Berlyno kino festivalyje pradėtas rodyti 38-erių amerikiečių kino režisieriaus Joshua Oppenheimer’io filmas „Act of Killing“ pakerėjo į peržiūras susirinkusią publiką, teigia vienas didžiausių Europoje savaitraščių „Der Spiegel“.
Naujausio kino kūrėjo filmo epicentre – deja, dažnam vakariečiui vis dar menkai žinomas Indonezijoje 1965-66 metais vykęs visų įtariamų simpatizavimu komunizmo idėjoms genocidas. Remiantis kai kuriais skaičiavimais, šių nepavykusį valdžios persversmą lydėjusių masinių žudynių aukų skaičius viršija milijoną žmonių.
Dar vieną baltąją modernosios istorijos dėmę užpildyti pasišovęs filmo režisierius praplečia dokumentinio kino ir vaizduotės ribas, sugebėjęs įtikinti gaują vis dar gyvų žudikų prieš kameras atkartoti savo nusikaltimus. Indonezijoje vis dar laikomi didvyriais šie genocido dalyviai turėjo galimybę rinktis kinomatografines priemones savo nusikaltimų atkartojimui.
„Per pastarąjį dešimtmetį nesu matęs tokio galingo, surielistinio ir bauginančio kino opuso“,- po filmo peržiūros teigė legendinis vokiečių režisierius Werner Herzog. Kino metro pavardė baigiamuosiuose titruose įrašyta tarp „Act of Killing“ prodiuserių.
Nėra abejonės, kad šis filmas savo jėga ir inovatyvumu gali lygintis su 1985 m. Claude Lanzmann’o holokausto problemą analizuojančiu 9 su puse valandos trunkančiu dokumentinio kino epu „Shoa“, kuriame nebuvo panaudotas nė vienas archyvinis kadras.
Anglų kalba leidžiamas kultūriniam Berlyno pulsui apčiuopti skirtas žurnalas Exberliner „Act of Killing“ įtraukė į vasario 7-15 dienomis vyksiančio Berlyno kino festivalio Must see (būtina pamatyti) filmų dešimtuką. „Filmas leidžiasi į be galo gilius masinių žudikų psichikos gelmių tyrinėjimus. Kūrėjams pavyko apnuoginti pačią blogio prigimtį ir kartu pakelti dokumentinių filmų kūrimo kartelę“,- savo anotacijoje teigia kino apžvalgininkė Eve Lucas.
Situacijos simboliškumui labai didelės įtakos turi ir pati Indonezijos kultūra. Viename interviu režisierius prabilo apie šioje šalyje stipriai įsišaknijusią dvigubo kalbėjimo tradiciją. „Indonezijoje toks dalykas kaip konfrontacija visiškai neveikia,- realscreen.com portalui pasakojo jis. – Jei tik kas pajaučia konflikto grėsmę – visi lekia namo“. Dėl šios priežasties J. Oppenheimer užuot kurus dar vieną niekšus demaskuojantį dokumentinį opusą, su iš kairės per ekraną perbėgančios katės kliše, teko eiti kur kas subtilesniu keliu. Anot filmo režisieriaus, Indonezijos kasdienybė tiesiog apjuosta eufemizmų sluoksniais. „Man nebuvo būtina vaidinti susižavėjimą tuo, ką tie žmonės yra padarę, visiškai pakako pasakyti, kad mane domina jų kova su komunistais 1965-aisiais. Tai, ką mes vadiname genocidu, jiems yra heroizmas“.
Bendraudamas su žudikais kino kūrėjas savo kalboje naudojo perjuangan ir pemusnahan terminus, atitinkamai reiškiančius „kova“ ir „išnaikinimas“ – šių žodžių pagalba kalbą apie nusikaltimą žmogiškumui kūrėjas transformavo į heroiškumo kupinos TV laidos scenarijų. „Pakanka žodį holokaustas pakeisti žodžiu išnaikinimas ir jau gali atvirai kalbėtis apie tave dominančius dalykus. Man tereikėjo sumaniai išnaudoti kalboje glūdinčias dviprasmybes“,- savo darbo metodais dalinasi J. Oppenheimer.
Filmo problematika aktuali ir mūsų žiūrovui. Savotišku filmo komentaru galima laikyti 1939 metais pasirodžiusį sovietinės kino propagandos deimantą „Leninas 1918-aisiais“. Scenoje, kurią galima interpretuoti kaip viso sovietmečio anagramą, vieta ant sofos dalinasi Josifas Stalinas, Vladimiras Iljičius Leninas ir maža mergaitė Anička. Ilgai kažką mintijęs Leninas pagaliau prabyla: „Be negailestingų mums priešiškų klasių represijų, be geležinės diktatūros, mūsų revoliucija, kaip ir bet kokia socialinė revoliucija, pasmerkta žlugti.“ atsisukęs į kažką popieriaus lape paišančią mergaitę, Stalinas jam atsako: „Matote, vardan ko mes turime būti negailestingi“.
