Man Sava Roma yra Savas Vilnius, nes jei bevaikščiodamas senamiesčio gatvėmis pamatau didingą Šv. Kazimiero bažnyčios kupolą ar žaismingą, spalvotą Visų Šventųjų bažnyčios varpinę, norom nenorom kyla asociacija su Italiją, o jei konkrečiau, su Romą. Retas kuris susimąsto kiek daug bendro Vilnius turi su amžinuoju miestu. Juk romiečiai iš Gedimino laiškų vieni pirmųjų sužinojo apie besikurianti Vilnių. Šiems miestams atsirasti padėjo vilkų šeimos atstovai. Jei Gediminas nebūtų susapnavęs bestaugianti Geležinį Vilką , vargu ar jisai būtų įkūręs Vilnių. Jei vilkė nebūtų globojasi Romulą ir Rėmą, įdomu, ar šiandien išvis būtų Roma. Jėzuitai, atvykę iš Romos, Vilniuje įkūrė vieną gražiausių bei mokslo galią skleidžiančių universitetų pasaulyje. Taip pat abiejų miestų mada daugmaž senovėje sutapo. Romoje atsiradęs Baroko stilius gan greitai prigijo ir Vilniuje, padarydama jį „itališkiausiu miestu į šiaurę nuo alpių “ arba „mažąja Roma“. Turbūt vilniečiams kyla pasididžiavimas (man irgi), kai kiti pastebi, kad jų gimtasis miestas turi panašumo su Roma. Branginkime ką turime, nes tai svarbu. Tad gyvendamas sau brangiame mieste tikrai jaučiuosi kaip savoje Romoje.
Norisi savo akimis pamatyti amžinąjį miestą, kadangi esu gimęs Lietuvoje, o kaip žinia, Lietuvos gyventojus nuo seno traukia Roma. Motiejus Kazimieras Sarbievijus nusprendė atsiduoti kūrybai, kai jį pakerėjo Roma savo antikine kultūra, skulptūromis. Taip jis virto vienų žinomiausių xvii amžiaus Europos poetų ir popiežiaus Urbono VIII buvo apdovanotas laurų vainiku(tokį garbingą įvertinimą gavo ir žymūs Italijos poetai: Petrarka, Dantė). Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje ilsisi įtakingas kardinolas Jurgis Radvila, kuris dalyvavo dviejuose konklavose ir sutvarkė nemažai formalumų norint atidaryti Vilniaus universitetą. Įdomu, kad Jono Pauliaus II mama kilusi iš Lietuvos ir buvo lietuvių kilmės, tai kažkuriam laikui maišytam lietuviui teko galimybė pavaldyti Romos miesto dalį-Vatikaną. Nepamirškime, kad anksčiau Lietuvos gyventojai save kildino iš vienos Romoje gyvenusios giminės, kurių atstovas Palemonas upėmis, jūromis kartu su penki šimtais savo giminaičių įsikūrė Lietuvos teritorijoje ir viešpatavo ilgai ir laimingai. Kaip matome, Roma Lietuviai buvo padovanojusi kunigaikštį Palemoną, o viena lietuvė, tarsi atsilygindama, Romai padovanojo popiežių. Koks gražus bendradarbiavimas!
Pačiame mieste norėtųsi pamatyti pro Panteono skylė dieviškai besivaržančia šviesą ir pasigrožėti pastato kolonomis (jos man primina Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką), pamatyti Mikelandželo freskas Siksto koplyčioje, aplankyti lietuvių koplyčią Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Taip pat per kairį petį su dešine ranka mesti monetą į barokinį Trevi fontaną, pasižiūrėti ar pirmoji barokinė bažnyčia daug kuom skiriasi nuo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios ir paieškoti kokiais takais galėjo vaikščioti patsai Cezaris Romos Forume. Bet svarbiausias dalykas, tai aišku suvalgyti skanią Italijos picą žvelgiant nuo Kapitolijaus kalvos ir mėgautis buvimu amžinajame mieste... Bei stebėtis, kodėl važiuojant iš Romos, kažkokiu stebuklingu būdu atsirandi prie Koliziejaus. Gal iš tikro visi keliai veda į Romą?
Paulius