Neretai šiuolaikiniai žmonės, didžiąją savo laiko dalį praleidžiantys mieste, apsupti mašinų bei išmaniosios technikos, bando įsivaizduoti, kaip prieš daugelį amžių galėjo gyventi pagonys. Mėnuo Juodaragis – tai puiki galimybė pajusti šiuolaikinę baltų kultūros dvasią apsuptam nuostabios gamtos, post-folk bei alternatyvios muzikos, programa, padėsiančia geriau suprasti istoriją ir mus supančią aplinką.
Metas broliams susitikti
Festivalis, vykstantis jau nuo 1995 metų dalyvius stebina vis nauja tema. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet į Zaraso ežero Didžiąją salą susirinko ne tik lietuviai, bet taip pat ir ne mažas būtys latvių. Tad šešioliktojo Mėnuo Juodaragio tema – broliai latviai. Pasak renginio organizatorių festivalio tema buvo skirta latvių kultūrai bei mitologijai, bendroms lietuvių ir latvių šaknims bei ateities kūrybai, nes gyvendami greta, žinome vieni apie kitus labai nedaug. Tad nenuostabu, jog visą aplinką supo ne tik lietuviški, bet ir latviški užrašai. Dalyviai bandė susikalbėti savo gimtosiomis kalbomis, kam nepavyko – angliškai arba rusiškai. Bet tiek vieni, tiek kiti džiaugėsi būdami smagioje draugijoje.
Muzikos bei žygių megėjams
Mėnuo Juodaragis pasižymėjo veiklų gausa. Nuo kino mėgėjų ligi žygeivių. Festivalis buvo suskirstytas į kelias zonas: kino ir paskaitų palapinę, amatų kiemą, lankininkų stovyklą, tris scenas bei daugybę kitų. Muzikos scenose buvo galima išgirsti grupių pasirodymų iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Liuksemburgo, Čekijos bei Didžiosios Britanijos. Pats didžiausias pliusas tas, jog muzikiniai pasirodymai baigiami apie 5 ryto ir vėl pradedami jau vidudienį. Tad miegantiems palapinėse tai puiki proga saldžiai išsimiegoti. Sporto ir žygių mėgėjai galėjo dalyvauti orientavimosi žaidynėmis, tinkliniu, ekskursija autobusu iki Stelmužės ąžuolo bei pažintiniais žygiais trunkančiais kelias valandas bei leidžiančiais pamatysi Zarasų gražiausias vietas iš arčiau.
XX amžiaus kinas ir profesionalios paskaitos
Kino bei paskaitų palapinėje buvo rodomi ne tik lietuvių bei latvių filmai iš XX amžiaus, bet taip pat ir rengiami spektakliai mažiesiems. Toje pačioje palapinėje vyko ir paskaitos. Jų metu buvo gilinamasi į brolių panašumus, skirtumus. Skambėjo tokie intriguojantys pavadinimai kaip: „Ir kaip ten iš tikrųjų? Laviai lietuvius „arkliagalviais“ vadina ar atvirškiais?“ Ypač nustebino paskaita pavadinimu „Ginklai budi net koncertų metu“, kurią vedė Lietuvos kariuomenė. Joje nebuvo dėstomi įprasti dalykai tokie kaip kas yra kariuomenė, kiek metų reikia tarnauti ir panašiai. Buvo paneigiami nusistovėję mitai, atsakomi dažniausiai užduodami klausimai tokie kaip: kiek Lietuva turi tankų ir naikintuvų, kaip tapti snaiperiu ar ką lietuviai veikia Afganistane.
Pamokų bei žaidimų gausa
Baltai būtų ne baltai be savo instrumento kanklių, sutartinių bei amatų. Prie ąžuolo kiekvienas festivalio dalyvis galėjo mokytis groti kanklėmis ar dainuoti sutartines. O tuo pat metu amatų kieme vyko juostų pynimas, molio dirbtuvės, šieno rišimas bei daugybė paskaitų apie kalvystę, medžio drožinėjimą, arbatos rūšių įvairovę, žolelių pažinimą, senovės kostiumus ir daugybė kitų. Na, o pramogų pasiilgę dalyviai galėjo mokytis šaudyti iš lanko, žaisti lietuvišką ritinį (ripką), išbandyti savo ištvermę rąstplėšyje.
Įvertinimas
Organizatoriai atliko puikų darbą, kas buvo žadėta – tas įvykdyta. Gausus maisto pasirinkimas, didelės kūrybinės erdvės, atstumas tarp erdvių, palapinių, mašinų puikiai parinktas. Veikla parinkta net išrankiausiems. Vienintelis ir tikriausiai didžiausias minusas, kad naktį atsiranda didžiulė rasa ir palapinėse jautiesi lyg žiemą. Bet kaip sakoma: „nėra blogo oro, tik bloga apranga“. Tad bendras festivalio įvertinimas, pagrįstas lūkesčiais bei tų lūkesčių atitikimu: 9 iš 10.
Gina Židžiūnaitė
