis gi kai kuprinė buvo pilnai sukrauta ji svėrė apie 15 kg neįskaitant maisto ir vandens svorio. Na ką gi, atėjo pirma diena, siaubingai baisu, važiuoju visiškai vienas į nežinią. Iš Vilniaus traukiniu vykstu į Kauną ir iš karto kelionei vos prasidėjus prasideda nesklandumai, tą dieną Vilniaus stotyje švieslentės neteisingai rodė informaciją ir vos nepavėlavau į traukinį, atsisėdu į kažkokį pirmą pasitaikiusį traukinį ir vienos merginos paklausiu ar į Kauną jis važiuoja ir še tau vos pradedi kelionę ir jau reikia kalbėti užsienio kalba, ji prakalba angliškai ir man staigiai tenka sukrauti sakinį angliškai, o mano anglų kalbos žinios yra ne itin geros, na bet vis gi su ja susikalbėjau ir ji pasakė, jog traukinys važiuoja i Kauną.
Sutapimas
Kelionei vos prasidėjus prasidėjo ir įdomūs dalykai: atsitiko taip, jog į vieną vietą susėdo visi keturi fotografai įskaitant ir mane visi mes buvome nepažystami, kai pradėjome šnekučiuotis šiaip įvairiomis temomis. Niekas nežinojo, kas kuom užsiima, bet pasikalbėję mes visi keturiese supratom, jog mėgstam tą pačią veiklą ir nustebom dėl tokio sutapimo. Tai buvo senukas, kuris mėgsta fotografuoti ir dvi moteriškės, kurios fotografuoja portretus. Važiuoju toliau, iš Kauno traukiniu vykstu į Kalvariją, oras siaubingas, lietus lyja, šalta ir niūru, turbūt tai buvo blogiausia diena pradėti kelionę. Na ir štai atvažiavau, bet visai ne ten kur planavau, išlipu iš traukinio, lietus lyja, visur nežinia, kur eiti nežinau, ką dabar daryti nežinau, žemėlapio neturiu, turėjau tik kompasą ir nediduką žemėlapiuką telefone kuris nerodė mažų kelių ir mažesnių miestelių.
Po 15 minučių pagrindinio kelio paieškų pagaliau surandu tą kelią kur planavau pabandyti pirmą gyvenime autostopą. Labai baisu, einu pėsčiomis keliu link Lenkijos, iki sienos liko apie 16 km, vis niekaip nekyla ranka pabandyti autostopą, pėsčiomis pasiekiau Lenkiją ir supratau jog ką tik papildžiau sąrašą aplankytų šalių ir tai buvo lyg kažkoks mažas laimėjimas. Lietus pagaliau pasibaigė, bet debesys plaukioja labai baisūs maniau bus škvalas, bet praėjo. Na ką gi jau vakaras ir pirmoji mano naktis kelionėje, pasistatau palapinę šalia kelio po didžiuliu reklaminiu stendu, nuo muitinės maždaug kilometras, džiugu buvo žinoti, jog pirmoji nakvynė jau svečioje šalyje. Išsimiegojau puikiai kaip ne keista. Na ir vėl einu pėsčiomis autostopu vis niekaip nesiryžtu keliauti. Pagaliau pasiekiu pirmąjį miestelį Szypliszki ir maloniai nustembu kaip viskas tvarkinga ir nauja Lenkijoje, namai nauji, gatvės naujos ir t.t Užeinu į parduotuvę – kainos mane dar labiau nudžiugino.
Einu toliau pėsčiomis ir nuo to momento, kai išlipau iš traukinio praėjau 42 km. Jau esu netoli miesto Suwalki ir suprantu, jog taip tęstis nebegali – reikia sustopinti mašiną, nes tikrai toli nenukeliausiu pėsčiomis. Prieinu autobusų stotelę ir pabandau pagaliau susistabdyti mašiną, ir še tau – vos pakeliu drebančią ranką, iš karto sustoja mašina, iš baimės net nepastebėjau ką būtent stabdau, pasirodo sustabdžiau taksistą, bet jis suprato, jog keliauju tad pavežė nemokamai kaip tikrą autostopininką keliautoją, jis šiek tiek mokėjo rusiškai, maloniai pasišnekučiavome, pasirodė labai geras žmogus, pavežė apie 8 km. Na po pirmo autostopo baimė iš kart pradingo ir supratau, jog kelionė prasideda. Važiuoju toliau autostopu aplankau labai gražius miestelius ir esu toliau nustebęs kaip viskas gražu ir tvarkinga.