Kalbos dviprasmiškumą politiniu požiūriu, su visomis, kartais itin skaudžiomis pasėkmėmis, savo kygoje „Eichmanas Jeruzalėje“ analizavo politikos teoretikė Hannah Arendt. Anot autorės, sparnuota leksika leido Adolfui Hitleriui ne tik priimtinamomis formomis kalbėti apie žodžiais nenusakomus dalykus, bet ir įsivaizduoti tai, kas papastai tiesiog neįsivaiduojama.
Būtent kalbos subtilybės tapo triušo urveliu, į kurį it Alisa į stebuklų šalį, sumaniai prasiskverbęs „Act of Killing“ režisierius turėjo progą analizuoti tamsiąją žmogaus pusę su turbūt dar niekada kine dar nematytu intymumu.
Berlyno kino festivalio laukimo akimirkomis gyvenantis filmo režisierius sutiko duoti interviu specialiai 15min.lt.
– Kokiomis aplinkybėmis sužinojote apie 1965 m. Indonezijoje vykusias komunistų žudynes?
– Pirmąkart apie tai išgirdau 2002 m. kai kūriau savo ankstesnį filmą „The Globalization Tapes“.
– Kas paskatino sukurti „Act of Killing“?
– Filmui „The Globalization Tapes“ medžiagą rinkau Šiaurės Sumatros regione, šalia Medano miesto įsikūriusioje šį genocidą išgyvenusių žmonių bendruomenėje. Tuo metu vietiniai bandė suorganiuoti plantacijų darbininkų profesinę sąjungą. Ypatingai sunki buvo moterų darbininkių dalia – didelis jų skaičius mirdavo apsinuodijus piktžolėms naikinti skirtu purškalu. Iki man atvykstant darbininkų sąjungos Indonezijoje buvo apskritai draudžiamos. Supratau, kad didžiausias progreso šioje srityje kliuvinys yra baimė – po 1965 m. Indonezijoje nebuvo jokios stiprios profsąjungos. Visiems tuometiniams profsajungų nariams buvo automatiškai lipdomos komunistų etikėtės. O komunistų likimas šioje šalyje aiškus: kalėjimas arba mirtis.
Genocidas ir po jo sekęs teroru grįstas valdymas buvo pagrindinės šios istorijos ašys. Vietiniai, su kuriais dirbau filmuojant „The Globalization Tapes“ bijojo prieš kameras apie tai kalbėti. Gyvenvietė buvo pilna anuomet siautėjusių žudikų. Sužinojau, jog vienas iš mano kaimynų nužudė vieno iš pagrindinių filmo veikėjų tetą. Jie baiminosi dėl savo saugumo, tačiau pasiūlė pačiam pakalbinti žudikus – esą jie tuo tik apsidžiaugs. Tai mane labai nustebino, nes paprastai nusikaltėliai neturi jokio noro kalbėti apie tai, ką jie padarė. Visai kitaip, jei nusikaltimai nelaikomi nusikaltimais.
Vildamasis sužadinti savo pažįstamo tetos žudiko smalsumą pradėjau kasdien filmuoti šalia jo namų. Labai greitai pasiekiau savo ir buvau pakviestas į jo namus. Vyras buvo jau senas, todėl paklausiau jo, kuo yra dirbęs jaunystėje. Neslėpdamas pasididžiavimo jis išrėžė jaunystėje dirbęs plantacijos sargu. Išnaikinęs 250 komunistų darbininkų, jo žodžiais, menumpų, jis buvo paaukštintas iki plantacijos vadovo pareigų. Vyras pradėjo rodyti, kaip iki sąmonės netekimo daužydavo darbininkus, kuriuos nusibaigti palikdavo irigacijos griovyje. Senis juokavo, kad jo raumenys nebėra tokie tvirti kaip anuomet. Visą pasakojimą taip pat girdėjo vyro dukraitė. Mergaitė neslėpė nuobodulio – tikriausiai šią istoriją ji girdėjo jau ne kartą.
Vyro istorija iškart atsidavė rimtu reikalu. Pagalvojau, o jei ir kiti Indoneziečiai žudikai apie savo darbelius kalba su tokiu pasigerėjimu. Kitas man kilęs klausimas buvo – jei taip, tuomet kodėl.
