Kultūrų pažinimas, bičiulystė su kitų šalių atstovais, asmeninis tobulėjimas, nuotykiai, turistiniai malonumai, gerai ir turiningai praleistas laikas – visus šiuos dalykus patiria nebailus jaunimas, griebiantis visas pasitaikančias galimybes! Surasti tokį žmogų, kuris būtų visa tai patyręs, nebuvo sunku tereikėjo pasiteirauti tarptautinės jaunimo organizacijos AIESEC kas iš studentų jau yra pasinaudoję siūloma galimybe stažuotis užsienyje. Vienas iš jaunų stažuotojų yra Vytauto Didžiojo universiteto studentas Marius Prieskenis.
– Kaip gimė idėja vykti į stažuotę? Iš kur sužinojai apie tokią galimybę?
– Ką tik buvau metęs futbolą, daugiametį savo užsiėmimą, be kurio neįsivaizdavau savo kasdienybės, savo mėnesinės, savaitinės ar metinės rutinos. Todėl pastaruosius pirmus mėnesius aktyviai ieškojau naujų savirealizacijos, užimtumo ir asmeninio tobulėjimo galimybių. Galiausiai vieną dieną visai nelauktai VDU fojė prie manęs priėjo grupelė AIESEC narių ir pasiūlė galimybę išvažiuoti stažuotis ar dirbti užsienyje. Sužinojau, kad norintieji išvažiuoti turės atlikti keletą formalumų ir pereiti atrankas bei mokymus ir aš nieko nelaukęs pasiryžau viskam, kad tik būčiau kitu AIESEC teikiamų stažuočių nariu. Atrankas praėjau puikiai taip ir prasidėjo mano nuotykis.
– Pagal kokius kriterijus rinkaisi stažuotę ir kodėl pasirinkai būtent Ukrainą ir Italiją?
– Manau, kad abejais atvejais į šias šalis mane nubloškė likimas. Pirmos stažuotės paieškos metu turėjau ne vieną pasiūlymą iš kitų šalių, tačiau aplikuojant į Simferopolio komiteto siūlomą stažuotę būtent nuojauta man pakuždėjo, kad tai ir bus ta vieta, kurioje praleisiu savo ateinančią vasarą. Taip ir atsitiko. Jie pirmieji 100 proc. pareiškė norintys manęs kaip stažuotojo jų šalyje ir aš oficialiai sutikau tapti jų praktikantu. Iki šios dienos manau, kad tai buvo vienas iš geresnių mano sprendimų.
Italija atsirado kiek nelauktai. Aš aplikavau, ir laukiau galutinio atsakymo iš Vengrijos, tačiau šie delsė, o čia nelauktai Italijos AIESEC Napoli Federico II komitetui pasiūlius atvažiuoti pas juos, net nedvejodamas sutikau išvažiuoti į vieną iš šalių, kuri traukė mane kaip magnetas visą jaunystę.
– Ko prieš išvykstant tikėjaisi iš šios stažuočių programos?
– Patobulinti anglų ir kitų užsienio kalbų žinias, įgauti viešojo kalbėjimo, darbo komandoje ir lyderystės įgūdžių bei patirties. Ir žinoma patirti kultūrini šoką.
Kokį darbą turėjai atlikti stažuotės metu?
– Vasaros stovykloje Ukrainoje buvau taip vadinamas „entertainer“( skelbiantis ir aiškinantis programą; pranešinėtojas), kuriuo būdavau nuo 8:30 iki 22.00 vakaro. Mokiau vaikus kalbų, futbolo subtilybių, vedžiau diskusijų ir filmų klubus bei kitaip užimdavau vaikų laisvalaikį. Italijoje dirbau keliose nevyriausybinėse organizacijose, tarp kurių buvo AIESEC, Raudonasis Kryžius ir Illimitarte. Pagrindinė mano darbo sfera apėmė reklamą, komunikaciją ir viešuosius ryšius.
– Kokių įgūdžių, kompetencijų įgijai?
– Įgavau begalę, mano nuomone, sau svarbių įgūdžių ir žinių. Tarp jų labiausiai galėčiau išskirti darbą komandoje, viešojo kalbėjimo ir žinoma kalbų patobulinimo žinias. Tačiau svarbiausia šios dvi stažuotės mane pavertė tikru kosmopolitinių pažiūrų žmogumi, atviru kitų tautų, religinių, kultūrinių ar kalbinių ypatybių skirtumams.
– Įsimintiniausias įvykis stažuočių metu ?
– Sunku būtų dabar išskirti vieną, nes jų buvo tikrai nemažai. Tačiau galėčiau išskirti būtent šiuos: kelionė žiemą ant Vezuvijaus ugnikalnio kraterio viršaus, kas pabrėžiu žiemą yra draudžiama. Tuomet atvejis, kuomet manęs grįžtančio namo į Lietuva neįleido į lėktuvą, dėl to kad oro uosto darbuotojai iki tol nebuvo matę laikino LR piliečio paso (tikrą pamečiau Ukrainoje pačioje pradžioje, ne dėl savo kaltės), o po to norėdami išpirkti savo kaltę įleido mane į verslo liukso salę, kur viskas nemokama! Ir žinoma tai, kuomet vėlų Kūčių vakarą atvykę su kitais stažuotojais į Romą ir ieškodami Vatikano, kad galėtume pasiklausyti popiežiaus šventinės kalbos, tačiau jo taip ir neradę grįždami į hostelį prieš pat dvyliktą suradome Trevi fontaną, prie kurio su kitais AIESEC likimo draugais sutikome Šv. Kalėdas bei tradiciškai mesdami monetas į fontaną sugalvojome norus. Ir nors tai tikrų tikriausias „cliche“, man tai buvo be galo įsimintinas momentas.
– Kas labiausiai sužavėjo svečiose šalyse ?
– Ukrainoje – žmonių paprastumas ir geraširdiškumas, gamtos grožis, nuostabūs vasariški orai ir merginų grožis.
Italijoje – architektūra, mada, maistas, kava ir žinoma „atmosfera italiana“ .
– Ką patartum pasiimti ir kaip pasiruošti dar tik vykstantiems į stažuotę ?
– Būtinai suvenyrų, kadangi yra 85 proc. tikimybė, kad stažuotėje sutiksite būtent azijiečių, o šio žemyno žmonės tokius dalykus be galo mėgsta ir žinoma patys juos noriai dovanoja. Be to argi patys nenorėtumėte, kad kitas žmogus, galbūt artimas viso gyvenimo AIESEC stažuotės bičiulis, turėtų kažką tokio artimo ir priminančio apie Jus ?
Taip pat lietuviško maisto. Pavaišinsite kitus ir patys galėsite pasmaguriauti, kai iki gyvo kaulo atsibos itališka „pasta“.
Atsisveikinant Marius nepamiršo palinkėti sėkmės visiems žadantiems vykti į stažuotę ! :)
