Vilnietis Robertas, laimėjęs „Samsung NX300“ organizuotą konkursą „Kas slepiasi už kadro dainininko gyvenime“, turėjo išskirtinę galimybę dieną praleisti su dainininke Evelina Sašenko, įsijausti ir į žurnalisto, ir į fotografo vaidmenį. Roberto įspūdžiai, pokalbis su Evelina ir kadrai – Jūsų dėmesiui.
Su Evelina Sašenko susitikome Trakų autobusų stotyje. Gatvėmis zujo jaunuolių pulkai skubantys į muzikos festivalį, kuris kaip tik tuo metu vyko Trakuose, šalikelėse stojantys autobusai išleisdavo vis naujas klausytojų kompanijas, kurios lyg tekanti gyva srovė susiliedavo su tvyrančiu maloniu miestelio šurmuliu. Nesuklysiu, pavartodamas epitetą, kad „pylė kaip iš kibiro“, norėdamas apibūdinti susitikimo dienos orą. „Lipk greičiau į automobilį, kad nesulytų – nuvažiuosime į vietą Trakuose, kurioje lankausi dažniausiai, – ten jaukiausia aplinka ir skaniausias maistas,“ – vos atidariusi automobilio dureles su šypsena ištarė valdingumo nestokojanti dainininkė. Vis tik pliaupiantis lietus nesutrukdė mums patogiai įsitaisyti kavinės lauko erdvėje.
Visuomet tikėjau, kad muzikos pasaulio, meno garsenybės, turinčios įdomų, žvaigždėmis nusėtą ir fotoblykstėmis nušviestą gyvenimą, yra tokie pat paprasti, nuoširdūs, įdomus, jautrūs žmonės – tai patvirtinau, praleisdamas laiką su žavia, nuolatos besišypsančia, skambaus balso dainininke Evelina Sašenko.
Visgi, niekada nemaniau, kad žurnalistas ar fotografas (nors į jųdviejų rolę buvau įsiliejęs tik šiai dienai) gali kelti savo pageidavimus – dėl prastų meteorologinių sąlygų fotosesiją ir visų fotoaparato „Samsung NX300“ funkcijų išbandymą teko perkelti kitai dienai – dėkoju Evelinai Sašenko už jos nuoširdų supratingumą.
Žinoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, kadangi visą savo pozityvią energiją skyriau interviu su pašnekove, klausinėjau visko, ko troškau sužinoti, ir to, ką spontaniškai sugalvojau pokalbio metu. O suplanuotą fotosesijos dieną mus džiugino puikus oras ir, be abejo, buvau džiugiai nustebintas fotoaparato „Samsung NX300“ kompaktiškumu, greitumu, nuotraukų kokybe – tai įvertinti, galite ir Jūs. Įsiminė ir fotoaparato retro dizainas, kuriuo itin žaviuosi.
Įspūdžių po šio susitikimo liko labai daug, tačiau, tikiu, jog visiems skaitytojams yra smalsu sužinoti apie ką bendravome su Evelina Sašenko, tad nekantraudamas atskleidžiu nežinomybės užuolaidą.
Evelina, kaip ruošiesi koncertui, kiek laiko prieš jį išvyksti iš namų? Ar mėgsti ilgai miegoti ar kaip tik esi vyturiukas?
Tai priklauso nuo to, koks nusimato koncertas – jeigu ruošiama nauja programa ir kūriniai atliekami pirmą kartą, prieš pasirodymą tenka pasijaudinti: tuomet keliuosi anksti, nuo pat ryto kartojuosi dainų tekstus ir vaikštau iš kampo į kampą, negaliu nusiraminti, nes viską norisi atlikti tobulai. Visai kas kita, kai tenka atlikti gerai žinomas ir mėgstamas prancūziškas Edith Piaf dainas – tuomet streso kur kas mažiau, galiu leisti sau išsimiegoti, sukaupti jėgų, energijos. Kadangi turiu nuosavą automobilį, išvykimo laiką derinti lengviau – priklauso tik nuo to, kurioje vietoje ir kokiu metu vyks koncertas. Dienomis, kai nėra jokių suplanuotų pasirodymų ar repeticijų, galiu išmiegoti ir iki pietų – ir visai dėl to nesigailiu, nes diena be gero miego – veltui praleista diena (juokiasi).