Prasidėjo karščiai ir kaip tik berods ketvirtą dieną užklydau į kažkokius vienkiemius, kur negalėjau nusipirkti vandens ir nebuvo jokių vandens telkinių, tą dieną supratau kas yra tikras troškulys. Teko keliauti ir iš vis tokiais keliais kur per visą dieną pravažiuoja gal 10 mašinų. Susipažįstu su daug įdomių žmonių ir patiriu įdomių nuotykių. Vienas juokingas atvejis Lenkijoje buvo, kai valgiau kebabą ant suoliuko parke, aš labai skaniai valgau tą kebabą ir pro mane praeina kažkoks matyti benamis žmogelis, jis kažką susako, bet nesuprantu ką. Na pamaniau, jog jis su savimi kalbėjosi, nekreipiu dėmesio ir po kelių sekundžių jis man surėkia: „Aaaa dziekuje kto powie!“ Aš tik žinojau žodį dziekuje ir supratau, jog jis man surėkė: „O ačiū kas pasakys“. Pasirodo, kai jis pro mane praėjo, jis man tada pasakė „skanaus“, o aš ir toliau valgiau tą kebabą skaniai.
Po šito įvykio žodį („skanaus“) išmokau vokiškai, kadangi planavau keliauti toliau per Vokietiją tad nesinorėtų atsidurti nepatogioje situacijoje. Keliauju žiūrėdamas dažniausiai į kompasą ir į telefoną. Dėl rozečių Lenkijoje problemų nebuvo, su internetu irgi, kartais nemokamą wifi galima būdavo rasti vos ne miške. Pakeliui į Vokietiją užsuku į Poznanę ir į daugelį kitų miestelių, supratau jog lenkai tikrai geri ir įdomūs žmonės, viskas ėjosi super.
Pasiekiu miestą Wroclaw, surandu internetą susisiekiu su artimaisiais. Miestas labai patiko, visą dieną vaikščiojau po miestą. Bet dienos pabaigoje atsiranda didelė bėda. Po truputį pradedu jausti lyg akmenukus batuose, pasitikrinu, jokių akmenukų nėra. Po valandos pastebiu, jog atsiranda didžiulės pūslės ant kojų . Po dviejų valandų jau vos paeinu. Artimiausią internetą randu MCDonald's restorane, „Google“ žemėlapyje bandau rasti patogų išvažiavimą iš miesto autostopu. Vargais negalais randu išvažiavimą iš miesto. Kankinantis kojų skausmas verčia mastyti negatyviai. Pagaliau išeinu iš miesto, bet niekaip nesusistabdau mašinos. Netoli miesto prie greitkelio viaduko pasistatau palapinę ir pereinu prie kojų gydymo, matau jog situacija baisi, pūslės didžiulės, eiti nebeįmanoma.
Tuo momentu supratau, jog tai tikriausiai kelionės pabaiga, nes nežinojau ko toliau laukti, labiausiai bijojau infekcijos. Sutvarkiau pūslęs, dezinfekavau ir sutvarsčiau viskas atrodė baisiai, tada teko nuo batų pereiti prie šlepečių. Pernakvojau prie viaduko, ryte labai skaudėjo kojas, bet vis gi sunkiais žingsniais pratęsiau kelionę, nes tikrai nenorėjau nutraukti kelionės, kai nuvykau taip toli. Atsikračiau nereikalingiausiais daiktais, kad palengvinti kuprinę. Žingsniavau ypač kankinančiai, žmonės žiūrėjo į mane keistai ir nežinojo kaip elgtis. Bet aš nepasidaviau ir toliau keliavau, paėjau pėsčiomis gal 4 km ir priėjau vietą, kuri man tapo labai svarbi per visą kelionę. Aš ėjau keliu kuris kilo į kalną, kai pasiekiau aukščiausią tašką aš iš aukštai horizonte visai netikėtai pamačiau tolumoje didelius kalnus kurie mane tiesiog pribloškė savo grožiu, juk aš nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs Kelionės eigoje paaiškės jog tai dar visai nedidukai kalnai palyginus su tuo kokie kalnai manęs laukė Austrijoje. Tai buvo momentas lyg iš kokio filmo. Nuo to momento manyje lyg visi varikliai užsivedė ir aš pamiršau apie kojų skausmus ir kitas problemas ir tiesiu taikiniu pradėjau eiti kalnų link.
