Pasidalink ir tu savo kelionių pasakojimais!
„Prašome keleivius, skrendančius į Stokholmą, skrydžio numeris FR2757, kuo skubiau eiti prie antrųjų įlaipinimo vartų,“ – traiškanotom akim, tramdydami besiveržiantį žiovulį, noriai paklūstame nuaidinčiam oro uosto darbuotojos balsui. Pats laikas atplėšti akis ir pasinerti į įvairialypius nuotykius!
Kaip visuomet, populiarioji skrydžių bendrovė savo darbą atlieka tiksliai ir laiku. Valanda su trupučiu ir mes jau tarpinėje stotelėje. Verta rinktis persėdimus kituose miestuose, nes vis tiek lieka keletas litų kišenėje, o sykiu galima pasimėgauti svečios šalies vaizdais, oru, gal net ir suvalgyti iš Lietuvos atsivežtą sumuštinį kitokioje aplinkoje. Stokholmo miškas tapo mūsų kelių valandų pauzele, kur, prisėdę ant akmenų, gaudėm pavasarinės saulės spindulius. Po šios pertraukėlės – skrydis į šiltąją zoną pačiuose Europos pietuose, kur saulė kur kas aštresnė bei kaitresnė.
Portugalijai pasakome „olá“, kai visi čia po truputį lenda į gatves – pietų miegas baigėsi, šiluma atslūgo – o mes, kaip tik su lagaminais pėstute atbarškėję nuo oro uosto, įlendame į pirmąją pasitaikiusią parduotuvę. Šimtu procentų ji skirta vietiniams, nes kainos glosto širdį ir piniginę. Nusiperkame keturis butelius vandens, sumokame už kiekvieną po ketvirtį euro ir pradedame skirstyti keturias dienas atostogų keturiomis skirtingomis kryptimis.
Pirmoji kryptis – Lisabona
Portugalijos simbolis – gaidys. Lisabonoje jie gieda kiekvienoje suvenyrų krautuvėlėje, primindami savo išskirtinumą ir svarbą. Tose krautuvėlėse knieti ranka palytėti neapsakomo grožio keramikos dirbinius. Kiekvienas jų turi istoriją, yra savaip įspūdingas – dubuo, lėkštė, padėkliukas, vyno butelio kamštis – raštai originaliai susipynę, apsiraizgę, išplaukiantys, persidengiantys. Gatvėje svaigiai raibsta akys, žvelgiančios į vis kitokiomis plytelėmis dekoruotą pastatą: mėlyna, žalia, ruda, violetinė spalvos mena vandenyną ir jūrinį gyvenimo tipą. Gaila, kad plytelių muziejaus darbo laikas ribotas, o mūsiškis – lekia nesuvokiamai greit ir nespėjame patikrinti, ką tokio unikalaus slepia garsusis muziejus. Teko girdėti, jog ši portugalų keramika ir toks plytelių grožis pradėjo vystytis nuo augalų bei daržovių motyvų dar senosiose pilyse. Viena tokių pilių kviečiančiai moja (Castelo de Sao Jorge), tad įamžiname keletą keramikos detalių, nusiperkam gaidžių ir kopiame pasidairyti aukščiau.
Lisabonos panorama žavinga. Vakaruose blizgantį vandenį pridengia siūbuojantys tiltai, matyti glaudžiai susispietę margaspalviai namukai, o tolumoje šviečia žydrieji baseinai, sumontuoti ant pastatų stogų. Balta spalva čia karaliauja.
Pilies prieigose sveikinamės su pasipūtusiais ir visu gražumu išskleidusiais uodegas povais, gėrimės kitais įstabiais ir neregėtais paukščiais. Užlieja meilė jūrai, kai įsižiūrime į didžiausius jūrinius paveikslus, tyrinėjame pilyje eksploatuojamus senuosius dirbinius. Vaikštome pilies takeliais ir bandome įsivaizduoti, kaip gimė Lisabona – vienas tolimiausių nuo Lietuvos Europos miestų.
Nusileidę atgal į miesto gilumą, nepatikliai apžiūrime iš Afrikos emigravusius juodaodžius su aukštais spalvingais turbanais, uostome jų kvartale esančių kavinučių kvapus, įsistebeilyjame į pardavinėjamus afrikietiškus produktus. Pagrindinė aikštė apsupta miestelėnų mugės ir paskendusi keistuose muzikos garsuose – mums visa tai atrodo kiek svetima, tad atsisakome pasivaikščiojimo toje sumaištyje.