Paprašiau vyro supažindinti mane su kitais vis dar vaikščiojančiais šia žeme jo kolegomis (mirties eskadronų nariais ir karininkais). Per sekančius du metus susiekiau su kiekvienu gyvu žmogžudžiu ir patyriau, kad visi jie apie savo nusikaltimus kalbėjo su pirmojo mano kalbinto masinio žudiko pasididžiavimu.
Taip palaipsniui ir gimė „Act of Killing“ idėja. Suvokiau, kad visko esmė – ne tai, kas įvyko 1965-aisiais, o tai, kas vyksta dabar. Būtent, kodėl šie vyrai taip didžiuojasi savo veiksmais? Niekas niekada jų nevadino nusikaltėliais, dar daugiau – jų nusikaltimai žmogiškumui buvo šlovinami. Man kilo klausimas, kaip šie žmonės mato save ir kokioje šviesoje norėtų būti matomi kitų? Ir, visų svarbiausia, man rūpėjo išsiaiškinti, kas įvyksta žmoguje, kuomet realybę mes pradedame konstruoti remdamiesi melu ir teroru?
Į šiuos klausimus ir bando atsakyti mano naujausias filmas.
- Kaip Jums pavyko pelnyti žudikų pasitikėjimą?
- Taip pat, kaip ir kiekvieno žmogaus pasitikėjimą: elgiausiu su jais gražiai, buvau atviras ir noriai klausiausi jų pasakojimų. Nepamirškite, jog jie neturėjo jokio pagrindo būti įtariems. Jų požiūriu, jie nieko blogo nepadarė. Priešingai – visi jie manė esantys verti šlovės. Savo filmu filmu siekiu diagnozuoti šios siaubingos socialinės ir moralinės ligos simptomus.
Aš neturėjau nieko įtikinėti vaidinti šiame filme. Visi žudikai patys troško jame atsidurti. Šie žmonės – prisiekę Amerikietiškų filmų fanatikai, o juk aš atvykau kaip amerikiečių kino kūrėjas. Maža to, JAV visada visu 100% palaikė tai, ką šie žmonės darė. Pagrindinis genocido kalvis Effendy Nasution buvo artimas amerikos konsulo Medane draugas.
Jie tiesiog buvo įsitikinę, kad esu jų pusėje. Šiaurės Sumatros regione nėra tokios viduriniosios klasės kaip Džakartoje ir kiekvienas galintis nusipirkti lėktuvo bilietą į ar iš Medano iš karto laikomas stipriosios pusės atstovu, o Šiaurės Sumatroje tai – komunistų žudikai. Ilgainiui galėjau atsikratyti eufemizmų ir kalbėtis su jais tiesiai šviesiai.
Taip pat nepamirškite, kad aš filmavau individus, o ne žudikus, kaip kažkokią visumą. Ryškiausias ir didžiausias mano filmuotas veidmainis buvo Anwaras. Jo charakteris buvo 41-as.
Vienoje scenoje Anwaras šoko cha cha ant to pačio stogo, ant kurio kadaise nužudė beveik 1000 žmonių. Turiu susikūręs hipotezę, jog vaidinimas mano filme jam leido susikurti tam tikrą saugią distanciją nuo savęs ir to, ką jis yra padaręs.
– Kaip pavyko susitvardyti filmavimų metu?
– Tai buvo išties labai sunku. Klausydamasis šių siaubingų istorijų ne tik negalėjau demonstruoti emocijų – turėjau sau uždrausti išvis jas jausti. Kartais pasibaigus filmavimo dienai ar grįžus į Londoną, kuriame buvau apsistojęs, tiesiog palūždavau. Kita vertus, pats kūrybinis procesas buvo būdas susitvarkyti su savo emocijomis bei tobulėti. Filmo prasmę man padeda atskleisti jo žiūrovai. Matydamas jų skausmą kenčiu ir pats.
Maždaug 2006-2007 metais pradėjau jausti kaltę dėl to, kaip filmavimasis mano filme pradėjo veikti Anwarą. Gangsterių scenos jį tiesiog varė iš proto. Pajutau, jog prieš kameras jis pradėjo išgyventi tikrąjį savo žudynių košmarą. Jaučiausi it išties filmuočiau žudomų žmonių scenas.
Norėjau, kad Anwaras būtų suvokiamas, kaip tiesiog sugedusio režimo sraigtelis.
– Ir kiek šios siaubingos medžiagos, kurią vėliau teko montuoti, prifilmavote?
