Šeštadienio vakare kultūros bare „Kablys“ vyko kasmetinio audiovizualinės poezijos festivalio „Tarp“ kulminacija – kolektyvų iš antrąja Lietuvos kolonija tampančios Norvegijos „Sturle Dagsland“ bei „Propan“ ir mūsų poetinės muzikos šiokiadienius atstovavusių „rok&dom“ garsovaizdžių koncertas.
„Propan“ merginos iš Norvegijos
Pirmosios pasirodė vokalinio diapazono galimybių ribas tyrinėjančios „Propan“ merginos iš Norvegijos. Akivaizdu, kad porelė apsišvetusi pasaulio vokalinės tradicijos baruose. Taip pat galima sakyti, kad šios skandinavės su minimaliomis techninėmis sąnaudomis tikrai yra gebančios austi melodinį audinį atlikėjos. Džiazo dermių nestokojęs pasirodymas truko vos pusvalandį, tačiau pasijutai it išgirdęs tikrai nemažai.
Tranzitiniais atlikėjais tarp norvegų kolektyvų tapo lietuvaičiai „rok&dom“. Grupės pavadinimas – kolektyvo branduolio, bosisto Roko ir vokalistės Dominykos vardų šifruotė. Pernai jie išleido world music albumą „Žemė Dabar Sukas Ratu“, kurį reprezentavo „marsmarsmars“ daina.
Duotuoju metu prie grupės prisijungė būgnininkas Šarūnas. Taip šykčiai aptarus pirmąjį pasirodymą nesinori šiam skirti kur kas dėmesio. Suprantama, kad vos dvejų metukų amžių skaičiuojanti grupė vis dar ieško savojo identiteto, tačiau, sakykim, jau trio kuriamos muzikos repetyvumas yra tokio lygio, kad taip ir norisi bėgti prie baro nusiplauti jo skonį. Turbūt teisingai sakoma, kad geras balsas (o jis tikrai geras) dar negarantuoja kompozitoriaus gabumų.
Susidaro vaizdas, kad visos dainos suadytos ta pačia adata ir tuo pačiu siūlų gumulu. Mantros dainuojamos švaria anglų kalba, kas džiugina. Vienintelis išsiskyręs „gabalas“ – perkusijos sekcijoje besidarbavusio Šarūno garbei atlikta daina gimtąją kalba, kurią užtraukė į rankas elektrinę gitarą griebęs Rokas: „Židinys šildo visus/paparam“ ar kažkaip panašiai. Susidarė vaizdas, kad galbūt dėl kažkokių aplinkybių grupė tiesiog sumetė ant scenos viską, ką jau turėjo, vienok, 5 neblogų standartinės trukmės dainų 50 minučių pasirodymui tikrai mažoka. Galbūt nesinorėtų būti tokiam bjaurybei, tačiau matant išties didelį potencialą turinčius jaunus žmones sunku susilaikyti nedrykstelėjus kiek nageliu.
Brolių Sturle ir Sjur projektas „Sturle Dagsland“
Na, o tada pasirodė antrasis Norvegijos atstovų desantas – demo plokštelę pristatęs brolių Sturle ir Sjur projektas „Sturle Dagsland“. Dueto nariai priminė ką tik iš pakeliui važiavusio mikroautobuso išmestus hipius: jei pilkasis grupės kardinolas akiniuotasis Sjur ir galėjo būti vertinamas rimtai, pasirodymo ir tandemo širdis, ką byloja ir pavadinime įrašytas vardas, vaikinas, vardu Sturle iškart nepasirodė kaip labai adekvati asmenybė.
Nežinia, kiek metų svajojau pamatyti ant scenos siautėjančią beprotybę gryniausia savo forma, na, kažką tokio kaip GG Allin, Costes, „Rockbitch“ ar Satan Panonski su jų kuriama psichodrama. Kita vertus, niekad nemaniau, kad ji užlips ant scenos basa, apsilaisčiusi kelnes vandeniu ir godžiai ris kivius. Į akis iškart krito šioks toks vizualinis vokalisto panašumas į kultinio bepročio statusą pelniusį serijinį žudiką Charlie Mansoną, kuris taip pat yra išleidęs, sakykim, labai savotišką albumą.
Žinoma, tai tik atsitiktinumas, ir esu tikras, kad Sturle yra puikus vaikinas, tiesa, tikrai neeilinės emocinės sandaros. Vyrukas čia giedojo veik krištolo tyrumo balsu, čia klykavo, cypė, rėkė, kartais net galėdavai manyti išgirdęs tipiškos pop dainuškos lygio eilutę menantį sakinį, bet daugiausiai laiko praleido savam pasaulėlyje kažką tai niurnėdamas. Pasibaigus dainai, trumpam grįždavo į žemę ir žavia nekalta šypsena nubarstęs žodžius tarstelėdavo „Thank You“. Apskritai tu tiesiog instinktyviai jauti žiūrįs tikrą dalyką, o ne kažkokį eksperimentinį audiovizualinį spektaklį. „We have two more songs left,- prieš festivalio kulminacijos kulminaciją tarsteli Sturle ir nutęsia,- I think“. Na, kaip juo galima netikėti?
Įsiminė ir plati kolektyvo instrumentika, kuriai apibūdinti tikrai reikėtų šiokio tokio muzikinio išsilavinimo. Pučiamieji, mušamieji, barškinamieji, mėtomieji, retkarčiais dronų cunamį paleidžiantis kompiuteris, gitaros ir kitokia velniava. Vokalinis noise pasirodymas galėjęs tapti bet kokio į šį žanrą orientuoto festivalio pažiba. Pasirodymą Sturle baigė išplėšydamas gitaros stygas, o po to ramiai kelioms minutėm nugrimzdęs į savo pasaulėlį. Nekalbant apie kolektyvo muzikos vertę, nors akivaizdu, kad grupė tikrai nestokoja profesionalumo, negali nesusilaikyti nepavadinęs šio pasirodymo kūrėjo asmenybės triumfu – kad ir kaip nemėgtum skambių frazių, bet kartais reikia būti sąžiningu.
Apibendrinant vakarą norisi paniūniuoti to pačio „rok&dom“ kolektyvo pirmąją dainą, arba tai, kaip ją sugebėjau išgirsti: „music is and music goes“ – turėtume visi dėkoti apvaizdai už galimybes išvysti pačius įvairiausius, kad ir kokie keisti jie gali pasirodyti, šios meno šakos vystymosi kontūrus.
Nuotraukos: Laima Stasiulionytė
