Edita pasidalino savo istorija ir dalyvauja konkurse „Silpname kūne – stipri dvasia“. Įkvėpk savo pasakojimu ir tu!
Niekada nemėgau viešai kalbėti apie savo gyvenimą. Visada pasirinkdavau variantą „geriau pasiliksiu visa tai tik sau, kad nejausčiau aplinkinių gailesčio“. Bet visai neseniai, besišnekučiuodama su kolege iš jos išgirdau aukso vertą frazę: „Apie savo gilius išgyvenimus reikia kalbėti ir dalintis su kitais, kad aplinkiniai matytų ir suvoktų, jog net palaužta gležna moteris sugeba atsitiesti ir kitų akyse atrodyti nuostabiai. Kad būtum gerasis pavyzdys kitiems“...
Prieš daugiau nei trejus metus sužinojau, kad sergu sunkia liga. Tuo metu mano gyvenimas griuvo iš pagrindų. Išsiskyriau su savo gyvenimo draugu, gydytojai diagnozavo sunkią ligą. Atrodo, kad gyvenimas man slydo iš po kojų. Visa palaima buvo ta, kad turėjau darbą, kuris greitai taip pat tapo didele našta. Naktimis negalėjau užmigti, nes nuo didelio streso ir nuolatinės įtampos verkdavau apsikabinusi savo šuniuką, o besikeičiančios žaibo greičiu mano nuotaikos gąsdino mane labiau nei mirtis. Tačiau išaušus rytui – aplinkiniams tapdavau ta besišypsanti ir energinga moteris, kurios viduje vyko aukščiausio balo žemės drebėjimai.
Aplinkiniai vis stebėjosi, kaip sulysau ir puikiai atrodau, o iš tiesų – tai įvyko prieš mano valią. Niekas nematė ir nežinojo, net patys artimiausi mano žmonės, kad kasdien bešukuodama savo ilgus ir išpuoselėtus plaukus, saujomis jų išmesdavau į šiukšlių dėžę. Tai buvo tik vienas iš tų daugybės požymių, kad mane, tokią jauną ir gyvenimą mylinčią merginą, bando suvalgyti liga.
Išgyvenau be galo sunkų savo gyvenimo etapą – visiškai viena, tik su savo mintimis ir noru susikurti pilnavertį savo gyvenimą. Tokioje įtampoje ir nežinomybėje gyvenau apie metus, kol galiausiai suvokiau pati, kad niekas manęs nepastatys ant kojų, tik aš pati. Ėmiausi dirbti dvejuose darbuose, įsiliejau į nevyriausybinės organizacijos veiklą, pradėjau sportuoti ir mokytis užsienio kalbą, sukausi kaip varikliukas nepaisant to, kad išsekusi nuo veiklos vos pavilkdavau kojas. Tačiau viduje jaučiau didelę pilnatvę ir norą siekti vis sudėtingesnių savo gyvenimo tikslų. Pirmą kartą gyvenime džiaugiausi dėl to, kad matau baltą šviesą.
Šiandien mano gyvenimas kur kas spalvingesnis: sveikata gėrėja, žinoma, ji kaskart priklauso nuo mano nusiteikimo ir noro gyventi. Turiu savo gyvenimo žmogų, su kuriuo jaučiuosi be galo laiminga. Ir vis dėlto prisipažinsiu – vis dar kartais naktimis aplanko niūrios mintys ir iškrenta viena kita ašara dėl to, kad sunkios akimirkos nesugebėjo manęs sugniuždyti. Praėjau tikrą pragarą, kurį veikiausiai šiuo metu eina ne viena mano amžiaus mergina.
Kiekvienam, praradusiam gyvenimo viltį, palinkėčiau stiprybės ir tikėjimo savimi. Ir linkiu neužsisklęsti savyje tada, kai negera ir norisi rėkti! Nes vienatvė – tai blogiau už mirtiną ligą, kuri gali suvalgyti iki kaulų – smegenų. Siek, kurk, veik ir tikėk – tai turi būti tavo gyvenimo moto.
Iki šiol vis mąstau, kaip man pavyko tapti tokia, kokia esu dabar?! Stipri vidumi ir nebijanti nieko! Veikiausiai, viskas ateina su laiku ir patyrimais. O tokių patyrimų linkėčiau kiekvienam iš jūsų kuo mažiau. O jeigu jie ir aplanko visai netikėtai, išmokite viską priimti kaip didelę pamoką. Juk yra sakoma: „Sunkiausias gyvenimo užduotis gauna tik stipriausios sielos“!
Edita
Pasidalink savo istorija, kad įkvėptum kitus! Dalyvauk konkurse „Silpname kūne – stipri dvasia“ (sąlygos čia). Galbūt tu, tavo kaimynas, draugas, artimasis turi silpną kūną, tačiau savo vidine jėga ir stiprybe galėtų būti pavyzdys aplinkiniams?
Savo istorijas iki gruodžio 12 d. įkelkite čia arba siųskite el.paštu ikrauk@15min.lt. Jūsų pasakojimai bus skelbiami Ikrauk.lt ir 15min.lt.
Įdomiausių 3 istorijų autorius apdovanosime prizais – 3 mėnesių neribotomis sporto ir sveikatingumo klubų tinklo „Impuls“ narystėmis bet kuriame mieste, kur yra „Impuls“!
