Šiuo metu kino teatre „Pasaka“ rodomas filmas „Adelės gyvenimas“ („La Vie d’Adele“, 2013) pasakoja apie jaunos penkiolikmetės gyvenimą, kuomet ji sutinka meniškos sielos Emą, kuri padeda Adelei iš mergaitės pavirsti moterimi.
Filme pagrindinis konfliktas vyksta ne tarp visuomenės požiūrio į dviejų merginų meilę, bet pačios pagrindinės veikėjos viduje. Netikėtai susipažinusi su meno studente Ema, Adelė atsiduoda svaiginančiam jos žavesiui. Ji pasineria į naujų seksualių potyrių pasaulį, kuris veikėjai dar nebuvo pažįstamas. Tačiau pati veikėja atsiduria tarp meilės Emai ir savęs ieškojimo. Ji blaškosi, ieško savo kelio, todėl šie santykiai labiau primena viena iš jos brendimo etapų, kuriam kažkada lemta baigtis.
Scenarijaus autorius sujungia dvi visiškai skirtingo pasaulio veikėjas, kurias sieja tik bendras seksualio pasitenkinimo troškimas. Adelė, viduriniosios klasės atstovė, norinti būti pradinių klasių mokytoja, nesidomi menu, kultūra, ji tarsi svetimkūnis Emos pasaulyje. Todėl jaučiamas pagrindinės veikėjos nuolatinis troškimas naujiems pojūčiams. Puikus operatoriaus darbas, leidžiantis į pasaulį pažvelgti pasimetusiomis Adelės akimis, patirti jos jausmus. Filme taip pat gražiai sužaista su dekoracijomis ir apranga, kuriose vyraujanti mėlyna spalva nepastebimai įsilieja į bendrą vaizdą, ir žaidžia tarsi trečias pagrindinis veikėjas. Kūrinys palieka stiprų įspūdį, bet ne dėl dialogų, o stipriai perteiktų emocijų, kurios lydi ir palikus kino salę.
2. „Pasakoje“ 2014-15 m. rodytų tavo mėgiamų filmų top 5-ukas:
„Mamytė“, „Atkirtis“, „Didis grožis“, „Žiaurumas“, „Tylos žvilgsnis“
3. Trumpa motyvacija, kodėl TU turėtum vykti į Veneciją:
Kinas man buvo svarbus nuo pat mažų dienų, net jei to gerai dar ir nesupratau. Visada mėgdavau žiūrėti filmus ir pasinerti į veikėjų jausmus, nors tada į juos daugiau žiūrėjau kaip į pramogą. Tačiau tikrąjį kiną atradau palyginus neseniai - truputį daugiau nei prieš metus. Viskas prasidėjo nuo „Kino pavasario“ ir kino paskaitų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo to laiko pradėjau rašyti apžvalgas ir dažniausiai per dieną pažiūriu bent po vieną filmą. Kino festivaliai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Juose visada galiu išvysti kokybiškus, nekomercinius filmus, kuriuos galima laikyti tikrais meno kūriniais. Man patinka, kai festivalių metu pamiršti viską aplinkui ir tą laikotarpį gyveni vien kinu, jį vertini, lygini su kitais, susipažįsti su režisieriais, kino kritikais, aktoriais. Venecijos kino festivalis yra seniausias pasaulyje. Jame atrenkami geriausi filmai, todėl norėčiau būti šio įvykio dalimi. Man būtų didelė garbė atstovauti Lietuvai ir būti žiuri nare. Kinas yra tai, dėl ko aš gyvenu ir savo ateitį sieju su kino kritika ir festivalių organizavimu, todėl man būtų naudinga susipažinti su tokio renginio virtuve ir pamatyti, kaip viskas atrodo iš vidaus.
4. Jei būčiau žiuri narys, filmo vertinimo kriterijai būtų… ;
Jeigu būčiau žiuri narė, pirmiausia atkreipčiau dėmesį į scenarijaus originalumą. Filmo siužetas turi sudominti ir išsiskirti iš kitų, o neatpasakoti jau daug kartų girdėtą tą pačią istoriją. Taip pat vienas svarbiausių kriterijų - scenarijaus įgyvendinimas. Daug kas priklauso nuo to, kaip režisierius perteikia istoriją ir, ar sugeba sukurti vientisą, harmoningą kūrinį. Nuo operatoriaus ir montuotojų darbo priklauso, kokį galutinį variantą matys žiūrovai, todėl reiktų atsižvelgti į tai, kaip filmas buvo nufilmuotas, ar jame yra įdomių kameros rakursų. Nuo aktorių vaidybos priklauso, ar kūrinys bus įtikinamas ir, ar sugebės paveikti žiūrovą. Filmo scenografija turėtų padėti sukurti filmo atmosferą, perteikti siunčiamas emocijos.