Autostopu kuo toliau tuo mažiau keliavau, daugiau stengiausi pereiti prie traukinių. Autostopas tikrai įdomus užsiėmimas, bet geriau to nedaryti vienam, be to jaučiau jog nelabai man gerai sekasi stopinti, vienam gan liūdnoka autostopu lakstyti. Kad gerai išmokti iš pradžių reikia pasivažinėti su patyrusiu autostopininku.
Pagaliau pasiekiu Vokietiją, miestą Görlitz. Miestas patiko ir iš karto gaunu pirmus įspūdžius apie Vokietiją. Nuo pirmos dienos, kai pasiekiau Vokietiją prasidėjo dvi savaitės kurios buvo tikriausiai pačios nemaloniausios per visą kelionę. Išeinu iš miesto ir einu keliu aplink kurį pilna laukų, kurie prižiūrėti tikrai europietiškai, medeliai pasodinti, laukai gražiai sutvarkyti, keliai prižiūrėti ir t.t
Liūtis Vokietijoje
Ateina vakaras ir aš net nenutuokiu, jog tai bus pati siaubingiausia mano naktis. Randu gerą vietą palapinei pasistatyti šalia krūmų, kadangi žinojau jog Vokietijoje draudžiama statyti palapines, tad stengiausi kuo geriau pasislėpti. Tolumoje matau ateina labai grėsmingi debesys, kyla vėjas ir suprantu, jog tai bus škvalas. Turėjau vienvietę palapinę, kuri nė karto nebuvo bandyta lietaus sąlygomis, bet buvau ramus maniau, jog šį škvalą palapinė ištvers, bet siaubingai klydau. Įlindau į palapinę, laukiau lietaus, prasidėjo nedidelis lietus ir jaučiu, jog palapinės sienos drėgsta, supratau, jog čia kažkas negerai, na ir paskui prasidėjo didžiulis lietus, viduje palapinės tekėjo vandens upeliai, visur žaibavo, griaudėjo, vėjas siaubingas, kuprinę buvau įnešęs į palapinę, pastebėjau jog mano kuprinė su visais daiktais jau baloje, ir iš kart pakišau po kuprine batus, kad tik kuprinė nešlaptų. Palapinėje didžiulė bala, kurioje guliu, šalta, aš visas šlapias ir tik stengiuosi visais būdais išsaugoti savo miegmaišį sausą, nes jei jis sušlaptų, būtų riesta, nes tai vienintelis šiltas daiktas kurį turiu.
Matau, jog situacija visai prasta ir prisimenu, jog turiu pasiėmęs polietileno gabalą, greitai išlipu iš palapinės. Lauke tiesiog siaubas, žaibai trenkia už keliasdešimties metrų, palapinė vos neplyšta ir bandau visais būdais aptraukti savo palapinę tuo polietilenu. Žibintuvėlį laikau įkandęs dantimis ir vargais negalais užtraukiu tą polietileną, įlipu atgal į palapinę ir po 3 min jį nuplėšia vėjas, vėl išlipu iš palapinės ir bėgioju po lauką ieškau tą polietileno gabalą, surandu jį ir šįkart pritvirtinu geriau.
Naktis buvo siaubinga, bandžiau užmigti, nors kai guli baloje tai nelengva, labiausiai kankino klausimas, kas bus ryte. Bijojau, jog jei ryte lis lietus, aš tada niekaip neišdžiovinčiau daiktų. Pagaliau rytas, apsiniaukę ir lietaus nėra, bet paskui sekančias dvi savaites buvo labai šalta ir daug lijo, o su tokia palapine tai buvo tikra katastrofa, nes palapinė ir menko lietaus nesulaikydavo. Striukės jokios neturėjau. Kol keliavau po Lenkiją orai buvo geri, nė karto nelijo lietus ir dažnai aš net nestatydavau palapinės, o tiesiog miegojau po atviru dangumi miegmaišyje. Kelionė po Vokietiją tesėsi. Keliavau po pačias įvairiausias vietas ir po kaimelius, ir po miestelius, ir per laukus. Mane labai nustebino Vokietijoje tai, jog automobilių parduotuvės yra net gi kažkokiuose mažuose kaimeliuose, čia kaip parduotuvėlė, greit užbėgai mašiną nusipirkai ir nuvažiavai.
