Stebėdama, kaip žmonės būriuojasi laukdami Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko knygos pristatymo, žavėjausi autoriaus populiarumu, skaitytojų gausa. Žinomas poetas, eseistas 1980 metais debiutavęs eilėraščių rinkiniu "Žeme kaip viršūnėmis" pristatė savo antrąjį romaną "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys". Romanas pasirodė 2012 metų spalio mėnesį, sulaukė ne vienos recenzijos bei skaitytojų susidomėjimo. Pristatyti romaną autoriui padėjo profesorė, žinoma kritikė Viktorija Daujotytė bei eseistas, vertėjas Eugenijus Ališanka.
Kūrėjo kelią kaip poetas pradėjęs autorius neatsitiktinai pristatymo pradžioje sulaukė klausimo: "Kodėl pradėjote rašyti romanus? Save kaip prozininką Donaldas Kajokas vertina skeptiškai, nes kaip pats sako, romanus rašo "dvigubai mažiau laiko" nei poeziją. Pirmasis autoriaus romanas "Kazašas" pasirodė 2007 metais.Pagrindiniu skirtumu tarp pirmojo romano bei knygos "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" autorius įvardija siužetą. Naujausiame romane jis nuoseklus, išlaikantis klasikinio pasakojimo formą. Autorius pabrėžia, kad siužeto jis nelaiko kūrinio būtinybe, o profesorė Viktorija daujotytė jam pritaria: "Nėra svarbu laikytis žanrinės paskirties, esmė yra tai, kas pasakyta."
Kalbėdamas apie naujausiojo romano idėjos gimimą autoriaus prisimena metus jį kamavusį nerimą, nežinomybę, kurią troško perkelti į žodžius. Rašymo procesą, šiam romanui skirtus 4-5 metus, įvardija, kaip didžiausią vertybę, tačiau neslėpia, jog malonu kai tavo romanas skaitomas ir įvertinamas.
Profesorė Viktorija Daujotytė gilinasi į romano esmę, siužetą, tikslus. "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" jos lūpomis įgauna itin svarų vertinimą: "Tai – aukštos prabos kūrinys". Siužetinė romano linija beveik detektyvinė. Kūrinio šiuolaikiškumas bei unikalumas puikiai dera su pažįstama, klasikine pradžios situacija – vyras sutinka žavingą moterį. Tačiau romano veikėjus lydi paslaptys. Istorija ima persipinti, šakotis. Autorius rizikingai leidžiasi į žmogaus vidinio pasaulio gilumas, atskleidžia mąstymo ir įsižiūrėjimo akimirkas. Romano esmė išklyla esybės ir nesybės sankirta ir galiausiai būtis lieka – nesybės pakraščiu. Pasakojimą energizuoja pojūtis, kad tikrumo, kurio ilgiesi, pasiekti neįmanoma, nes vos priartėjus prie jo, suvoki, kad ne jo tau reikia.
Romanas turi gilią teologinę minties pagavą – susiduriama su Judo evangelijos interpretacija, sudėtinga mitine linija.
Viktorija Daujotytė įvardijo tris šio romano skaitymo būdus. Skaityti galima kaip detektyvą ir žavėtis siužeto vingiais arba, kaip filosofinį romaną, iliustruojantį būties bei paslapties pasirodymus. Profesorė nepamiršta, jog Donaldo Kajoko romaną galima skaityti kaip poeziją (eilėraštį prozą) – atsipalaiduoti,atitrūkti.
Eugenijus Ališanka pradėdamas savo kalbą ironiškai ją pristato – "Kajokas ir kiti jį lydintys asmenys". Jis pastebi, kad romane išnyra buvusių kūrinių motyvai, intonacijos, veikėjai (netikėtai naujausiame romane pasirodantis poezijos rinkinio personažas – kurčias asiliukas). Eugenijus Ališanka sako, jog pasikartojimai liudija, kad autorius rašo "didelį" tekstą – gyvenimo knygą, kuri nejučiomis Donaldą Kajoką paverčia mitu – vienu iš gražiausių lietuvių literatūroje.
"Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" geriausiai apibūdinamas paties autoriaus žodžiais, romane išsakytais veikėjo lūpomis: "Pasauly nieko nėra, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna taip kaip yra."