Ar turi kažkokį ritualą prieš savo pasirodymus, pavyzdžiui, išgerti puodelį kavos, paklausyti mylimos dainos? Galbūt yra ritualas, be kurio netgi neįsivaizduoji savo pasirodymo?
Prieš kiekvieną savo pasirodymą sukalbu maldą, mintyse pasikalbu su Dievu, kad jis man padėtų sudainuoti visas natas – tai galima pavadinti savotišku įpročiu.
Ar didesnį dėmesį skiri savo balsui ar sceninei išvaizdai? Kiek apytiksliai laiko tam skiri? Galbūt turi asmeninę drabužių dizainerę, visažistę, ar pasitiki tik savimi?
Prieš pasirodymus didelio dėmesio savo išvaizdai neskiriu, nes manau, kad tai nėra svarbiausias siekis muzikantui. Tikiu, kad žmonės, lankantys mano koncertus, ateina paklausyti mano dainų, o ne į mane pažiūrėti. Žinoma, smulki išvaizdos korekcija prieš koncertus yra būtina: visuomet pasidažau, susitvarkau šukuoseną, parenku drabužius, tačiau nemanau, kad stilistų, visažistų pagalba man yra reikalinga. Man nereikia, kad jie šokinėtų aplinkui ir blaškytų mano dėmesį prieš koncertą. Tuo labiau, kad per tiek karjeros metų pati išmokau tai atlikti puikiai. Aš stengiuosi susitelkti į dainavimą, minties, istorijos perdavimą, atrasti ryšį su klausytoju. Noriu, kad žmonės, pabuvoję mano koncertuose, iš jo pasisemtų, gautų kažką dvasinio, o ne tik vaizdinio. Stilistų, visažistų pagalba pasinaudoju tik tuo atveju, kai koncertas filmuojamas, bet tuo pasirūpina pati televizija. Be to, esu ryškių bruožų moteris, todėl stipriai keisti išvaizdos dažantis nereikia.
Užsiminei apie ryškius savo išvaizdos bruožus, sakyk, kokia yra tikroji tavo tautybė?
Mano senelis iš tėvelio giminės pusės buvo ukrainietis, atvažiavo į Lietuvą, čia apsigyvenęs susirado lenkaitę žmoną, vėliau gimė mano tėvelis, o galiausiai ir aš pati. Tačiau iš visų trijų sesių tik aš vienintelė esu tokių ryškių bruožų.
Tave galima pavadinti ne tik dainininke, bet ir aktore, kadangi scenoje atlieki ne tik muzikinius kūrinius, bet tenka taip pat ir kai ką suvaidinti, įsijausti į personažo vidų, perteikti jo charakterį. Ar ši užduotis tau yra sunki, ar tam ruošies iš anksto, o galbūt viskas pavyksta natūraliai?
Iš anksto tam nesiruošiu, visada darau taip, kaip man atrodo geriausia – kaip jaučiu tuo momentu, taip ir darau. Iš tiesų save galiu įvardinti kaip žmogų, kurį valdo nuotaikos – visas mano gyvenimas yra nuotaikų kaitos. Jeigu esu geros nuotaikos tą dieną, tuomet galiu nuoširdžiau suvaidinti scenoje, viskas įvyksta natūraliai, tačiau jeigu kažkas nuliūdina, tenka labiau stengtis. Dar vienas mano blogas bruožas yra tas, jog nieko negaliu daryti prieš savo valią, tačiau scenoje viskas yra įmanoma, viską galiu padaryti dėl klausytojo.
Koncertuoji visoje Lietuvoje, turbūt, tenka aplankyti ne tik didmiesčio scenas, tačiau ir mažesnes sales. Kur jauties laisviau, ar žiūrovų kiekis daro įtaką tavo pasirodymui?