Aš keliavau vien tik žiūrėdamas į kompasą, buvau taip nuklydęs, jog jei man kas duotu žemėlapį aš tikrai negalėčiau parodyti kur esu. Užeinu į kažkokią mažą parduotuvę kaime ir esu nustebęs, parduotuvė priminė sovietų laikų parduotuvę, kur viskas bet kaip sukrauta, neprižiūrėta, purvina ir t.t Sakau pardavėjai: „Wasser, wasser.“ Pardavėja atneša du butelius ir man bando kažką parodyti, ji paima vieną butelį ir pakrato jį, o paskui kitą butelį ir supratau ką ji man bando parodyti, ji taip klausia ar aš noriu vandens gazuoto ar negazuoto. Paėmiau gazuotą ir su šypsenomis išsiskirstėme.
Bastei parkas
Pas mane su vokiečių kalba labai prastai, anglų sekėsi daug geriau. Keliauju toliau. Dabar mano pagrindinė kryptis -Bastei parkas. Tai vieta, kur labai norėjau patekti, mačiau nuotraukas internete ir nuo to laiko negalėjau nusiraminti. Ėjau pėsčiomis labai daug, nuo miesto Gorlitz iki pat parko buvo 75 km, tai tikrai daug, beje autostopas Vokietijoje ypač sudėtingas, nes ten daug greitkelių, o greitkeliuose pėstiesiems vaikščioti draudžiama. Einu toliau per kažkokius laukus ir nedidelius keliukus ir netikėtai pamatau ženklą „Bastei 3km“. Džiaugsmas buvo neįtikėtinas, nes supratau, jog dar keletas pusvalandis ir aš jau vietoje. Pagaliau ateinu į parką ir netikiu savom akim kaip čia viskas gražu, uolų dydis pribloškė, nuotraukose viskas atrodė ne taip įspūdingai kaip realybėje. Parke praleidau 3 dienas, ten pat ir nakvojau pasistatęs palapinę, parke tiek dienų praleidau, nes laukiau tinkamos šviesos nuotraukoms daryti, bet, deja, orai buvo blogi, pastoviai apsiniaukę ir šalta. Su liūdesiu palieku parką ir keliauju toliau. Kryptis – Dresden miestas. Labai nustebino mane tai, jog prie Bastei parko esanti geležinkelio stotis taip neprižiūrėta, juk ten per dieną tūkstančiai žmonių praeina, juk ten kurortinis miestelis, o stotis visa purvina viskas sulaužyta, paukščių pridergta tiek, kad net kojos nebuvo kur statyti, sunku buvo patikėti, jog Vokietijoje taip gali būti. Tolimesnėje kelionėje paaiškėja, jog Vokietijoje tikrai ne viskas tai prižiūrėta kaip daugelis mano.
Kelionė tampa vis įdomesne ir po Bastei parko aš pasijutau tikru keliautoju. Dabar kai aš keliavau toliau aš sau pastoviai uždavinėjau klausimą: Kur aš būsiu po dviejų savaičių, ką veiksiu, kokias vietas pasieksiu ? Nes buvo tikrai įdomu, kai pasieki vietas apie kurias anksčiau sakydavau, jog niekada ten nebūsiu
Į pietus per Čekiją
Vokietijoje mane labai išgąsdino viešojo transporto kainos, maisto kainos irgi buvo ne pačios geriausios, nustebino tai, jog niekur neradau nemokamo WiFi ir rozečių irgi niekur neradau, tad buvo nelengva ir tada mano kelionės kryptis pasikeitė kardinaliai kaip paskui paaiškėja tik į gerąją pusę. Aš planavau, jog iš Vokietijos pereisiu į Prancūziją, o iš Prancūzijos į Ispaniją. Esu Vokietijoje ir mąstau kaip pigiau patekti į pietus ir vienintėlė išeitis buvo Čekija, aš žinojau, jog Čekijoje yra viskas pigiau. Tad tiesiu taikiniu einu į Čekiją, pagaliau ją pasiekiu ir tai dar vienas laimėjimas, tai buvo šešta mano aplankyta šalis. Nustebau kaip jaučiamas staigus skirtumas tarp šalių, viskas atrodo kitaip, žmonės kitokie, kalba kita, na žodžiu viskas kitaip. Čekijoje iškart randu nemokamą internetą ir rozetes.