Būtume tikri neišmanėliai, jei nepabandytume tradicine tapusios pramogos, t. y. pasivažinėjimo 28-ąja tramvajaus linija. Sumokėjus 2,5 euro, įsispraudžiame į sausakimšą siauruką. Viduje mus supa senoviškas medžio ir rudos spalvos derinys, o mažučiai langeliai šonuose nepritaikyti mūsų ūgiui. Todėl užsiimame vietą prie galinio stiklo ir stebime tolstančius vaizdus. Transporto priemonė sparčiai kyla aukštyn ir vėl leidžiasi, manevruoja siaurutėmis gatvelėmis ir glaudžiai prasilenkia su šaligatviuose paliktais automobiliais. Keistas jausmas būtent tokiu tramvajumi keliauti po miesto centrą.
Tik akies krašteliu regėjome okeanariumą ir Belemo bokštą – viskam vienos dienos per maža. Palikdami Lisaboną, pažinome kitą jos pusę: modernaus dizaino pastatai leido pasijusti tarsi Amerikoje, ant San Fransisco tilto. Spindintis uostas, prabanga ir ilgas ilgas tiltas palydėjo mus laikinais tapusių namų link.
Antroji kryptis – švyturiai
Vėsiai gaivų rytą nusprendžiame paieškoti „pasaulio pabaigos“ ar dar kitaip vadinamo vakariausio Europos taško. Važiuojame palengva, stabtelim ten, kur peizažas glumina akį. Vieno sustojimo metu už keletą eurų prigriebiu penkis kilogramus apelsinų ir grožėdamiesi uolomis, svaiginančia vandenyno palete, gliaudome juos, stabdome tarp pirštų varvančias sultis. Skonis neišpasakytas. Norisi dar ir dar.
Kur tik bevažiuotum, apstu reklamų, nukreipiančių į golfo laukus. Ši pramoga labai populiari ir Portugalijos kraštuose puikiai išvystyta. Matyti, jog laukai nėra tušti, juose senjorų karta stumdo kamuoliuką, aptaria reikaliukus. Portugalai turi viskas gamtos sukurtas sąlygas praktikuoti šią sportinę sritį.
Pamiršę golfą, nutariame pakopinėti skardžiais ir apžiūrėti gamtos stebuklus Lagos miestelyje. Valtele vietiniai plukdo ir giliau į jūrą, tačiau mes pasisotiname vaizdais iš viršaus. Uolos įstabiai gražios, švyturiai čia nedidukai, aptverti tvoromis, saugomi.
Akimirksniu prisimenu kažkur girdėtą istoriją apie neatsakingą švyturio prižiūrėtoją. Anot pasakojimo, vyras turėjo labai mažai alyvos švyturio žibintui. Vieną vakarą pas jį užsuko netoliese gyvenantis senukas ir paprašė trupučio alyvos savo lempai namuose pripildyti, prižiūrėtojas jam davė. Kitą vakarą alyvos prisireikė keliauninkui, trečią – moteriai, norinčiai pašildyti maisto šeimai. Taip vyras išdalino viską ir nebegalėjo įžiebti švyturio žibinto. Į uolas trenkėsi daugybė laivų, žuvo begalė žmonių, nebeliko signalo, leidžiančio laivams naviguoti jūroje. Matydama švyturį, visuomet susimąstau apie mažytę švieselę, tiek daug lemiančią.
Įdienojus vykstame link Sagres švyturio, lankomės Forto muziejuje. Jame užverda diskusija apie portugalų sumanumą – įrengti fortą ant aukščiausių uolų ir susiaurėjusioje žemyno dalelėje. Iš čia priešų puolimas beveik neįmanomas. Tiesa, iškyšulyje vėjas labai piktas ir siautulingas: ne tik suformuoja įspūdingo grožio šukuoseną, bet ir kerta per pakinklius, verčia mane spaustis prie žemės, vos įstengiu jam pasipriešinti ir einu klupdama.
Atradę dar vieną keliuką kairiau, sekame juo iki Šv. Vincento švyturio. Iškyšulys užsibaigia 75-ių metrų aukščio skardžiais, o švyturys čia pats galingiausias: jis turi dvi 1000-čio vatų galios lempas ir jų signalai matomi net 60-ties kilometrų spinduliu. Švyturių turas baigiasi, pasiilgę ramesnio klimato, grįžtame atgal į žemyną. Nes čia, rodos, buvome išpūsti iš pasaulio ir paklusome tik švyturių signalams.
Trečioji kryptis – Gibraltaras
Norėdami pasiekti Anglijai priklausantį pasaulio kampą – Gibraltarą – nuo Portugalijos miestuko Faro turime įveikti 400 kilometrų. Įsibėgėjus riedėti nuomotu automobiliu, oras palengva šyla, vėjas rimsta, gamta įgauna vis kitokių atspalvių. Retkarčiais papuolame į palei vandenyną nusidriekusius turistinius kurortus, retkarčiais mus apsupa sodriai žali kalnai, violetinės levandos ir skaidrių ežerų ploteliai, o retkarčiais dairomės be amo, nes važiuojame ilgiausiais lynų laikomais tiltais. Taip besidairydami pasiekėme Portugalijos-Ispanijos sieną, nusidriekusią upe.
