Aš labai mėgstu dieviškąją Kirą Muratovą – už jos totalią neapykantą žmonijai, už nemeilę žmogui, už klasikinės mizantropijos sklaidą menu ir mene. Bet aš labai mėgstu ir Yaną Ross, už visiškai priešingą poziciją – ši teatro režisierė pasižymi stebėtina žmogmilyste ir pakantumu kiekvienai žmogystai, net menkiausias dievo skreplelis jos kūryboje nusipelno reabilitacijos ir teisės į išsisakymą bei išgirdimą.
Tuo išsiskiria ir naujausia režisierės premjera „Chaosas“ Nacionaliniame dramos teatre. Spektaklis labai drąsus, asketiškas, šviesus savo pagarba ir atidumu žmogui, suvertas ant plieninio teatrinės logikos stuburo. Ir kartu sąmoningai patosiškas, karščiuojantis, demaskuojantis perversišką sentimentalumą, personažų savigailą ir saviplaką – visą puokštę šleikščiausių bruožų, būdingų šiuolaikiniam žmogui, šiuolaikinei dramaturgijai, šiuolaikiniam teatrui. Esu mačiusi visus Yanos Ross Lietuvoje statytus spektaklius – mano mėgstamiausių trejetukas: intelektualusis „Bembilendas“, drastiškoji „Liučė čiuožia“, glamūriniai „Dešimt dialogų apie meilę“ – radikalumu ir novacija, šviežiu, nuo prigimtinio lietuviško atsargumo nepriklausomu polėkiu, meniniais sprendimais erzino ir stebino dažną teatralą. Lietuvaičiams sprangoka, neperprantama, einanti prieš srovę režisierė per penkerius aktyvaus darbo Lietuvos teatre metus padarė mažą stebuklą – subūrė, suvienijo vieną iš stipriausių, talentingiausių teatro profesionalų, bendraminčių komandą, gebančią kūrybingai ir maksimalistiškai šturmuoti sunkiausias teatrines viršukalnes.
Scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Jasenka, video dailininkė Eglė Eigirdaitė, aktoriai Algirdas Gradauskas, Rimantė Valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Džiugas Siaurusaitis, šviesos dailininkas Vilius Vilutis – menininkai, kūrėjai dirbantys su režisiere jau nebe pirmame pastatyme. Visi jie – „Chaoso“ įtrauktieji, nors spektaklis gal labiausiai apie vieną iš jų – Dalios Michelevičiūtės suvaidintą Sofiją, mokytoją – tokią baltą varną, negražią, silpną, pilką pelkę, bet su gerokai atsipalaidavusiais varžteliais. Ją, erzinančią savo kitoniškumu ir atsipalaidavimu nuo bendro ritmo, pradžioje užsipuola, bando fiziškai pritrėkšti, visi personažai. Ir ji, gudrioji, praėjusi visus išbandymo Chaosu ratus, galiausiai tampa naujaja mokyklos direktore. Išrėkusi, išliejusi, iškarščiavusi visą savo įtūžį, nepasitenkinimą didžiaja neteisybe, netvarka žmonių santykiuose, chaosu į bedugnę besiritančiame pasaulyje, pilkoji Sofija nurimsta, atlėgsta, net laikinai nustoja į neteisybę reaguoti smurtu, nes gi pagaliau tampa įvertinta, priauga iki svarbesnės kėdės, praplečia savivertės ribas.
Abejoti viskuo – tokia pagrindinė antrosios herojės – Julijos, suvaidintos Rimantės Valiukaitės, paskirtis šioje žemėje. Smagi, ironiška ir visiškai atsipūtusi psichoanalitikė, visą aistrą didžiajai revoliucijai perkėlus į savo pacientų lovas. Apsiginklavusi žinojimu – kaip koziris ant stalo dedama Naomi Klein „Šoko doktrina“. Ką gi, pjesė paremta geležine tėze – materialioji krizė tiesiogiai susijusi su dvasine.
O čia jau norisi pasakyti stop! Aš galiu daug ką suvirškinti, ir sąmokslo teorijas, ir psichoanalizę, ir sceninę prievartą bei prievartos išspaudas vizualinėj reklamoj. Bet tokios sušvinkusios, daugkartinio naudojimo idėjos nenorėčiau priimti už tikrą pinigą. „Chaoso“ dramaturgas muša varpais ir skelbia pasaulio pabaigą, Nacionalinio dramos teatro vadovo žodis prasideda sakiniu: „Slegianti šiandienos tikrovė – korupcija, kylančios kainos, agresija, žlugdanti bendravimo atmosfera, emigracija, skurdas, nykstantys kultūros resursai, pasiduodanti šalis.” O taip! Kiek save prisimenu, iš labai labai seniai, tikrovė visada slėgė ir ten kur stodavo bent du žmonės – visada plieskėsi konfliktas. Šis pasaulis, šita realybė niekada nebuvo harmoninga – nei seilėtoj vaikystėj septyniasdešimtaisiais, nei pilkoj paauglystėj aštuoniasdešimtaisiais, nei karštoj jaunystėj devyniasdešimtaisiais. Tai ką man dabar daryti jei aš savo brandos metais įžengiau į harmonijos ir santarvės būseną? Prisijungti prie tų - versliųjų apokalipsės pardavėjų, prievaizdų, skelbėjų, ar likti su tais mulkiais, tikinčiais jog ir tai praeis???
http://melpomene.lt/