– Sukaupta filmuota medžiaga truko 1000 valandų. Kodėl tiek daug? Visų pirmiausia, suvokiau filmuojąs pasaulinės svarbos įvykius. Antra, niekada negalėjai būti tikras, kad iš kažkur neišlįs koks pareigūnas ir neišpirs mūsų lauk už šalies įvaizdžio gadinimą. Ir trečia priežastis – skausmas ir siaubas, kurį pergyveno Anwaras. Siekdamas tai uždokumentuoti turėjau padvigubinti savo pastangas.
– Šalia Jūsų pavardės filmo kūrėjų sąraše įrašytas kažkoks anonimas (Anonymous), kokia jo istorija?
– Anonimas buvo antrasis operatorius, taip pat jis rūpinosi vadybos reikalais, montavimu ir filmo įgarsinimu. Šiuo metu jis yra atsakingas už filmo platinimą Indonezijoje. Šiam filmui jis paskyrė aštuonis savo gyvenimo metus, nepaisydamas nuolatinės grėsmės savo ir savo šeimos narių gyvybėms.
– Darbinis filmo pavadimas buvo „Freeman“ (laisvas žmogus). Kodėl?
– Filmo veikėjai nuolatos mums priminėjo, kad jie – gangsteriai – yra laisvi žmonės. Šis tokio siaubingo dalyko virsmas į kažką tyro ir nekalto taip pat yra savotiškas eufomizmas, lydintis viso filmo kūrimo procesą.
2004-ųjų kovą filmavau buvusį mirties eskadrono narį, demonstruojantį kaip per mažiau nei tris mėnesius jis su kitais žudikais nugalabijo 10 500 (į)tariamų komunistų. Po filmavimo jis pageidavo kartu nusifografuoti: plati šypsena ir į viršų pakelti pergalės ženklai – nykščiai.
Po dviejų mėnesių išvydau nuotraukas, kuriose užfiksuoti irakiečius kankinantys besišypsantys ir taip pat nykščius iškėlę amerikiečių kareiviai. Labiausiai šokiruoja ne tai, kad šios nuotraukos yra smurto dokumentacija, tačiau tai, kaip šie smurtautojai nori būti regimi kitų bei prisiminti save patys. Vaidinimas ir pozavimas tampa pažeminimo dalimi.
Priešingai nei Ruandoje, Pietų Afrikoje ar Vokietijoje Indonezijoje niekada nebuvo jokių tiesai išaiškinti skirtų komitetų, teismų ar net genocido aukoms skirtų memorialų. Valdžią užgrobę nusikaltėliai ir jų parankiniai sukūrė ištisą nacionalinių didvyrių garbinimo kultą, kuriam kukli ir įbauginta visuomenė negali pasipriešinti. Kita vertus, ar tai tikrai kažkas tokio išskirtinio? Aukščiausiuose valdžios postuose JAV taip pat susodinti kankinimų, kalinimų ir žmonių pradanginimų meistrai, kurie, savo ruožtu, irgi nori būti matomi vakarų civilizacijos gelbėtojais.
Anwaro ir jo draugų beprotiškas žavėjimasis amerikietiška kultūra man buvo tarsi iš gimtinės ataidintis balsas, kurio negalėjau ignoruoti.
Jei norite, „Act of Killing“ galite interpretuoti, kaip besipildančią mano gimtosios šalies košmaro alegoriją. Darbinis pavadinimas „Freeman“ taip pat susijęs su veiksmais, kuriais JAV dažniausiai remiasi norėdama pateisinti savo elgesį.
–Ar tikite, kad po filmavimo žudikai pradėjo suvokti savo nusikaltimus?
– Kiekvienas iš filme pasirodžiusių žudikų vienaip ar kitaip supranta, kad tai, ką jie padarė yra blogai. Filmo pabaigoje Anwaras ištaria: „žinau, kad tai, ką padariau yra blogai“. Jo kolega Adi sako, kad žmogaus žudimas yra blogiausia, ką gali padaryti – turi rasti pasiteisinimą tam, kad galėtum toliau gyventi.
– Kokios reakcijos filmas sulaukė Indonezijoje?
– Filmą mačiūsių vietinių reakcija – geriausias filmo pasirodymą lydėjęs įvykis. Teigiami įvertinimai pranoko mano lūkesčius. „Act of Killing“ sudaužė 1965-1966 m. genocidą apgaubusį tylos įšalą. Apie jokį kitą filmą Indonezijos istorijoje nebuvo taip gausiai diskutuota. Mačiusieji filmą lieka priblokšti. Tai – lyg apskritojo stalo diskusija visos šalies mastu. Arba lyg Hanso Christiano Andersono kūrinio „Imperatoriaus nauji drabužiai“parafrazė: visi žino, kad karalius yra nuogas, bet niekas nedrįsta to garsiai pasakyti. Visi čia supranta, kad šalies „demokratija“ yra genocido pagrindu suręsta sugedusi šarada, o kiekvienas šalies politikas – potencialus gangsteris, tačiau niekas apie tai garsiai nekalba.