Traukinių bilietų kainos labai nudžiugina, nusiperku bilietą iš miesto Most iki Prahos 115 km tik 30 litų. Gamta labai patiko, kalnai įspūdingi, miškų daug, žmonės įdomūs. Atvažiuoju į Prahą, miestas taip patiko, jog aš į jį užsukau dar du kartus, kai keliavau po aplinkinius Prahos rajonus. Čekijoje teko susidurti su neaiškiais gyvūnais. Vieną kartą buvo taip: einu per nedidelį keliuką apsuptą miškais, žmonių nėra, mašinų nėra, artimiausia gyvenvietė už 7 km, o jau vakarėja, ką gi palapinę tenka statyti vidury tamsaus ir niūraus miško. Gal 3 h nakties prabundu ir girdžiu kažkas laksto po mišką, aš visas sustingau, greit išsitraukiu žibintuvėlį, pašviečiu į miško tamsumą ir matau tarp medžių šviečiančias akis kurios žiūri tiesiai į mane, tada pasidarė tikrai baugu, pabandžiau pagąsdinti, bet jis niekur nebėgo. Gyvūnas buvo didelio šuns dydžio, Kas tai buvo taip ir nesupratau, užsidariau palapinėje ir šiaip ne taip užmigau.
Antras atvejis buvo dar baisesnis, o gal net ir gyvybei pavojingas. Netoli vieno kaimelio prie krūmų pasistatau palapinę, aplink irgi dideli miškai. Atsigulu jau miegoti ir išgirstu, jog iš krūmų sklinda labai garsus ir sunkus kvėpavimas iš kart suprantu, jog tai stambus gyvūnas. Nuo palapinės iki krūmų gal 3 metrai. Staigiai išlipu iš palapinės, o krūmai labai tankūs ir nesimato kas juose sėdi, apmėtau krūmus akmenimis, bet iš jų niekas neišbėga, praeina gal 10 min – to sunkaus kvėpavimo negirdėti. Pamaniau, jog gal tas gyvūnas pabėgo ir aš nepastebėjau jo. Atsigulu vėl į palapinę, niekaip neužmiegu ir po valandos vėl girdžiu tą alsavimą. Staigiai išlipu iš palapinės lauke jau tamsu, palapinę greit nusitempiu prie kitų krūmų kurie buvo už 100 metrų. Svarbu kuo toliau nuo to keisto gyvūno. Atsigulu į palapinę ir tikiuosi jau niekas netrukdys, bet klydau. Kažkaip užmiegu ir prabundu vidury nakties ir girdžiu vėl tą alsavimą pasidarė neįtikėtinai baisu, nes supratau jog tas gyvūnas atėjo prie mano palapinės. Bandau triukšmauti visaip kaip galiu, sekundei nutylu ir girdžiu kaip kažkas labai sunkiais ir lėtais žingsniais nueina kažkur. Kitą rytą vietinių paklausiau kas tai galėjo būti, jie neabejodami sakė jog tai buvo rudasis lokys, man pasisekė, jog tuo momentu neturėjau su savimi jokio maisto. Čekija nustebino gyvūnijos gausa, teko sutikti ir šernų ir lūšių ir kitų gyvūnų, erkių taip pat netrūko, per savaitę nuo savęs nuimdavau po 3-5 erkes. Čekijoje paragavau daug nacionalinių patiekalų, man labai patiko vienas čekiškas saldumynas su juokingu pavadinimu Trdelnikas.
Turėjau nedidelį drabužių komplektėlį ir turėjau marškinėlius su užrašu „Lietuva“. Nesu patriotas tiesiog norėjau, jog žmonės matytu iš kur aš esu. Iš tikrųjų bijojau tokius marškinėlius nešioti, nes kaip mes visi žinome lietuvių reputacija pasaulyje yra ne kokia. Bet viskas gavosi atvirkščiai, kai aš tik užsidedu šituos marškinėlius aš momentaliai sulaukiu daugybę pašnekovų, prie manęs žmonės tiesiog lipte lipo, manęs klausdavo, kur keliauju, kas toks, klausdavo ir apie krepšinį ir apie situaciją Lietuvoje ir t.t Ir būtinai kalbos pabaigoje patapšnodavo per petį ir sakydavo: Leitiuva is good !
