Apie dviračių entuziastus, keliaujančius dviračiais po pasaulį, sužinojau prieš porą metų. Tuomet buvo labai smalsu su tokiais žmonėmis susipažinti, pažvelgti jiems į akis ir išgirsti įdomiausių pasakojimų. Kelionės man buvo visad užburiantis dalykas, ypač kai jas paverti savo atradimais arba savęs ieškojimais. Be galo žavu sutikti žmones, kurie keliauja savaip. Nesirenka turistams pritaikytų maršrutų, patogių viešbučių, minkštų patalų ir net patogios kelionės lektuvu ar mašina. Aš kalbu apie keliautojus, kurie savo noru visus atostogoms reikiamus daiktus sutalpina į kelius krepšius ir pasirenka pilną iššūkių kelionę – dviračiais. Būtent į tokias keliones jau ne pirmus metus išsiruošia „Špikio“ komanda. Ir ne tik išsiruošia, su savimi pasiima vaizdo kamerą ir viską nufilmuoja, o vėliau visus įspūdžius pateikia žiūrovui.
Apie keliones dviračiais, aktyvų laisvalaikį ir idėjas kalbuosi su Všį „Špikis“ vienu iš įkūrėjų, kelionių organizatoriumi Algirdu Gurevičiumi.
- Kodėl keliaujat kitaip ? Nuo ko viskas prasidėjo?
- Aš visada esu linkęs manyti, kad man tai prasidėjo dar prieš gimimą, mat mano mama dar prieš man gimstant kelioliką metų bastėsi po Sibirą. Tiesa, jos meilė buvo vandeniui. Kai gimiau aš, kelionių sumažėjo, tačiau jų pakako, kad „užkabintų“ ir mane. Supratau, kad buvimas gamtoje man yra mielesnis, nei laiko leidimas miestuose tarp krūvos žmonių. Ilgainiui, aplink save susikūriau ratą žmonių, kurie turėjo panašų mąstymą – prasidėjo žygeliai, iš pradžių po Lietuvą, po to išvažiavom ir į užsienį. Pirma rimta kelionė matyt buvo 2007-ais metais į Krymą (Ukraina). Susimetėm dviračius į traukinį ir penkiese, dviems savaitėms išvažiavom. Ta kelionė leido suprast, kad savo laisvalaikį noriu leisti būtent taip. Visa ta laisvė, kurią suteikė dviratis yra žodžiais nenupasakojama. Man labai patinka, kad važiuodamas dviračiu nesi atribotas nuo gamtos, nesi uždarytas metalinėj dėžutėj, už stiklinių langų, lyg zoologijos sode, tu tiesiog ten esi. Tu jauti vėją plaukuose, jeigu lyja, lašai krinta ant veido, jeigu karšta, nėra kondicionieriaus, kuris atvėsintų, tu būtent esi ir kvėpuoji ta šalimi. Man tai yra neįkainojama. Be to, važiuodamas dviračiu turi didesnį lankstumą: jeigu pamatei gražų vaizdą, gali sustoti, kad ir vidury kelio, nesirūpindamas, kad už tavęs važiuoja kiti automobiliai, kad užtversi kelią ar pan. Gali išsukti iš pagrindinio kelio, kur su automobiliu net nesvajotum pravažiuoti ir tuo pačiu gali keliauti pakankamai greitai, kad spėtum aprėpti pakankamai didelius atstumus.
-Kaip ruošiatės kelionėms?
-Kelionės pasiruošimą sunku įvertinti konkrečiai. Tam skiriu labai daug laiko, tačiau tuomet, kai jaučiu tam įkvėpimą. Viskas prasideda nuo šalies pasirinkimo. Tai dažnai būna vienas sudėtingiausių sprendimų, nes reikia įvertinti labai daug dalykų: šalis turi būti įdomi, joje turi būti pakankamai saugu, bet kartu ir turi būti pakankamai iššūkių, į ją turi būti patogu nusigauti iš Lietuvos, reikia įvertinti kiek kainuos ją pasiekti, kiek žmonių galės skirti tokius pinigus ir dar krūva kitų kriterijų. Kai pavyksta viską įvertinti teisingai, gaunasi fantastiška kelionė. Antras etapas yra surasti žmones. Trečias etapas yra konkretaus maršruto parinkimas. Aš kaip programuotojas, mėgstu, kad maršrutas būtų konkrečiai žinomas dar prieš prasidedant kelionei. Nemėgstu važiuoti nežinodamas kur važiuoju, tad daug laiko skiriu surasti įdomiausiems keliams, (kurie kartais kelionės metu paaiškėja, kad išvis nėra keliai) viską susiskirstau padieniui, kad kelionės metu būtų galima nesunkiai sekti progresą, žinoti ar reikia skubėti, ar galima šiek tiek ramiau važiuoti, susižiūriu potencialias nakvynės vietas, išsiaiškinu, kur bus galima gauti maisto, kur bus galima gauti dviračiams detalių, jei „neduok Dieve“ jų prireiktų ir pan. Ketvirtas etapas pasiruošimas kelionei, į ką įeina visokių daiktų pirkimai, susitikimai su grupe, pareigų pasiskirstymai, jeigu grupė tarpusavyje nelabai pažįstami, tai stengiuos suorganizuoti pasivažinėjimus Lietuvoje, jų metu visi susibendrauja, o aš pamatau, kas yra silpnesnis grupėje, kam dar reikia pasitreniruoti ir t.t. Na, o paskutinis etapas yra pati kelionė!