Pailsėti stojame Sevilijoje. Geras pasirinkimas, nes tai beveik pusiaukelė. Be galo malonūs pietiečiai gelbsti ir nukreipia lankomų objektų link. Įmantriai sukonstruotas tiltas, stulbinančio dydžio katedra, šventas kadagių šakeles siūlančios ispanės, prašmatnios karietos – viskas plaukia tarsi filmo kadrai. Minutėlei stabtelime pasiklausyti netradiciniu instrumentu grojančio jaunuolio, kurio muzika atsimuša į katedros žiotis ir užlieja visą besiklausančią minią, o visai čia pat prašvilpia greitasis metro, dėl visa ko pypteldamas neatsargiems praeiviams. Čia Sevilija, čia susilieja istorinis grožis ir naujojo pasaulio atradimai.
Suradę nemokamos autostrados ruožą, duodame kelią skrendančioms mašinoms. Pietiečiai renkasi nepažabojamą greitį ne tik tokiuose plačiuose keliuose, kaip greitkelis, bet ir siaurose gatvelėse. Tuo įsitikinome, kai pradėjome skaičiuoti aplamdytus, nubrauktus automobilius. Priešingai nei tvarkingieji portugalai, ispanai į transportą žiūri atsainiau.
Gibraltaro kalną pamatome gerokai po vidurdienio – tokia keistai įsimontavusi uola. Įkypai iškilęs miestas kalne ir lygesnė Ispanijos pusė patvirtina kontrasto mitą: ispanai gyvena kur kas prasčiau, nei klestintis kaimynas Gibraltaras.
Kertant sieną, juokinga kepuraite pasipuošęs anglas pasus tikrina iš keleivio pusės – juk jei galėtų tai ir eismą greičiausiai čia pakeistų kita puse. Norint įvažiuoti į centrą, reikia skersai pervažiuoti oro uosto teritoriją. Gaila, kad nebuvo besileidžiančio ar kylančio lėktuvo, tuomet tariamą kelią į miestą uždarytų ir visi stebėtų piloto manevrą. Pasileidžiame į paieškas, kaip automobiliu pakiltį į patį viršų. Čia jums ne kokie Kretos ar Maljorkos serpantinai! Kinkos dreba, langą uždarau ir įsikimbu į durelių rankeną, lyg tai man nors kiek padėtų. Tvirčiau jaučiuosi, kai paliekame savo „Fiat‘uką“, pakišę po ratais akmenų, ir imamės kojų mankštos.
Gibraltaro kalnas turi ne vieną tašką, ir ne vieną kuoktelėjusią beždžionę. Viskas būtų puiku, jeigu jos nebūtų kėsinusios į mūsų kuprinę, ar letena nuvijusios kinietuką, tenorėjusį nusifotografuoti. Kita beždžionėlių grupelė įsismagino keltuve ir neleido turistams saugiai nusileisti nuo kalno, o šalia viena šustriakė nusilaužė krūmo šaką (didesnę už ją pačią gal tris kartus) ir su ja badė į kitą beždžionėlę. Nenuspėjamos, išdykaujančios, netikėtai iššokančios iš krūmų – jos mane erzino.
Kaip pasakojama, beždžionės atkeliavo slaptais tuneliais iš Afrikos, todėl pirmiausia ir lendame žvilgterėti į tas uolas, kur kūną verianti vėsuma susipina su simfonine muzika ir šviesomis. Džiaugiamės, kad turistų ne daug, nėra jokios grūsties, gali nors ir orkestrui diriguoti. Antras taškas – požeminiai tuneliai. Tik viena problemėlė: nepasukome laikrodžio valanda pirmyn ir pabučiavome įėjimo duris. Pilies griuvėsius irgi nužvelgėme tiek, kiek matėsi iš išorės. Bet užtat užsikorėme ant pastato stogo ir įsistebeilijom į Afriką. Iki jos tik dešimt kilometrų, o baržų, plukdančių krovinius, gal dešimteriopai daugiau. Tokia paslaptinga, neatrasta ir skendinti migloje.
Iš Gibraltaro išvažiuoti kur kas sudėtingiau, negu įvažiuoti. Laukėme eilėse apie valandą, tebesigrožėdami gamtos stebuklu, kalbėdami, kaip čia viskas pigu ir dairydamiesi, ar nesiveja kokia laukinė beždžionė.