Pėsčiomis į Austriją
Pėsčiomis pereinu iš Čekijos į Austriją, kai Austriją pasiekiau, iš kart kūriau planus ką aplankyti, nes ten tikrai yra ką aplankyti. Einu po austriškus kaimelius, viskas tikrai sutvarkyta ir gražu, tikrai geriau nei Vokietijoje, namai nauji, mašinos naujos, viskas nauja. Austrijoje iš karto pastebiu vieną gerą dalyką, tai beribį žmonių gerumą, ten visi šypsosi, visi laimingi visi su manimi sveikinasi nors ir nepažystami, ten žmonės visai kitokie, matosi jog ten visai kitas gyvenimo lygis.
Ten įdomu tai, jog vos tik išeinu ant kelio su kuprine mašinos iš kart sustoja ir manęs vairuotojai paklausia ar pavežti, ten net nereikia kelti rankos, ten žmonės patys siūlo pavežti. Labiausiai mane Austrijoje nuliūdino didelės kainos. Dar kas nuliūdino Austrijoje tai, kad labai daug kas ten uždrausta ir užimta, ežerų krantai privatizuoti, daug kas aptverta, labai dažnai teko matyti užrašą „Verboten“, beje palapines irgi draudžiama ten statyti, bet vis gi stačiau.
Bet su nakvynėmis ten tikrai labai sunku buvo. Tam, kad surasti tinkamą vietą nakvojimui, tekdavo nueiti apie 5 km, kaip minėjau ten viskas užimta ir užtverta, net gi prie kalnų ne taip lengvai prieisi. Aplankiau miestą Linz, ir daug kaimelių, kaimeliai ten tikrai gražūs ir vaizdingai išsidėstę, man ypač patiko miestelis Hallstatt jaukiai įsikūręs prie ežero tarp kalnų. Aplankiau Arnoldo Schwarzeneggerio gimtinę. Problemų su rozetėmis ir internetu problemų neturėjau, turėjau fotoaparatą kompiuterį, telefoną, žibintuvėlį. Telefonu beveik nesinaudojau, keliavau be laikrodžio, manęs laikas ir nedomino, aš net gi nežinodavau kokia šiandien diena, aš jutau tikrą laisvę. Kartais aparatūrą pasikraudavau su saulės įkrovikliu, tikrai geras dalykas kelionėje, bet jis kraudavo tik AA elementus. Keliavau daug pėsčiomis, nes buvo daugybė vietų kurias norėjau aplankyti per jas eidamas, o ne žiūrėdamas pro traukinio langą.
Keliaudamas per miestelius įklimpau į istoriją kur reikalai neapsiėjo be policijos. Kadangi Austrijoje daug kalnų, kelius tenka daryti kalnuose t.y tunelius na ir aš vieną kartą nusprendžiau pereiti tuneliu, kad greičiau pasiekti kitą vietovę. Jokių draudžiamųjų ženklų nemačiau, einu tuneliu, praeinu jau gal 2 km ir suprantu jog čia kažkas ne taip, matau tolumoje tunelio mirksinčius švyturėlius ir supratau, jog tai policija ir aš jau net nebandžiau slėptis, jei prisidirbau tai ir prisidirbau. Jie staigiai prie manęs privažiuoja kažką vokiškai surėkia, aš greit sureaguoju, numetu kuprinę į mašiną ir pats atsisėdu.
Važiuojame į komisariatą, buvo tikrai baisu, nes žinojau, kokios astronominės baudos Austrijoje, jie ten komisariate manęs visko apklausinėjo, aptikrino visus dokumentus ir t.t, jie labiau buvo susirūpinę tuo, jog gal aš koks nelegalus emigrantas, kas įdomiausia apie tunelį jie nė žodžio, kalbėjomės tik angliškai, iškrapštė kuprinę ir jie pamatė mano fotoaparatą, na ir tada prasidėjo, jie pradėjo žiūrėti mano darytas nuotraukas, paskui jų veiduose atsirado šypsenos, jiems patiko nuotraukos, pastoviai girdėjau Zuperrr zuperrr ! Na ir po 10 min jie mane su šypsenomis paleido, o apie tunelį nė žodžio, na bent jau papeiktų kažkiek. Na ką gi keliauju toliau, jau nuotykių prikaupiau nemažai.
