Naudotis viešuoju transportu tenka labai retai, į metus tik porą kartų, šiandien buvo toji diena kuomet teko važiuoti.
Įlipus į autobusą pasitiko susiraukęs vairuotojo veidas, padaviau pinigus, atidavė grąžą ir talonėlį ir atsisėdau. Viskas lyg ir gerai, tačiau kitoje stotelėje išlipo sena moteris ir galbūt neperskaičiusi, o gal pamiršusi, jog duris atidaro ir uždaro vairuotojas, pabandė jas pastumti, tuo metu įsiutęs vairuotojas savo „gremėzdišku“ balsu suriko ant jos ir dar visą laiką iki kitos stotelės kažką „burbėjo“ sau po nosimi.
Sustojus kitoje stotelėje ir įlipus trims asmenims vienas iš jų paklausė, ar sustos centre, ir vėl gi pasigirdo riksmas ir atsakymas, kad jis važiuoja link kapinių ir centre nestos, nors pagal viską kitą stotelė turėjo būti – centras.
Ir tai tik maža dalis to, kas nutinka per tas kelias minutes važiavimo. Pasiklausius galima išgirsi, jog kartais vairuotojas net nesustoja stotelėje, pilnoje žmonių. Arba net nesiteikia išleisti žmogaus stotelėje, kurioje jis turi išlipti.
Žinau, jog tokį „labai įdomų“ darbą gali dirbti ne bet kas, ir tikrai ne jaunimas. Norint prisidurti prie pensijos, šio darbo imasi senyvo amžiaus vyrai. Tačiau, tokį darbą dirbant, kuomet tenka bendrauti su žmonėmis, reikia turėti bent kiek teigiamų emocijų ir pagarbos keleiviui. Nieks gi neverčia per prievartą dirbti, galima išeiti...