Ketvirtoji kryptis – Ria de Formosa parkas ir vietinis pajūris
Šalia mūsų miestuko Faro, driekiasi Formosa – retų paukščių, žuvų, kitų padarų – parkas. Smėlėtais takais vaikštinėja ne tik turistai, bet ir vietiniai gyventojai: bėgioja, važinėja dviračiais, besišnekučiuodami vedžioja šuniukus.
Formosa parke auginamos retos žuvys, moliuskiniai jūros gyviai, sodrinama druska, išgaunamas gydomasis purvas – tai gyva ir pulsuojanti teritorija. Norėjosi pasigrožėti kokiu nepažįstamu paukščiu, tačiau mūsų lankymosi metu joks gražuolis nepasirodė.Stabtelėjusi pažvelgti į tolį, imu akylai stebėti perdžiūvusioje pelkėje verdanti gyvenimą. Dumble bėgioja vienažnypliai krabai. Tik sudrebinus žemę, esančią arčiau jų, staigiai visi sulenda į savo narvus-skyles, esančius po žeme. Tolumoje regėjau vyriškį su specialia avalyne klampojantį po parko teritoriją. Vienoje rankoje jis nešėsi geltoną kibirėlį, kitoje – knabliuką. Įžūlu, tačiau parke rinko tuos gyvūnėlius ir, matyt, vežė juos patiekti ant stalo.
Šalia Ria de Formosa plyti Kuršių Neriją menantys paplūdimiai – be gyvos dvasios, švarūs, su kriauklėmis milžinėmis. Keletų jų parsivežėme atminimui, o galbūt ir kitokiam naudojimui (viename restorane teko ragauti jūros gėrybų, serviruojamų tokiose didžiulėse kriauklėse). Patyliukais išbandome vandenį – nors ir gelia, tačiau neišsimaudyti vandenyne būtų tikra gaila. Gretimai stebime, besimokančius valdyti burlentę, vaikinus, vėjas gairiną veidus, užplūsta pavasariška šiluma, džiūsta šlapiai druskuoti kūnai.
Paskutinį vakarą skiriame vakarienei restorane. Viešbučio mergaičiukė išduoda paslaptį, kur nėra brangu ir išties skanu. Pasirenkame valgyti jūros gėrybes, jas užliejame naminiu vynu. Mano skrandžiui patiko ir žuvis, tačiau kur kas labiau mėgavausi desertu – šokolado, gaivos ir uogų trio. Už vakarienę dviems atseikėjome apie keturiasdešimt eurų, tačiau mėgavomės puikiu aptarnavimu ir žavia restorano aplinka.
Likčiau nesuprasta, jeigu nepaminėčiau, jog Portugalija – batų princesė. Susisuka galva, pamačius margaspalvius batus ir tokias žemas kainas. Portugališkos odos gaminiai labai kokybiški, madingi, puikiai dėvisi. Tik, būdami aukštaūgiai, ilgarankiai ir ilgakojai, nerandame mums tinkančių dydžių: vyriška avalynė iki 45-os, moteriška – iki 39-os išmeros. Pavarvinę seilę, liekame basi. Tačiau basi, nereiškia, kad nelaimingi.
Tarsi vėtrungės sukomės į keturias puses: pažinome Portugalijos sostinę, įveikėme švyturių ir uolų turą, aiškinomės Anglijai priklausančio Gibraltaro paslaptis, veržėmės apžiūrėti lietuviškų paplūdimių Formosa parke. Jeigu tik galėčiau, sukčiau spalvotą vėjarodį (o tuo pačiu ir lėktuvą) atgal į pietus, į spalvotąją Portugaliją.
Rekomendacijos ir skaičiai:
- Skrydis: Kaunas-Skavskas-Faro ir Faro-Londonas-Kaunas kainavo apie 500 Lt, – asmeniui su mokesčiais.
- Nakvynė: rinkomės viešbutį šalia oro uosto ir tik su pusryčiais, tad dvivietis kambarys kainavo 300 Lt vienam asmeniui penkiom navynėm. Daug keliaujant apsimoka keisti viešbučius ir nakvoti vis kituose miesteliuose.
- Automobilis: iš anksto rezervavomės www.doyouspain.com tinklalapyje automobilį. Nuomos kaina keturiom dienom apie 100 Lt, tačiau papildomai reikia mokėti už draudimą, už kelius ir tai ypatingai išbrangsta, jeigu važiuoji į Ispaniją. Be to, įšaldo apie 800 eurų užstatą. Nuomotis reikia tik oro uoste, nes miesto centre nuomos punktų nėra. Kuro kaina tokia pati, kaip Lietuvoje.
- Vakarienė Faro: restoranėlis ,,Ageda Nova“ (Rua Francisco Barreto 24 8000 Faro) – rekomenduojame valgyti jūros gėrybes.
Teksto ir nuotraukų autorius: AKVILĖ LIDEIKAITĖ