Nepaprasto grožio Alpės
O dabar manęs laukė ko gero per visą kelionę nuostabiausios vietos kurias mačiau tik dokumentiniuose filmuose – tai Alpės. Kai pamačiau Alpes horizonte tai buvo beprotiška, matėsi kalnai kurių aukštis siekia 4 kilometrus tai buvo su niekuo nesulyginami vaizdai. Atvykau į vieną miestelį, kuris buvo įsikūręs kalno Kathrin papėdėje, jo aukštis 1,6 km, tai buvo pirmas rimtas mano gyvenime kalnas į kurį kopiau, kopiau apie 4 valandas su 20 kg sveriančia kuprine, buvo tikrai sunku, bet kai pasiekiau viršūnę aš apie viską pamiršau, nes vaizdas nuo viršaus buvo neįtikėtinas, ant kalno pernakvojau, kitą dieną nusileidau. Bet manęs dabar laukė tikrai rimti kalnai Hoch tauern nacionaliniame parke.
Atvykau į vieną gražų miestelį Zell Am See, prie jo ežeras su tokiu švariu vandeniu, jog jį galima gerti, mačiau kaip jaunas žvejys pagavo karpį 13 kilogramų šitam ežere. Bet, deja, kai atvykau į šį miestelį, vėl prasidėjo bėdos su kojomis, šį kart rimčiau nei Lenkijoje. Vienos kojos pūslė gavo infekciją ir ištino visa koja, maniau jog tai viskas, teks pasinaudoti savo sveikatos draudimu, bet paskui koja praėjo kai užtepiau tepalą kurį išvirė mano tėvas, tai tradicinė gydomoji priemonė Sibire, mano tėvas kilęs iš Sibiro todėl jis žinojo receptą, gerai kad paėmiau į kelionę šį tepalą.
Dėl kojos tam mietelyje teko išbūti dvi savaites, bet tai išėjo tik į gerą, nes tam miestelyje buvo daug įdomių nemokamų renginių, labiausiai patiko naktinis fontanų ir šviesos šou. Kojos dar šiek tiek negalavo, bet vis gi susiruošiau į labai sunkų žygį, į Alpes Hoch tauern parke, pagrindinis tikslas buvo pasiekti Pastercės ledyną, nuo Zell am see iki jo – 87 km. Nusipirkau maisto, bet ne per daug, kad nenešti nereikalingą svorį, bet ir ne per mažai, kad užtektų energijos ir sugrįžti iš kalnų. Ėjau pėsčiomis dvi dienas iki ledyno, su vandeniu bėdų nebuvo, nes ten buvo daug sniego, kalnuose buvo kelias kuris buvo labai gražiai, bet pavojingai išsidėstęs. Kuo toliau tuo sunkiau darėsi kvėpuoti, jau teko bandyti savo ištvermę, kopti į stačius šlaitus buvo nelengva. Pakeliui mačiau vaizdus, kurie priminė šokolado Milka reklamą, karvių buvo daug ir visos su varpeliais kaip ir priklauso Alpėse.
Pagaliau pasiekiau Pastercės ledyną – tai buvo visos kelionės kulminacija. Aš net kelioms minutėms sustodavau, kad suvokti ar tai realybė, ar tai sapnas, buvo sunku patikėti, jog visa tai aš pasiekiau visiškai vienas savo noro ir ryžto dėka. O dabar laukė sunkus kelias atgal, vėl tie 87 km pėsčiomis. Nakvoti kalnuose buvo tikrai nelengva, nes šaltis buvo naktimis siaubingas. O dieną kalnuose būna šilta. Įdomiausia tai, jog einu su marškiniais ir šortais, o visur guli sniegas ir nė kiek nešalta, kartais net gi karšta būna. Vanduo kalnuose yra nepakartojamo skonio, tai skaniausias vanduo kokį buvau kada nors ragavęs. Žinoma kalnuose prifotografavau daug, ten fotografų rojus, pamatyti ir įamžinti tikrai yra ką. Ten labai daug kalnuose mačiau įdomių gyvūnų: kalnų ožių, erelių ir man labai patiko švilpikai, įdomūs gyvūnai. Kol keliavau atgal man vis gi maisto neužteko, aš ten keliaudamas pirmą kartą patyriau tokį badą, valgyti taip norėjau, jog man net nerūpėjo kalnų grožis, aš vien tik prasukinėjau patiekalų paveiksliukus savo galvoje. Teko save priversti įveikti tam tikrus atstumus per dieną, kad tik kuo greičiau pasiekti artimiausią vietą kur galėčiau įsigyti maisto. Bet vis gi tuose kalnuose aš pamačiau daug ką, labai daug rašyti reikia, tad iš nuotraukų viską pamatysite. Grįžau iš kalnų ir nuvykau toliau prie milžiniško Krimlerio krioklio tai dar viena įspūdinga vieta kuri įsimins visą gyvenimą.
