Gegužės 13 d. matytas Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ pasakoja apie turtingą vyrą, gyvenantį Kapadokijoje, nuosavuose svečių namuose kartu su žmona ir seserimi. Taip pat filmo pradžioje išaiškėja, kad jis yra paveldėjęs iš savo tėvo keletą namų, kuriuos nuomoja šalia esančio miestelio gyventojams.
Filme rutuliojasi keletas konfliktų: tarp skurdžiai gyvenančių, vos galą su galu sudedančių nuomotojų ir šeimininko, tarp vyro ir žmonos, brolio ir sesers. Šie konfliktai atsiskleidžia dialogų pagalba, kurie perteikia veikėjų tarpusavio konfrontacijas. Per jas paliečiamos tokios temos kaip vienišumas, baimė, meilė, priklausomybė, laisvė, blogis ir teisingumas.
Būtent šių dialogų ir pašnekesių įtaigumas, tikslingumas bei gilumas įtvirtina šio filmo vertę. Reikėtų nepamiršti ir operatoriaus darbo, kuris ramiai, statiškai bei tikslingai fiksuoja kiekvieno veikėjo žvilgsnį, gestą ir išraišką. Tačiau tuo pat metu jaučiamas tam tikras filmo dirbtinumas, kurį, matyt, lemia pastanga filmą, tiesiogine ta žodžio prasme, sukonstruoti bei sudėlioti į lentynėles. Todėl filmas palieka gilaus, tačiau kartu ir pretenzingo kūrinio įspūdį.
Konkursas: laimėkite kelionę į Venecijos kino festivalį!
1. „Pasakoje“ 2014-15 m. rodytų tavo mėgstamų filmų top 5-ukas: Zils Marijos debesys, Nimfomanė, Ponas Terneris, Meistras ir Tatjana, Eizenšteinas Gvanachuate.
2. Trumpa motyvacija, kodėl TU turėtum vykti į Veneciją:
Kino magija buvo ir yra vienas esminių dalykų, apibrėžiančių mano egzistenciją. Taip yra todėl, kad jau nuo pat vaikystės žavėjausi kino savybe pritraukti dėmesį į ekrane vykstančius dalykus bei leisti į juos pasinerti taip, kad užmirštum viską aplinkui. Pastebėjau, kad tikrai geras kinas sugeba paveikti atmintį, prisidėti prie asmenybės formavimo bei plėtoti vidinį pasaulį vaizdų pagalba. Visa tai lėmė, kad galvoju apie šį reiškinį kiekvieną dieną. Ir todėl jau ilgą laiką stengiuosi žiūrėti įvairius filmus, skaityti recenzijas bei literatūrą tam, kad galėčiau geriau pažinti kino procesus. Taip pat, man jau teko susipažinti su kino kūrimo ypatybėmis, dalyvauti edukaciniuose projektuose. Šiuo atveju, manau, kad išvyka į Venecijos kino festivalį būtų puiki proga gilinti kino suvokimo patirtį, plėsti jo pajautimo horizontus bei, per tai, geriau suprasti patį save.
3. Jei būčiau žiuri narys, filmo vertinimo kriterijai būtų…
Jei būčiau žiuri narys, pagrindinis filmo vertinimo kriterijus būtų idėjos aktualumas. Be šio aspekto neįmanoma nei susitapatinti su ekrane vykstančiais procesais, nei suprasti pasaulio, kuriame gyvename. Toliau, antras kriterijus būtų idėjos išpildymas. Nuo to priklauso, ar filmas paveikus, ar tikrai pasirinkta tinkama forma idėjai nusakyti. Ir galiausiai, trečias kriterijus būtų pačios filmo patirties įvertinimas. Ar tikrai filmas prikaustė dėmesį, ar leido pasinerti į įvykius.