Sekmadienį koncertavome kasmetiniame tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, į kurį susirinko apytiksliai penkiolika tūkstančių klausytojų. Išėjus į sceną, pirmasis kilęs jausmas ir mintis buvo „susirinko visi, kas turėjo susirinkti“, nebuvo jokios sceninės baimės. Priešingai, vakarykščiame koncerte teko koncertuoti mažesnei žmonių auditorijai, buvo atidaryta vasaros terasa. Jau nebeatsimenu, kada teko dainuoti tokiai mažai publikai, tačiau šis jausmas be galo malonus. Atsimenu, kaip išėjau į sceną ir iškart pagalvojau , kaip smagu, kad šiandien susirinko tiek mažai žmonių, pagaliau pamatysiu visų klausytojų veidus. Dažniausiai, kai žmonių yra daug, jie tiesiog susilieja į vientisą masę, nėra galimybės kiekvieno apžiūrėti. Labai džiaugiausi šiuo momentu, galėjau tiesiogiai bendrauti su savo klausytojais, jie noriai su manimi kalbėjo. Kartais susimąstau, kaip tai nuostabu, nes dažniausiai, kai koncertuoji didelei publikai, jautiesi lyg atliktum pareigą ir išeitum po koncerto neliečiamas. Nesvarbu, kiek į koncertą susirinktų žmonių, svarbiausia – kokie ir kaip jie priima muzikantą. Tačiau visada smagu, kai klausytojų susirenka kuo daugiau, visada jų laukiu (juokiasi).
Jeigu tave vis dar ima sceninis jaudulys, nors turi ilgą dainavimo patirtį, kaip save nuramini? Kaip tai vyksta prieš pat koncertą ir koncerto metu?
Žinoma, lipant į sceną vis dar ima sceninis jaudulys, tačiau per savo dainavimo karjerą įgijau savybę nuo to atsiriboti ir suvaldyti savo emocijas. Būna gyvenime momentų, kai tenka susidurti su šeimyninėmis problemos ar kitomis bėdomis, tačiau išėjusi į sceną sugebu sutvardyti savo emocijas, užsimiršti. Tenka išgirsti klausimų, kaip sugebu būti tokia šalta lipdama į sceną, bet galiausiai suprantu, kad, matyt, esu pasiruošusi tam tiek fiziškai, tiek žvelgiant psichologiniu aspektu. Žinoma, kartais pasitaiko stresinių situacijų, kai įžengi į sceną ir supranti, kad neprisimeni dainos žodžių. Tačiau galiausiai susikaupiu ir viduje tarsi kažkas „persijungia“ ir tekstas „plaukia“ savaime.
Vasara – koncertų maratonas. Savaitgaliais pasirodymai, likusiom dienom – repeticijos, paruošiamieji darbai, ar turi laiko pagyventi be dainavimo, skirti laiko sau?
Vasara nėra mano koncertų maratonas, kadangi nesu atviroje lauko erdvėje dainuojanti atlikėja. Dainuoju pagrinde džiazo muziką, pop klasiką. Intensyviausi darbai prasideda rudenį ir trunka iki pat pavasario, turime po 5 koncertus į savaitę. Vasara – toks metas, kai turiu progą pailsėti, teturiu tris keturis koncertus savaitėje, kurios pradžia dažniausiai būna laisva. Sunkiausias metų mėnesis yra gruodis, kadangi tuo metu turime apytiksliai keturiasdešimt penkis koncertus, tuomet nesupranti, kur yra realybė, o kur sapnas (juokiasi).
Gal galėtumei atsiminti kokią nors kuriozinę situaciją, sukėlusią stiprią tavo emociją: džiaugsmą, pyktį, baimę? Tikiu, kad tokių situacijų tikrai pasitaikė, juk ne visada viskas eina sklandžiai.
Vieną kartą Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko koncertas, dainavome kartu su Liudu Mikalausku. Dainuojant dainą „Memory“, tolumoje dėmesį patraukė moteris, kažką kalbanti sau panosėje ir dar mosikuojanti gėlėmis. Dainuodama nuo jos nusisukau ir atliekant antrąjį dainos posmą, pastebėjau, kaip ši numetė puokštę gėlių kažkam iš žiūrovų. Norėdama nesiblaškyti, nuo jos nusisukau ir toliau atlikau dainą, o dar kartą atsisukus pamačiau, kad ši moteris jau visai šalia scenos ir krisdama čiumpa man už kojos ir traukia į save. Nenorėdama sukelti sąmyšio, aš dailiai nukritau ant šono, suprasdama, kad moteris bučiuoja mano kojas. Aš nusprendžiau ją apkabinti, pabučiuoti, o tada atsikėliau ir lyg niekur nieko išėjau iš scenos (juokiasi). Šio keisto įvykio nepamiršiu niekada gyvenime, iki šiol nesuprantu, kodėl ji taip padarė.
