Šių metų vasario 4 dieną „Skalvijos“ kino centre prasidėjo filmų ciklas „Laikas eina per kiną. Almantui Grikevičiui atminti.“ Tai režisierius, kuris kūrė brandžios kartos kiną. Visuose filmuose jis sugebėjo išlaikyti brandumą, turinį ir perteikė okupacinį laikmetį lyg kiekvieno viduje sutrukinėjusį stiklą.....
Šio režisieriaus filmai pasižymi giliu psichologizmu, kuris slypi už nespalvoto ekrano lyg saulės zuikutis, tik vieni jį regi, o kiti ne. Geriausi A.Grikevičiaus filmai – „Ave Vita“, „Sadūto Tūto“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Veidas taikinyje“.
Visi šie filmai suverti tarsi žemuogės ant smilgų, kuriuos vienija bendra tematika. Išlaikytas žmogaus, kaip garbingo asmens įvaizdis, perteikiami sunkūs karo vaizdai, jausmų išsaugojimo dilema, kuri perpinama kulkų šūviais.
Vienas pačių geriausių Jono Avyžiaus romanų „Sodybų tuštėjimo metas“ su nauja jėga perteikiamas Almanto Grikevičiaus filme. Vienas pačių geriausių psichologinių filmų, lygiai tokio pat sodraus aukšto lygio kaip ir poeto knyga. Pirmiausia tai psichologinis filmas, kuriame perteikiama slogi ir sunki dviejų metų atmosfera, į karo vaizdus kontrastingai įpinami žmonių santykiai. Meistriškai, per tam tikrus padrikus sakinius išryškinti pagrindinių veikėjų charakteriai, kurių viduje tūnantis pažeidžiamumas, pyktis, jausmingumas, pateikiamas su dideliu sluoksniu „grimo“.
To laikmečio frazės verčia susimąstyti apie tikrąjį žmogiškumą, vidinę asmens kovą, lengvą ir tuo pačiu tiesią ironiją, žmogaus nusivylusio meile sarkazmą. Kelias iš jų turiu parašyti, kad ir Jūs pajaustumėte jų išskirtinumą: „Blogai lakūnui, bet jis gali nusipirkti arklį, o tokios mergos nenusipirksi“, „Žmogiškumas nedalomas pusėmis. Žmogus neturi eiti į kieno nors pusę“, „Nori ne tik kūno, bet ir sielos“, „Grožis yra Jūsų nusikaltimas, mes per silpni kovoti su tokiu priešu.“
Vienas geriausių kino ir teatro lietuvių aktorių duetas: Juozas Budraitis ir Regina Arbačiauskaitė, kurių pagrindiniai vaidmenys beveik visuose šio ciklo filmuose kaip naujas senovinis laikrodis, kurio rodyklių tiksėjimas lyg iš naujo kuriamas filmas. Šie du aktoriai ir šiandien priverčia mūsų vidinius „laikrodžius“ virpėti labiau. Nors filmo vaizdas blankios spalvos, bet meistriškai sukurti stiprūs veikėjų charakteriai prilygsta ryškiausioms spalvoms. Filme subtiliai perteiktas asmens moralinis žlugdymas, tarpusavio santykių dilema lyg įtemta balso styga – visa tai pateikta okupacinio laikmečio fone.
Galima apgailestauti tik dėl vieno, kad ne visų žmonių kultūros lygis siekia tokias aukštumas, nes jiems daug įdomesni filmai, kuriuose tiesiog perteikiamos atviros erotinės scenos, persmelktos vienodo fono, o filmo solidumą ir vardą saugoja tik parinkti žymiausi aktoriai. Reikėtų kelti klausimą: Ar einame pasižiūrėti aktoriaus grožio – išorinio ryškumo? Ar norime pajusti šiurpuliukus, kurie bėgioja po kūną, tuomet kai tas ryškumas, baimė, jausmingumas perteikiamas vidumi...
Rekomenduočiau nueiti bent į vieną iš šio ciklo „Laikas eina per kiną. Almantui Grikevičiui atminti“ filmų, bent tam kad pajaustumėte ar bent pabandytumėte atrasti kitokio subrandinto filmo grožį.....
Žurnalistė: Agnė Straigytė