Visa tai pasikeitė 2012 metų groudžio 10 dieną, kuomet minint tarptautinę žmogaus teisių dieną, mano filmas buvo išleistas Indonezijoje. Nuo to laiko filmas nuolat rodomas šios šalies kino salėse. Pažiūrėti filmo į seansą ateina iki 500 žmonių. Tiesa, baiminantis armijos išpuolių daugumą seansų tenka rodyti slaptai. Rezultatas – tūkstančiai indoneziečių yra matę šį filmą, rašę apie jį savo bloguose ar diskutavę socialiniuose tinkluose.
Filmas kardinaliai keičia tai, kaip indoneziečiai suvokia savo šalį. Didžiausias šalies dienraštis išleido specialų numerį, kuris pavadino „Act of Killing“ svarbiausiu darbu, kada nors sukurtu apie Indoneziją bei paskyrė 75 puslapius žudikų pasakojimams. Šito šalies žurnalistikoje dar nėra buvę. Apskritai iki filmo Indonezijos žiniasklaidai šios masinės žudynės buvo tabu.
– Ar tikite, kad filmas gali pakeisti žmogaus teisių padėtį šioje šalyje?
– Jis jau dabar keičia žmogaus teisių padėtį šiame krašte. Istorikas Asvi Warman Adam pavadino filmą vienu iš trijų kolonų, ant kurių laikosi žmogaus teisės post-Suharto eros Indonezijoje.
Filmas skatina paprastus šalies piliečius atpažinti po apgaulinga oficialios istorijos širma besislepiančius žmogaus teisių pažeidimus. Tai pirmas žingsnis siekiant, kad šalies jaunimas pradėtų reikalauti valdžios atskaitomybės.
– Ar manote, kad pasirodžius filmui vis dar galite laisvai keliauti į indoneziją?
– Ne. Žinoma, be jokių problemų galėčiau ten nuskristi, bet nesu tikras, ar galėčiau iš ten išvykti. Vienas vietinis kino kritikas yra pasakęs, kad jei „Act of Killing“ būtų sukūręs indonezietis, filmas turėtų vadintis „Act of Being Killed“ (būti nužudytam).
Nepamirškime, kad 2004 m. Indonezijos žvalgybos tarnybos pašalino vieną iš žmogaus teisių organizacijų lyderių Munirą.
– Kaip Jūsų darbą priėmė tarptautinė kino bendruomenė?
– Reakcijos buvo pribloškiančios. Filmas sukėlė gausybę diskusijų, išgirdau daug teigiamų atsiliepimų apie savo kūrinį.
Kita vertus, labiausiai mane jaudina filmo poveikis žiūrovui. Daugumą šis filmas sugniuždo. Žiūrovai kino sales palieka praradę kalbos dovaną, pasišlykštėję, kai kurie apsipila ašaromis. Jų skausmas leidžia man patirti tai, ką eilę metų, kurdamas šį filmą, buvau uždraudęs sau jausti.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Ateinančius metus ketinu praleisti demonstruodamas savo filmą pasaulio bendruomenei.
Jei klausiate apie būsimus filmus, sekantis mano darbas (kuris, beje, jau nufilmuotas) taip pat nagrinės Indonezijos genocido problematiką, tik šįkart iš aukų perspektyvos.
– Ir paskutinis klausimas: ką reiškia filmo plakate pavaizduota milžiniška auksinė žuvelė?
– Anwaras labai atidžiai dirbo su jo pusiau pamiršto sapno motyvais išmarginta milžiniška auksine žuvele. Žuvis viso filmo metu nepaliauja keisti savo formą, kita vertus, ji juk simbolizuoja tuštumą bei praeities vaiduoklius. Jei galėčiau tai paprastai paaiškinti – kam ji išvis būtų reikalinga filme?
Kartu ši žuvis simbolizuoja didžiausią nelaimę žmonijos istorijoje. Šalia Sumatros esantis Tobos ežeras susiformavo vulkano įsiveržimo metu prieš maždaug 70 tūkstančių metų. Taigi – tai ant masinės kapavietės pastatyto tropikų rojaus metafora. Nesitikiu, kad filmo žiūrovas tai intuityviai suvoks, bet tokia tos auksinės žuvelės tikroji simbolika.
ALEKSANDRAS RIMDŽIUS