Prieš pat koncertą suderinamas garsas, dainininkai gali prasidainuoti, sušildyti balso stygas. Vieni tam skiria daugiau laiko, kiti – mažiau. Ar tai priklauso nuo profesionalumo, koncerto sudėtingumo ar tiesiog asmeninio požiūrio į savo darbą?
Tai priklauso nuo koncerto programos: jei kūriniai sudėtingi ir reikalaujantys plataus natų diapozono, tuomet prasidainavimas yra būtinas. Jeigu pirmasis kūrinys yra sunkus, tuomet stygos dar nėra tam pasiruošusios, jeigu nėra atliktas prasidainavimas – tai yra balso žalojimas. Balso stygas galima palyginti su sportininko raumenimis (beje, balso stygos struktūriškai panašios į raumenis) – juk jeigu nėra atliktas apšilimas, bėgikas savo kūno nežalos, galėdamas pakenkti sau. Kadangi, aš esu tam tikru požiūriu tinginė, savo programą sudėlioju kūrinių sudėtingumo tvarka – taip balso stygos palaipsniui sušyla.
Projektas, kurį rengiame kartu su „Samsung NX300“ vadinasi „Kas slepiasi už kadro daininko gyvenime“. Kaip manai, ar klausytojus domina, arba gal net galima pasakyti, jaudina, žinomų žmonių užkulisinis gyvenimas?
Tai priklauso nuo paties žinomo žmogaus. Manau, kad mano gerbėjai nelabai domisi mano asmeniniu gyvenimu, jiems svarbiau yra tai, ką galiu duoti jiems savo koncertų metu. Manęs asmeniškai niekada nedomino žinomų žmonių gyvenimo istorijos, mane labiau jaudina tai, ką jie atlieka scenoje. Tiesiog manau, kad žmonėse yra paprastas smalsumas, jie nori sužinoti, kaip viena ar kita garsenybė gyvena, kuo užsiima, kokie iš tiesų yra ne scenoje, o už jos ribų – ar yra paprasta, ar užrietusi nosį, ar turinti šeimą ir panašiai. Žmonės, matydami garsenybę televizijoje, tarsi susibičiuliauja su ją, nors iš tiesų jos nepažįsta, atsiranda tarsi nematomas ryšys.
Scenoje prisistatai Evelina Sašenko, ar niekada negalvojai apie sceninį slapyvardį?
Deja, laiku nesugalvojau, kai to reikėjo, o dabar jau vėlu. Esu patenkinta savo vardu ir pavarde, turbūt, net ir dabar, jeigu būtų galimybė jį pakeisti sceniniu slapyvardžiu, to nedaryčiau. Mano manymu, Lietuvoje tai nėra taip aktualu, kaip užsienyje. Net nežinau, kaip ir pasivadinčiau, – Geltona ar Raudona (juokiasi). Esu sugalvojusi vardą tik šuniukui, kurio dar neturiu (juokiasi). Jo veislė yra šokoladinis labradoras, o vardas – Fado, garsaus muzikos stiliaus, kurį dievinu, garbei.
Šiandien vakare dainuosi tryliktame bardų festivalio „Akacijų alėja“ koncerte, vykstančiame Kauno rajone įsikūrusiame Kulautuvos miestelyje. Ar šiame festivalyje dalyvausi pirmą kartą ir koks tavo požiūris į tokius festivalius, o šis, noriu pažymėti, dar ir nemokamas?
Taip, šiame festivalyje dalyvausiu pirmą kartą, tiesą sakant, iki šiol nėra tekę dalyvauti dainuojamosios poezijos koncertuose ir kaip dainininkei, ir kaip žiūrovei. Kadangi savęs negaliu priskirti bardų muzikos žanrui, todėl niekada nesu gavusi pasiūlymų – „Akacijų alėja“ buvo pirmasis. Tiesa, kelis dainuojamosios poezijos atlikėjus pažįstu asmeniškai, kartais jų dainų paklausau internete, man jų muzika patinka. Visus festivalius vertinu teigiamai, nes tai yra gyvos muzikos propogavimas. Yra daug žmonių, kuriems dainuojamoji poezija patinka, kurie jos klauso, ją vertina, supranta. Bardų muziką galėčiau pavadinti „muzika sielai“. Tai dainos su rimtais tekstais, kuriuose atrandi dalelę savo gyvenimo.