Kelionė jau tęsiasi beveik du mėnesius ir, deja, pasibaigia mano sveikatos draudimas, kuris buvo padarytas dviems mėnesiams, jau pasiilgau artimųjų ir savo namų, vis mąsčiau ar tęsti kelionę, iki Italijos buvo likę kažkokie 72 km, bet prisiminiau, jog visai netoli yra Neuschwanstein pilis kuri yra lyg iš pasakų, bet bėda buvo ta, jog pilis buvo man nepakeliui, ta prasme man tektų sugrįžti 120 km atgal namų link ir vis gi nusprendžiau po pilies sugrįžti namo, be to žadėjau atvežti suvenyrų susijusių su ta pilimi, tai buvo sunkus sprendimas, nes norėjau ir toliau keliauti, bet ir namų pasiilgau. Aplankiau pilį. Bilieto kaina maloniai nustebino, viskas patiko, ten tiesiog pasakiški vaizdai, ne kasdien pamatysi pilį apsuptą kalnų. Kol fotografavau pilį, susipažinau su daugybe žmonių, nes ten tokių kaip aš buvo labai daug, tarp visų tų žmonių buvo ir korėjiečių šeima, įdomūs žmonės, maloniai pabendravome, pasidalinome kontaktais. O dabar laukė kelionė namo, prisipirkau suvenyrų ir traukiau namų link. Su liūdesiu žiūrėjau į tolstančius kalnus, jaučiausi taip lyg palikinėčiau savo namus. Grįžinėjau pigiausiu variantu, vėl per Čekiją ir Lenkiją, pakeliui aplankiau daugybę pilių ir kitų vietų. Lenkijoje užsukau į Varšuvą, miestas patiko, apsilankiau keliuose muziejuose, ypač patiko technikos muziejus.
Na ir pagaliau Lietuva! Atvykau į Lietuvą ir mane perpildo keisti jausmai. Sunku aprašyti. Tai reikia pačiam patirti, kad suprasti. Emocijų buvo daug. Kai grįžau iš kelionės, supratau, jog tai tik pradžia, supratau, jog keliauti yra daug paprasčiau nei atrodo, ir tikrai krūvos pinigų nereikia. Gal būt vienintelė klaida yra ta, jog keliavau, be jokios minties, tiesiog keliavau ir viskas, būtų gerai, kad kelionės pabaiga turėtų kažkokį įdomų galutinį rezultatą.
Šiuo metu ne ilgam įsidarbinau Jungtinėje karalystėje. Kai susirinksiu reikiamą pinigų kiekį, planuoju išvykti pakeliauti po Islandiją, o paskui noriu aplankyti Aziją. Šiuo metu aplankytos šalys yra šios: Baltarusija, Latvija, Lenkija, Vokietija, Čekija, Didžioji britanija, Austrija, Belgija, Prancūzija. Šį kartą gal būt pasieškosiu pakeleivių, pasiūlysiu kam nors nuvykti kartu su manimi, juk įdomiau bus. Kai jau esu įgavęs patirties, manau, su manimi nebijos kas nors išvykti į tokią kelionę. Noriu pasakyti visiems tiems, kurie nori iškeliauti, bet nesiryžta – reikia nebijoti, visos baisios istorijos apie panašias keliones yra nesąmonės, prikurtos turizmo agentūrų, kurioms reikia visais būdais užsidirbti daugiau pinigų. O per turizmo agentūras keliauti yra pats nuobodžiausias dalykas, nesulyginamas su tikromis kelionėmis. Deja, į šį straipsnį visų istorijų sutalpinti nepavyko, gal būt dar padarysiu nedidelį dokumentinį filmuką.