-Kokią vietą Jūsų gyvenime užima kelionės?
-Aš būčiau linkęs manyti, kad didžiulę. Gaila, kad joms negaliu skirti daugiau laiko. Visada sakau: „aš dirbu 11 mėnesių, kad galėčiau vieną gyventi". Žinojimas, kad ateis vasara, kad vėl galėsiu keliauti, man suteikia motyvaciją viskam.
-Kaip sugalvojot, kad reikia filmų?
-Susidomėjau filmavimu dar 12-oj klasėj, kai mokyklos baigimo proga gavau savo pirmą kamerą, kuri pagal savo galimybes buvo žaisliuko lygio, tačiau ilgainiui ji man tapo labai svarbiu daiktu. Būtų sunku suskaičiuoti kiek kartų sapnavau košmarus, kad sudaužau kamerą, ją palieku kur nors, pamirštu pakraut prieš kelionę ir pan.. Filmavau viską – ar tai būtų eilinis susitikimas su draugais, ar tai būtų kelionė. Taip augau, tobulėjau, pradėjau pats dirbti ir pirmas rimtas pirkinys buvo profesionali kamera. Bet net ir ją įsigijęs, aš kaip ganėtinai savikritiškas žmogus, nemaniau, kad iš to išsivystys kažkokie filmai, kurie bus rodomi viešai, nepažįstamiems žmonėms. Šia kryptimi pastūmėjo draugai, kurie kuo toliau, tuo dažniau imdavo sakyti, kad filmas tikrai geras, kad jis galėtų būti įdomus ne vien pažįstamiems. Pabandėm su vienu, pabandėm su kitu filmu, tas pasiteisino, žmonių susidomėjimas buvo, tad nusprendėm atidaryti VšĮ „Špikį“, kurio tikslas ir būtų šitų filmų kūrimas, jų rodymas, kad kuo daugiau žmonių galėtų pajusti tai, ką jaučiam mes keliaudami dviračiais.
-Paskutinė kelionė buvo į Altajų. Kodėl pasirinkote būtent jį ?
-Su Altajum buvo šiek tiek komiška situacija. Kadangi maršrutą paprastai renkuosi naudodamasis „Google Earth“ programa, kuri leidžia greitai susidaryti įspūdį apie vieną ar kitą šalį, tai kažkurią dieną tiesiog sėdėjau ir nagrinėjausi Kazachstaną. Iš dalies jis mane, kaip ir dauguma Azijos šalių, traukė, bet iš kitos pusės, žiūrint į nuotraukas nejutau užkabinimo. Ir taip bežiūrint, staiga pradėjo gražėt vaizdai.. Atsirado kalnai, atsirado upės, miškai ir vienu momentu, širdžiai besikalatojant iš džiaugsmo, atitolinau vaizdą, kad pažiūrėti kuriam aš čia regione esu – pasirodo, nepastebėjau, kaip iš Kazachstano perėjau į Rusiją – butent Altajaus respubliką. Iki tol apie tą kraštą absoliučiai nieko nežinojau, bet kai pamačiau visas tas nuotraukas, jis mane taip užkabino, kad negalėjau jo užmiršti – buvau prisiekęs, sau, kad tikrai ten nukeliausiu. Tais metais to padaryti nepavyko, nesurinkom pakankamai žmonių ir teko rinktis kitą šalį – Rumuniją, o va kitais metais iškeliavom ir tai pateisino visus lūkesčius su kaupu!
Kaip keliautojam sekėsi dviračiais įveikti Altajaus respubliką pamatysite ir išgistite muzikos ir veiklų festivalyje „JUDESY“. Festivalis jau vasario 23 d. aktyvaus laisvalaikio centre K.A.B.L.Y.S (Kauno g. 5, Vilnius).
Interviu parengė Rasa Morkūnaitė.
