Keletą dešimtmečių teatro scenoje karaliavusį Saimoną Ekslerį spektaklio metu ištinka krizė, priverčianti vos kelioms minutėms į save atkreipti išblėsusį publikos dėmesį ir vėliau pastūmėjanti priimti tarsi ir logišką sprendimą po patirto fiasko nutraukti kūrybinę karjerą.
Teatrališkas, E.Hemingvėjaus įkvėptas, meniškas bandymas nusižudyti, reabilitacijos klinikoje sutinkama ekspresyvi pacientė, video konsultacijos su psichiatru, dėl jo į tradicinę orientaciją „atsiverčianti“ lesbietė draugų dukra, dvigubas, repeticiją primenantis įvykių išgyvenimas viso filmo metu kuria dirbtinumo atmosferą.
Saimono gyvenimas tampa teatru – pabrėžtinu, siurreliu ir repetuojamu. Kuo toliau, tuo labiau patogiai kino salėje įsitaisęs žiūrovas įsitempia ir pradeda abejoti stebimo gyvenimo tikrumu – kur yra vaizduotė, kur haliucinacija, o kurią tiesą žino tik žiūrovas.
Šias metais didžiuosius kino ekranus panašiu metu pasiekę net du panašios tematikos filmai (tai pat ir Alejandro González Iñárritu „Žmogus-paukštis“) apie teatrą, aktorystę, identiteto krizę stumtelėjo pagalvoti apie savasties praradimo problemą ir sau išsikelti gal kiek ir retorinį klausimą: ar tai yra sutapimas, ar iš tiesų vis daugiau kūrėjų bei atlikėjų kankina klausimas kuo tapsi, kai nebebūsi tuo, kas esi? Klausimas painus ir įtraukiantis. Kaip ir pats „Septintas veiksmas“.
DALYVIO ANKETA
„Pasakoje“ 2014-15 m. rodytų mėgstamų filmų top 5-ukas:
Xavier Dolan MAMYTĖ (2014) – už spalvas, muziką, jausmą ir galimybę stebėti augantį kūrėją;
Damien Chazelle ATKIRTIS (2013) – už muziką, šiurpuliais ir krūptelėjimais blykčiojančią įtampą ir J. K Simmons;
Pawel Pawlikowski IDA (2013) – už tylą, santūrumą ir istorijos pasakojimą gebant nesmerkti;
Lina Plioplytė AMŽINAI STILINGOS (2014) – tiesiog už gyvenimo džiaugsmą;
Eran Riklis ŠOKANTYS ARABAI (2014) – už nebanalią meilę, kvietimą stebėti kitą kultūrą kasdienybės viduje, jaunystės maištą ir rokenrolą.
Trumpa motyvacija, kodėl TU turėtum vykti į Veneciją:
Mano vieta Venecijoje, nes kinas tapo mano pokalbių pradžios ir pabaigos tema, nes pasibaigus vis kitiems kino edukacijos kursams kiekvieną kartą jaučiuosi kaip per išsiskyrimą, nes visiems aplinkiniams baigiu išūžti galvas įdomiais (bent man) faktais iš spindinčio kino pasaulio ir jo techninių vingrybių, nes prieš miegą vietoje lengvo romano skaitau kino istoriją. Jei visų „nes“ dar nepakanka, metu paskutinį – nes noriu, galiu ir privalau rašyti apie kiną.
Jei būčiau žiuri narys, filmo vertinimo kriterijai būtų…
Prisipažinsiu, myliu akimis ir už muzikinius takelius, bet geras filmas yra tas, kuris sukelia susižavėjimą arba nesuvokiamai papiktina, bet jokiu būdu nepalieka abejingu. Nepaisant mano simpatijų operatoriui, dizaineriui ir kompozitoriui bei akivaizdžios temos ir scenarijaus aktualumo svarbos, manau, kiti techniniai niuansai tampa meistriškumo rodikliu ir yra svarbūs kiek padeda pasiekti šį efektą nepastebimai, neišsiduodami ir po filmo tarsi savaime sukelia norą diskutuoti.
